Televizijos ir radijo laidų vedėjas, daugybės straipsnių ir knygų autorius, muzikos verslo ir žurnalistikos dėstytojas universitetuose, koncertų rengėjas, kuriam savo naujausius albumus su autografais siunčia šimtai populiariausių pasaulio artistų. Visa tai - apie 58-erių A.Troickį, kuriam atviri U2, „The Rolling Stones“, Paulo McCartney ir daugybės kitų garsenybių koncertų užkulisiai.
Pirmąjį straipsnį apie muziką jis parašė, būdamas vos dvylikos - apžvelgė „The Beatles“ albumą mokyklos sienlaikraščiui. Šiandien jo biografijoje - tūkstančiai publikacijų, nemažai jų - išprovokavusios aštrias diskusijas Rusijos visuomenėje ir tarp muzikantų. Kai A.Troickis nesirinkdamas žodžių kalba apie Filipą Kirkorovą ar Dimą Bilaną, šių atlikėjų gerbėjams prireikia raminamųjų.
Kartais jis gauna grąžos. Ne vienas Rusijos atlikėjas, neapsikentęs taiklaus ir aštraus Artemijaus žodžio, apie jį sukūrė pykčio kupiną dainą. Grupės „Agata Kristi“ narys Vadimas Samoilovas net buvo padavęs jį į teismą, nes kritikas jį pavadino „dresuotu pudeliu“ - bet A.Troickis teismą laimėjo.
Nėra pamiršta, kad būtent A.Troickio pastangomis į užsienį kadaise išvyko ir dėmesio sulaukė daugelis Rusijos atlikėjų - tarp jų ir grupės „Zvuki Mu“ bei „Akvarium“. Savo ruožtu ne vienas įdomus Vakarų atlikėjas - „Sonic Youth“, „Suicide“, „De Phazz“ ir daugelis kitų - jo kvietimu pirmą kartą lankėsi ir koncertavo Rusijoje.
Kritikas vos spėja keliauti iš vienos konferencijos į kitą - jo knygų pristatymai ir paskaitos surenka didžiulę auditoriją, o apie A.Troickio populiarumą net pasakojami anekdotai - esą Maskvoje netrūksta renginių, kurių organizatoriai pasiruošę sumokėti nemažai pinigų, kad jis tiesiog ateitų ir pasėdėtų salėje.
Dar 1988-aisiais dienraštis „The New York Times“ A.Troickį paskelbė „neabejotinai svarbiausiu Sovietų Sąjungos roko kritiku“. Šurmulį Vakaruose tada sukėlė jo knyga apie sovietų roką - joje nemažai vietos buvo skirtą ir muzikai iš Lietuvos. Rusijojem beje, ji buvo išleista tik po Sovietų Sąjungos griuvimo.
A.Troickio karjeroje - daugybė spalvingų epizodų. Jis - buvęs rusiškosios žurnalo „Playboy“ versijos redaktorius, mėginęs savo šalyje išleisti ir didžiausio pasaulyje muzikinio žurnalo „Q“ variantą.
„Jis - vienas didžiausių muzikos kritikos ir verslo autoritetas Europoje. Vakarų muzikos versle jis - visos Rytų Europos simbolis, bet kuriame festivalyje ar agentūroje sulaukiantis didelės pagarbos. Taip yra - jie žino Troickį ir kitų jiems nereikia“, - taikliai „Vilnius Music Week“ svečio įtaką yra apibūdinęs dar prieš 25 metus su juo koncertų organizavimo versle susidūręs Gintautas Babravičius.
Su Baltijos šalimis A.Troickį sieja šilti prisiminimai. „1983-aisiais aš pusiau emigravau į Baltijos respublikas. Sovietų Sąjunga buvo paradoksų šalis. Įsivaizduokite - Sovietų Sąjungoje mano straipsnius buvo draudžiama publikuoti. O Latvijoje man patikėjo vesti muzikinę TV laidą pagrindiniame kanale“, - juokdamasis prisimena A.Troickis.
„Jį nori prisivilioti šimtai renginių, bet pakako vieno skambučio, ir jis iškart sutiko atvykti į Vilnių. Artemijus jaučia sentimentus mūsų šaliai. Muzikantams tikrai verta su juo susipažinti - įkvepiantis žmogus“, - sakė „Vilnius Music Week“ koordinatorius Lauras Lučiūnas.
Vilniuje A.Troickis perskaitė paskaitą apie muzikos ir politikos ryšį - pliekė Borisą Grebenščikovą ir kitus žinomus muzikantus, kurie nerodo palaikymo režimo nemalonėje atsidūrusioms „Pussy Riot“ merginoms.
„Idiotizmas, kad merginos sėdi kalėjime už tai, kad pagal muziką pašoko cerkvėje. Dar blogiau, kad žinomi roko pasaulio žmonės dėl to nieko nedaro, nors vakariečiai aktyviai protestuoja.
Niekas nesako, kad reikia rašyti dainą apie „Pussy Riot“, tai būtų neveiksmingas ir keistas būdas. Protesto dainų žanras apskritai išsikvėpęs. Bet pasakyti savo nuomonę reikėtų. Deja, daug kas baiminasi prarasti duonos kąsnį“, - svarstė Vladimiro Putino valdymo metodus gana aštriai kritikavęs A.Troickis.
Į konferenciją jis atėjo, pasipuošęs marškinėliais su užrašu „Navalno brolis“ - rodydamas paramą Rusijos valdžiai neįtikusiam, nuteistam garsiam opozicijos tinklaraštininkui.
Per porą vizito dienų Artemijus spėjo išdalyti keliolika interviu, du sykius su bičiuliais paskraidyti nedideliu lėktuvėliu, apsilankyti grupės „Antis“ repeticijoje ir keliolikoje lietuvių grupių koncertų.
- Jūs esate viešėjęs „Tallinn Music Week“, o šįmet pirmą kartą atvykote į panašų festivalį Vilniuje. Kokie įspūdžiai?
- Nėra ko lyginti. Tai skirtingi renginiai. Pavyzdžiui, Taline nėra tokios prabangos kaip galimybė daugybei žmonių nemokamai matyti koncertus.
Kalbant apie organizaciją, renginio dydį, Vilniuje viskas atrodo labai įspūdingai. Ta scenų grandinė Gedimino prospekte - genialus variantas, viskas čia gerai.
Mano akimis, vienintelis dalykas, kuo atsiliekate nuo Talino, yra muzikos kokybė. Pasivaikščiojau, daug visko pasiklausiau, bet mažai ką sau bloknote pasižymėjau.
Nors buvo simpatiškų grupių. Žiūriu pragmatiškai - dairausi, ką galėčiau pasikviesti į klubinį koncertą, kieno dainą norėčiau transliuoti savo radijo laidoje. Arčiausiai to man pasirodė „Sheep Got Waxed“. Mėgstu tokią muziką - „no wave“, aštuntojo dešimtmečio pabaigos pankišką džiazą. Būtent tą muziką jie man ir priminė - Arto Lindsay ir kitus panašius atlikėjus.
Buvo labai linksmų grupių, bet jos skirtos vietiniam kontekstui. Galiu įvertinti, kad jos savitos, bet to savitumo nelabai supratau.
Pagrindinė jūsų užduotis dabar - kad pavyktų tą renginį tęsti, jei jis ir toliau vyks su Sostinės dienomis, bus labai gerai. Kiekvienam muzikantui, bet kokio populiarumo lygio, turėtų būti didelė garbė pasirodyti tokiai didelei miniai.
Ypač jei tai - Katedros aikštė. Man gaila, kad ten grojo latviai „Prata Vetra“. Suprantu, kad jie populiarūs, bet populiarių yra daug. Man jie visai nepatinka. Lietuvių „Golden Parazyth“ pasiklausyti man kur kas įdomiau.
- Buvote grupės „Antis“ repeticijoje.
- Taip, mane pasikvietė Algirdas Kaušpėdas, mes su juo - seni bičiuliai. Labai gaila, kad neturiu galimybės pamatyti jų koncerto Katedros aikštėje - reikia išvykti. Bet „Antis“ yra „Antis“. Tai didinga grupė, svarbiausias visų laikų roko kolektyvas iš Lietuvos. „Antis“ - išties išskirtinis reiškinys, Algis - fantastiškas šoumenas ir puikus poetas.
Jis man išvertė naujų dainų tekstus. Nuostabu, kad žmonės, kuriems 60, toliau gaudo šių dienų vibracijas. Labai įdomūs tekstai, norėčiau, kad Rusijoje būtų tokia grupė. Artimiausias panašus variantas, kurį turime - Jurijaus Ševčiuko DDT. Man jau kilo mintis, kad ši grupė galėtų pasirodyti Maskvoje. Dabar tik reikia viską suderinti.
- Esate sakęs, kad jūsų nepasiekia pakankamai informacijos apie lietuvišką muziką. Tai liūdina?
- Taip, nors yra prošvaisčių. Man labai padeda rinkiniai „Note Lithuania“ - kitų lietuviškų įrašų negaunu. Bet tai puikūs rinkiniai, panašūs į mano radijo laidas - jie labai eklektiški, kiekviename jų yra daug įdomių dainų. Daugumą dainų, kurias ten randu, transliuoju savo radijo laidose.
Man to pakanka radijo laidoms, bet pažinčiai su lietuviška muzika reikėtų pamatyti daugiau jūsų grupių koncertų.
Kita vertus, gal ir gerai, kad jų daug nematau. Pasižiūrėjau Vilniuje ir itin didelio įkvėpimo nepajutau.
Man lietuviška muzika vis dar turi dvi viršūnes. Viena - aštuntasis dešimtmetis, Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio. Antra - devintasis dešimtmetis, „Antis“.
Ir, žinoma, amžinatilsį mano draugas Vytautas Kernagis. Kurį visada mylėjau ir mylėsiu. Šią vasarą buvau Nidoje, pamačiau jo paminklą ir apsiverkiau. Jis buvo labai geras žmogus ir menininkas.
- Prieš keletą metų Aliną Orlovą esate apdovanojęs savo įsteigtu prizu „Stepių vilkas“. Ar ją galima vadinti ryškiausia Lietuvos atlikėja Rusijos scenoje?
- Dabartinėje scenoje - tikrai taip. Stebėtina - jai dėl to visai nereikėjo dainuoti rusiškai. Alina - talentas, nėra dėl to abejonių.
Kita vertus, reikia suprasti, kad Rusijoje išgarsėti labai sunku. Alina nėra ir tikriausiai niekada nebus didelė muzikos žvaigždė mano šalyje. Taip, ją rodo televizijos kanalai, rašo tam tikri žurnalai, tačiau visa tai orientuota į specifinę publiką. Pasiklausyti jos susirinks pilnas klubas intelektualų Maskvoje, tačiau kitame mieste ji gali būti ir visiškai nežinoma. Bet tai ir gerai - aš nemanau, kad ji nori būti popžvaigždė.
- Esate parašęs knygą apie roką Sovietų Sąjungoje - jai griūvant, Vakaruose buvo kilęs didelis susidomėjimas roko muzika iš šių kraštų. Ar dabar, pavyzdžiui, lietuviams sunkiau ten prasiskinti kelią?
- Ir taip, ir ne. Viena vertus, neliko to egzotikos prieskonio - „kas čia per muzikantai iš keistos šalies, su kuo jie valgomi“. Pasaulis jau pakankamai gerai žino Lietuvą.
Kita vertus, dabar visi žaidžiame tokiomis pačiomis taisyklėmis - prieinamas internetas, būdai skleisti apie save žinią. Manau, problema yra kūrėjų mentalitetas, o ne Vakarų nenoras jus įsileisti.
- Konferencijoje daug kalbėjote apie tai, kad pasaulis turi palaikyti „Pussy Riot“. Bet tai - ne muzikinis reiškinys?
- Ne. Ar ta grupė pasiektų aukštą vietą „topuose“ užsienyje? Gal, nes ji iš tiesų yra labiausiai už Rusijos ribų išgarsėjęs kolektyvas.
Tačiau tai - retorinis klausimas. „Pussy Riot“ jau turėjo didžiulių pasiūlymų - Vakaruose norima leisti jų įrašus, verslas nori susieti savo vardą su jomis. Griežtas šios grupės principas - jokios komercijos ir pinigų uždirbimo.
- Ką galvojate apie Edwardą Snowdeną?
- Aš pakviečiau jį apsistoti mano namuose. Manau, tai viską pasako. Bet jis neapsistojo mano namuose. Kur jis dabar yra, aš nežinau.
- Vakaruose daug aistrų kelia Rusijoje priimtas įstatymas, kuriuo esą siekiama uždrausti homoseksualumo propagandą tarp nepilnamečių. Ką apie tai manote?
- Manau, kad čia jau valdžia sužaidė gudriai. Tiesą sakant, dar prieš porą metų jokių didelių problemų nebuvo. Bent jau didmiesčiuose gėjai ir lesbietės nieko nestebino, nebuvo priešiškumo jiems.
Tačiau valdžia specialiai pakurstė tą temą ir išprovokavo konfliktus. Taip, dabar - viskas sudėtingiau. Miestuose, ypač mažesniuose, pasipylė negražios istorijos, homoseksualios orientacijos asmenys yra puldinėjami. Kuriama nuomonė, kad visuomenė yra nusistačiusi prieš jų gyvenimo būdą. Muzikantai, beje, šiuo klausimu irgi stengiasi tylėti.
Prasidėjo kažkokia raganų medžioklė. Pavyzdžiui, aš esu tiek heteroseksualus, kiek tik įmanoma, ir tai yra Rusijoje gerai žinomas faktas - turiu beveik dešimt vaikų (juokiasi). Bet širdyje esu hipis, mėgstu į renginius eiti, mūvėdamas ryškias rožines kelnes. Tai jau pasipylė gandai, kad Troickis - tikriausiai gėjus.
- Daug kalbama ir apie tai, kaip į šį įstatymą turėtų reaguoti Sočio olimpiados dalyviai.
- Pirmiausia man įdomu pažiūrėti, ar ta olimpiada išvis įvyks. Jei įvyks, manau, sportininkai turi gerą tribūną. Nesvarbu, gėjus tu ar ne, šiuo atveju žmonės turėtų elgtis taip, kaip elgėsi tūkstančiai danų, kai įsiveržė naciai. Pamenate tą istoriją? Jie įsisegė šešiakampes žvaigždes, solidarizuodami su žydais.
Tai būtų linksma - visas atletų paradas su vaivorykštės spalvų marškinėliais. Gėjiškiausios olimpinės žaidynės istorijoje - kodėl ne? Žinoma, tai tik juokai, taip tikrai nebus.
- Ko reikia, kad politinė padėtis Rusijoje pasikeistų?
- Sunku pasakyti. Nemažai, beje, priklauso nuo Maskvos savivaldos rinkimų - pažiūrėsime, kaip ten viskas bus.
Bet iš tikrųjų rusai - tokie jau žmonės. Kuriamas mitas, kad provincijoje visi palaiko V.Putiną. Tai nėra tiesa. Tačiau mes esame inertiški. Rusas geriau sėdės, kentės ir lauks, kad už jį permainų imtųsi kažkas kitas, o ne pats bandys kažką keisti.
