Spalio 16-ąją į Vilniaus kongresų rūmus rinksis tie, kurie žino, koks magiškas yra švelnus 54-erių atlikėjos balsas.
„Ji spinduliuoja tiesiog nežemišką ramybę“, – taip apie svajingas S.Vega dainas, kurios jau beveik tris dešimtmečius yra melomanų dėmesio centre, rašo kritikai.
Niujorko bohemos klubuose savo kelią pradėjusi Suzanne dar 1985-aisiais išgarsėjo visame pasaulyje – kai jos debiutinis albumas vien JAV buvo parduotas daugiau nei milijono tiražu (nors įrašų leidėjai geriausiu atveju tikėjosi parduoti 30 tūkstančių).
Dar didesniu fenomenu tapo po keleto metų įrašyta daina „Tom's Diner“ – pasaulyje tikriausiai nerasite šalies, kurioje nebūtų žinomas Suzanne švelniai dainuojamas šio kūrinio apie paprastą Amerikos užkandinę motyvas. Britų šokių muzikos prodiuseriams DNA sukūrus kūrinio remiksas, daina virto ir diskotekų bei MTV eterio hitu.
Didžiulėse salėse ir festivaliuose koncertuojanti Suzanne vis dėlto nenuklydo į banalų popsą – ji išlieka Niujorko menininkų numylėtinė, yra minima viename Quentino Tarantino filme, o praėjusią savaitę koncertavo, Džordžtauno universitete atidengiant memorialinį medį, skirtą Vaclavo Havelo atminimui.
Prieš pirmąją viešnagę Lietuvoje atlikėja davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ – apie muziką, seksualumą scenoje ir koncertą su neperšaunama liemene. Telefono ragelyje jos balsas – toks pats atpažįstamas ir mielas, kaip radijo ir TV eterį užkariavusiose dainose.
- Ko galima tikėtis iš koncerto Kongresų rūmuose? – paklausiau Suzanne.
- Šiuo metu baigiu kurti naują albumą, tad bus 4-5 nauji kūriniai. Bet, žinoma, bus ir senos dainos, kurias žmonės mėgsta, pavyzdžiui, „Gypsy“ ar „The Queen And The Soldier“, o taip pat, žinoma, hitai – „Luka“, „Tom's Diner“. Gerai subalansuotas koncertas.
Scenoje grojame su garsiu gitaristu Gerry Leonardu, kurį melomanai, manau, puikiai žino.
- Gerry yra garsiojo dainininko Davido Bowie gitaristas. Davidas šįmet po dešimties metų pertraukos grįžo į muzikos pasaulį, bet kol kas nekoncertuoja. Nebijote, kad jis atims iš jūsų muzikantą?
- Tokia galimybė visada yra (juokiasi). Su Gerry grojame nuo 2000-ųjų, tada jis kartą atėjo ir pasakė – atleisk, brangute, porai metų dingstu, turiu keliauti su Davidu. Patikėkite, aš labai atidžiai seku naujienas apie D.Bowie.
- Esate grojusi labai skirtingą muziką. Kokią kuriate dabar?
- Sunku apibūdinti, bet ji artimesnė folkrokui. Naujame albume bus labai mažai elektroninių garsų. Sakyčiau, atsisukau į septintojo dešimtmečio muziką – Bobą Dylaną, „The Rolling Stones“. Bus pora minorinių baladžių, bet daugiausia – mažorinės dainos. Sakyčiau, albumas bus šiltas ir gana linksmas.
- Jūs – amerikietiško folko smarkiai įkvėpta atlikėja. Bet devintajame dešimtmetyje tapote popžvaigžde ir kovoje dėl MTV apdovanojimo nurungėte Janet Jackson ir Cher. Tai turėjo būti labai keista.
- Taip, niekaip negalėjau to suprasti. Buvau įmesta tarp popmuzikos ryklių. Kita vertus, iki tol jau daug metų grojau ir sau sakydavau – net jei visas šitas triukšmas greitai baigsis, vis tiek toliau rašysiu dainas, nes tai – mano gyvenimas.
Turbūt toks požiūris susijęs su mano šeima. Mano patėvis (žinomas Puerto Riko rašytojas Edas Vega – Red.) daug metų rašė romanus, kol pagaliau sulaukė pripažinimo. Jis įskiepijo suvokimą, kad svarbiausia – pačiam mėgautis tuo, ką darai.
Mano didžioji „popsinė“ šlovė jau praėjo, bet esu dėkinga už tuos metus. Ir šiandien sulaukiu laiškų – žmonės rašo, kad daina „Luka“ pakeitė jų gyvenimą ir taip toliau. Tačiau nostalgijos tiems laikams nejaučiu.
- Daina „Tom's Diner“ laikoma vienu populiariausių ir geriausiai atpažįstamų praėjusio amžiaus pabaigos kūrinių. Privalote ją groti kiekviename koncerte, ar ne?
- Taip, bet man ji patinka, tai tikrai nėra našta. Be to, grojame labai įdomią šios dainos versiją. Gerry groja ritmą, o aš dainuoju. Publikai labai patinka, žiūrovai keliasi nuo kėdžių, šoka, dainuoja kartu. Akimirkai koncertas virsta vakarėliu, o tai mano koncertuose, kaip suprantate, retai pasitaiko – mano dainos yra ramios. Džiugina laimė žmonių žvilgsniuose – „o, čia ta daina, pagal kurią šokau, kai buvau studentas“.
- Dėl jūsų balso ir dainų daug kas įsivaizduoja, kad esate labai rami ir atsipalaidavusi būtybė. Ar taip ir yra?
- Ne, tai mitas. Viduje esu gana nervinga ir įsitempusi. Bet tai atsispindi tekstuose.
Kita vertus, aš esu iš didelės šeimos, vyriausia iš keturių vaikų. Todėl privalėjau jais rūpintis, dainuoti lopšines, padėti ir rodyti gerą pavyzdį. Turbūt tai išmokė ramiai elgtis.
- Jūsų kartos atlikėjai dažnai skundžiasi, kad internetas iškreipė muzikos pasaulį. Jūs pati aktyviai su gerbėjais bendraujate socialiniuose tinkluose. Jums tai patinka?
- Kartais tai erzina, norisi daugiau privatumo, bet dažniausiai tai patinka, būna dienų, kai pratrūkstu ir publikuoju keliolika nuotraukų iš eilės.
Kita vertus, pastebėjau įdomų dalyką. Į mano koncertus JAV ateina vaikai, kurie sako, kad girdėjo mano dainą per radiją, o ne internete. Socialiniai tinklai – puiku, bet aštuonerių ar dešimties metų vaiko per juos nepasieksi, jie dažniausiai dar neturi „Twitter“ ar „Facebook“ anketų. Žodžiu, šiuo būdu visų nepasieksi, radijas yra efektyvesnė priemonė.
Mano mama puikiai išmano technologijas, aštuntajame dešimtmetyje ji buvo kompiuterių sistemų analitikė. Tai buvo gana neįprastas užsiėmimas, ypač – moteriai. Ji visa pasinėrusi į „Facebook“, seka visas naujausias technologijas. Gal tai – priežastis, dėl kurių interneto erdvė ir nauji išradimai manęs visai netrikdo. Manau, internetą galima panaudoti dvasingai.
- 2011-aisiais tapote skambių antraščių heroje. Atlikėja Beyonce buvo pagrindinė Glastonberio festivalio Anglijoje žvaigždė, britų žiniasklaida paskelbė, kad ji – pirmoji moteris, nusipelniusi tokios garbės. Nors iš tikrųjų jūs tai padarėte 22 metais anksčiau.
- Taip, buvo labai linksma. Žiūrėjau naujienas per televizorių, išgirdau, kad ji – pirmoji, ir nustebau – pala, ar man vaidenasi, kad 1989-aisiais ir aš tai dariau? Maniau, kad klystu, tai dar pasitikrinau internete.
Bet kai pasitikrinau, žiniasklaida jau visame pasaulyje buvo supratusi tą britų televizijos klaidą. Aš nesupykau, tik pasijuokiau. Išėjo nebloga reklama – bent trumpam atsidurti vienoje kategorijoje su Beyonce, kurios klausosi milijonai, buvo visai linksma.
– Tas pasirodymas 1989-aisiais jums nebuvo labai smagus. Koncertavote su neperšaunama liemene, ar ne?
– Taip, nes dėl neaiškių priežasčių prieš festivalį sulaukiau anoniminių pažadų mane nužudyti. Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi.
Policija patarė neiti į sceną. Nesutikau, nes buvau pagrindinė vakaro žvaigždė, koncerto laukė 100 tūkstančių žiūrovų. Skotland Jardo pareigūnai man davė liemenę ir budėjo prie scenos.
Ore tvyrojo įtampa. Man atrodė, kad koncertas trunka visą amžinybę, kad viskas vyksta lyg sulėtintame kine. Mano bosininkas nėjo į sceną – prijungus instrumentus, jis grojo užkulisiuose.
- Milijardai žmonių klausosi muzikos iš MP3 bylų. Šis formatas buvo sukurtas, garso švarumą ir suspaudimą tikrinant pagal jūsų dainos „Tom's Diner“ įrašą. Koks jausmas būti vadinamai MP3 motina?
- Keistas. Aš ne kartą esu susitikusi su vokiečių inžinieriumi Karlheinzu Brandenburgu, kuris sukūrė MP3 formatą. Jis – puikus žmogus, tai tikrai įdomi istorija. Aš pati klausausi MP3 bylų savo telefone – tai labai patogu. MP3 yra įrankis, jis gali būti naudojamas ir geriems, ir blogiems dalykams.
Geras dalykas – kad taip lengva ir patogu nešiotis muzikos įrašus. Blogas dalykas – kad, naudojantis MP3, taip lengva vogti muziką. Paaugliai šiais laikais nenori mokėti dolerio už dainą, ją tiesiog vagia, ir tai moralės požiūriu – labai blogai. Bet nenuneigsi, kad MP3 – istoriją pakeitęs išradimas.
- Gyvename laikotarpiu, kai išpopuliarėti norinčioms jaunoms moterims, regis, tiesiog būtina viešai nusirengti. Užtenka paminėti Miley Cyrus, apie kurią dabar kalba visi. Seksualus įvaizdis visada buvo kai kurių dainuojančių moterų ginklas, bet šiais laikais, atrodo, tai yra būtinybė. Ką apie tai manote?
- Manau, vis dar galima daug pasiekti, net ir nerodant nuogo kūno. Vienas pavyzdys – jauna britų dainininkė ir kūrėja Laura Marling. Puiki poetė, turi gerbėjų ir rengiasi deramai.
Moterims turėtų būti daugiau pasirinkimų, ne tik nusimesti drabužius ar rengtis kaip Katy Perry ar Lady Gaga.
Man niekada nepatiko scenoje pernelyg ryškiai rodomas seksualumas. Vyrai ir moterys, kurie mane įkvėpė, buvo daugiau apsirengę – Bobas Dylanas, Lou Reedas, Leonardas Cohenas. Kita vertus, D.Bowie provokavo, eidavo į sceną su apatiniais, bet tai darydavo meniškai.
Moterys turėtų susimąstyti, kaip išreikšti savo tikrąją asmenybę. Nebūtina užsiiminėti seksu turgaus aikštėje, kad išgarsėtum.
