Per šimtą litų už vietas, esančias toliausiai nuo scenos – ir norinčiųjų pirkti netrūksta. Kiti Lietuvos atlikėjai gali girtis kiek nori, bet sunku pasakyti, kuriam iš jų tai artimiausiu metu pavyks. Jei išvis pavyks.
Gerokai per 30 tūkstančių žiūrovų Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Vilniuose pradžiuginęs A.Mamontovas savo akimis pamatė, kokį poveikį publikai turi jo per tris dešimtmečius sukurtos dainos.
Taip, šie koncertai turi nostalgijos prieskonį. Juose, kaip ir šia proga išleistame rinktiniame albume „AM+FOJE=30” skamba populiariausi per 30 metų įrašyti kūriniai.
Šia proga scenoje – ne tik dabartiniai Andriaus grupės muzikantai, bet ir prieš 16 metų iširusios grupės „Foje“ nariai. Tai – svarbus masalas vyresnei kartai, dar nepamiršusiai tų dienų, kai apsilankyti „Foje“ koncerte būdavo šventas dalykas, o marškinėliai su grupės logotipu būdavo tausojami kaip didžiausia vertybė.
Kita vertus, tik praeities ilgesiui to nenurašysi. Kiekvienam vertėtų išgirsti, kaip koncerto pradžioje publika sutiko dainą „Geltona.Žalia.Raudona“, sukurtą vos prieš keletą metų. Antrasis Lietuvos himnas? Ne vienai dešimčiai tūkstančių – tikrai taip.
Juodai užuolaidai už nugaros kritus, pasipylė Andriaus solinės karjeros hitai. „Tavo svajonė“, priverčianti bent trumpam pasijusti paaugliu ir pamiršti racionalumą. „Ar tai būtum tu?“, kurios klipą iki šiol daug kas puikiai prisimena. „Marso kanjonai“, be kurių neapsieina nė vieno solinio A.Mamontovo koncerto bisai.
Pagal koncerto scenarijų, jo pirmoji dalis skirta būtent vėlesnei, solinei Andriaus karjerai. Kaip tinkamas priminimas, kad publiką žavintis jo kūrybos bagažas – tai toli gražu ne tik „Foje“, kad ir kokį ryškų pėdsaką lietuviškoje muzikoje ši grupė paliko.
„Ar atsinešėt daug energijos?“ - po pirmų kelių dainų šypsodamasis paklausė A.Mamontovas. Ir pridūrė: „Gerai, nes jos reikės“.
Hitai pylėsi vienas po kito – nuo studentų himno „O, meile“, kurį pats Andrius vadina pakvailiojimu, iki gerokai jautresnes stygas kabinančio „Geležinė širdis“.
Nors šou efektai Andriaus publikai tikrai nėra svarbiausia, šiame koncerte pagalvota ir apie tuos, kuriems to reikia. Scenos gilumoje – ekranas su dainoms pritaikytomis vaizdo projekcijomis, nuo stilizuotų raudonų rožių iki „Mono ir stereo“ iliustruojančio greičio matuoklio.
Taip pat – keturi aukštyn ir žemyn judantys ekranai, žiūrovų akivaizdoje virstantys tai gigantiškomis elektros lemputėmis, tai didžiulėmis plytų sienomis. Perėjimui nuo solinio repertuaro prie „Foje“ dainų Andrius pasirinko „Būkim draugais“ - dainą, kuri buvo sukurta jo organizuotiems labdaros koncertams „Parama“.
Prieš tai, ko daugelis susirinkusiųjų laukė labai nekantriai, buvo dar viena įspūdinga akimirka – nusileidusi užuolaida virto gigantišku ekranu ir sužibo naktinio dangaus vaizdais, o apie svajones prabilęs A.Mamontovas su visa scenos platformą dainuodamas kilo į viršų. Įspūdingesnį „Saulės miesto“ atlikimą sunku prisiminti. Visa „Siemens“ salė tapo mobiliųjų telefonų švieselių jūrą – kvapą gniaužiantis vaizdas.
Tada – aklina tamsa, o ant užuolaidos – filmukas iš 1993-ųjų. Su juokingu „Foje“ narių dialogu, cenzūruotais keiksmažodžiais ir vaizdeliais, kurie kadaise turėjo tapti koncertų abstrakčia vaizdo projekcija.
Subtitruoti muzikantų kvailiojimai žiūrovus prajuokino iki ašarų, o tada atėjo metas tam, ko dar taip neseniai neseniai niekas nebūtų tikėjęsis.
Pakilus užuolaidai, greta Andriaus ir jo dabartinės grupės klavišininko Arnoldo Lukošiaus – būgnininkas Algis Kriščiūnas ir bosininkas Darius Burokas (tiesa, įsitaisęs prie sintezatoriaus – vasarą patirta raktikaulio trauma neleido gerai pasiruošti šiuose koncertuose groti bosine gitara).
„Meilės nebus per daug“ su virš žiūrovų galvų siūbuojančia gigantiška lempa, „Mėlyni plaukai“, „Atsimenu tai“, „Vandenyje“ - „Foje“ dvasia (bent trumpam) atgimė su tokia jėga, lyg kažkas būtų įjungęs laiko mašiną. Reikia įsižnybti, kad prisimintum – esi „Siemens“ arenoje 2013-aisiais, o ne Vingio parke 1995-aisiais.
Dainai „Vieną kartą Paryžiuj“ Andrius parengė puikią dovanėlę tiems, kurie gerai išmano „Foje“ istoriją – į sceną kartu žengė užsienyje gyvenanti dainininkė Loretta Petereit, savo balsu papuošusi grupės 1991-ųjų albumą „Gali skambėti keistai“.
„Jos balsą žino visi „Foje“ gerbėjai, bet mes niekada nesame kartu dainavę scenoje“, - pasakojo Andrius.
Netrukus vilniečiams priminė, kad „Foje“ yra groję kur kas daugiau nei keturi muzikantai – į sceną vienas po kito žengė būgnininkas Eugenijus Pugačiukas, gitaristas Romas Rainys, saksofonininkas Saulius Valikonis, be kurio „firminės“ soluotės daina „Geltoni krantai“ skamba visai kitaip.
„Distancija“, „Saugok vaikystę“ (su įžanga, kurią, daužydamas metalinę vonią, padarė A.Kriščiūnas) ir, žinoma, „Laužo šviesa“ su ugnimi suspindusiais ekranais – stiprus trigubas šūvis koncerto pabaigai. Bet žiūrovai, žinoma, norėjo daugiau.
Daugiau ir gavo – dainą „Kitoks pasaulis“ atliko jungtinis visą vakarą grojusių muzikantų „orkestrėlis“ - su iš arti filmuojamomis muzikantų grimasomis publika pasijuto dar linksmesnė.
Dar „Žvaigždės kartais krenta“ trenksmas ir – pabaiga: anot Andriaus, „vaikiškai naivi dainelė“ „O, mano saule“. Sprendžiant iš publikos reakcijos, „naiviai“ tikrai nereiškia „blogai“.
Pabaiga? Kažkuria prasme – taip. Ir ne tik koncerto. A.Mamontovas dar vasarą sakė, kad tai – paskutiniai kartai, kai scenoje kartu pasirodo „Foje“ nariai. Po koncerto nėra jokių ženklų, kad būtų kitaip – išskyrus pasirodymus JAV, kur irgi keliaus A.Kriščiūnas ir D.Burokas.
Andrius ir draugai šeštadienį sukūrė kelionę laiku, o dabar – metas eiti pirmyn.
„Aš dar nežinau, kas bus toliau, nors visai netyčia šią vasarą jau pradėjo atsirasti naujų dainų idėjos“, - prisipažino dainininkas.
