Lygiadienis – taip atgimusios „Anties” sukaktį juokais vadina Algirdas Kaušpėdas.
Šįmet 60-metį atšventęs ir ta proga knygą „Antiška” išleidęs dainininkas, poetas, architektas šių metų pabaigą įtvirtins ne tik naujų dainų rinkiniu, bet ir koncertiniu albumu „2xANTIS”, kuris aprėpia visą grupės karjerą, rašo "Lietuvos rytas".
Kai rugsėjo pradžioje sostinės Katedros aikštėje minia žmonių ošė pagal naujas, kietesnio skambesio „Anties” dainas, iš galvos neišlindo mintis – kitą tokią grupę, kuri praėjus 29 metams nuo susikūrimo sugeba provokuoti ir kurti nauja, o ne atrajoti idėjas, surasti būtų nelengva.
Naujoje programoje A.Kaušpėdas pasipuošė fantasmagoriškais kostiumais, o muzikos prodiuseris Viktoras Diawara joms suteikė šiuolaikiško skambesio, kokį retai renkasi vyresnės kartos muzikantai.
„Dabar esame labiau subrendę. Nenorime daryti bet ko”, – sako A.Kaušpėdas, po mėnesio pakviesiantis gerbėjus į albumo „Baisiai džiugu!” premjeros koncertą Vilniaus „Lofte”.
– Ar prieš šešerius metus numatėte, kad sugrįžusi „Antis” gyvuos ilgiau nei pirmą kartą? – pasiteiravau A.Kaušpėdo.
– Tai buvo spontaniška, tokių dalykų nesuplanuosi. Pirmas sugrįžimo impulsas buvo 2003-iaisiais, kai surengėme koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Atėjo toks jėgų antplūdis, kad pasirodė, jog negroti toliau būtų savižudiška.
Tada paklausėme savęs – o ką groti? Cituoti Sąjūdžio laikus, kurti nesibaigiančius memuarus? Jeigu jau groti, tai ką nors nauja. Prireikė ketverių metų, kad pasirodytų albumas „Ančių dainos”, nuo tada ir skaičiuojamas mūsų sugrįžimas.
Radome naują santykį su dabartimi, temas. Vėliau ir muzikinė utopija „Zuikis pleibojus” buvo apie tai – ką išgyvenome, kur mus tai nuvedė. Dabar yra nauja programa – albumas „Baisiai džiugu!”, kuriame vėl kalbame kita kalba. Šis sugrįžusios „Anties” laikotarpis tikrai yra įdomus ir sodrus.
– Kuo A.Kaušpėdas ir „Antis” skiriasi dabar ir, tarkime, 1988-aisiais?
– Pasikeitė santykis su laisve. Tada vadavomės iš neapykantos režimo gniaužtų.
Visa dainų ideologija, elgesys buvo nukreiptas burti žmones ir drąsinti būti laisvus. Ta idėja buvo pastebėta ir Sąjūdžio lyderių, ir publikos. Ji savaime mus užnešė į aktualią poziciją.
Dabar mes nagrinėjame, kiek laisvės turime savyje. Kaip ją ugdome, kiek esame laisvi spręsti. Visa mūsų kūryba jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu remiasi į šį pagrindinį klausimą. Nuo laisvės temos turbūt niekada nenukrypsime.
– „Antis” sugrįžo kaip tik prieš ekonomikos krizės pradžią. Kaip tai paveikė kūrybą ir kasdienybę?
– Taip. Turėjome ambicijų – norėjome gražios studijos, gerų instrumentų, tą ir turėjome. Sekėsi verslas, buvo pakankamai galimybių tą puikią studiją išlaikyti.
Dabar visiškai kitaip. Jei sugebame su „Antimi” nepatirti nuostolių, tai labai gerai. Tačiau dažniausiai už savo veiklą ir ambicijas dar primokame iš savo kišenės.
Tai buvo akivaizdu muzikinio spektaklio „Zuikis pleibojus” atveju. Skolas, atsiradusias dėl šio renginio, mokėjome dvejus metus. Žmonės pradėjo labai taupyti, santykis su kultūra, ypač tokiu neformatu kaip „Antis”, yra labai jautrus.
Mes nesame linksmintojai, pramoginė grupė. Nesame komerciški. Todėl „Anties” gyvenimas dabar prieštaringas.
– Šią savaitę atidavėte gaminti naują albumą.
– Taip, švenčiame tai. Dainos skamba stipriau ir įtaigiau negu koncertuose, kuriuose šią vasarą tas dainas išbandėme.
Perklausiau vakar visas – tai bus daug kam netikėtas darbas, nes jis kitoks.
Albumą įrašyti padėjo prodiuseris V.Diawara ir garso režisierius Šarūnas Tamulaitis. Garso, skambėjimo prasme tai bus vientisiausias „Anties” albumas. Mano akimis, jis ir vertybiškai stipriausias.
Jis kalba apie tai, kuo tikime, kaip veikiame aplinką, ar esame žaisliukai, ar kūrėjai. Provokuojama forma bandome kalbėti apie tai, kad esame atsakingi už viską, kas vyksta aplink. Tai – pagrindinė albumo mintis.
Pavadinimas „Baisiai džiugu!” liudija, kad žmonės mėgsta sukergti nesuderinamus dalykus – negali būti ir baisu, ir džiugu tuo pačiu metu. Esame priversti kartais pataikauti, visą laiką save siūlyti rinkoje, parduoti. Tai šiurkščios konkurencijos, laukinio kapitalizmo rezultatas. „Baisiai džiugu!” reiškia netikrą, komercinę šypseną.
– Sugrįžę veteranai dažnai laikosi įsikibę savo palikimo, bet jūs grojate nedaug senų dainų, nevengiate radikalių sprendimų. Iš kur toks noras provokuoti?
– Tobulėti – „antiška” nuotaika. Kai 2007-aisiais po 17 metų pertraukos pradėjome nuolat kartu koncertuoti, atradau, kad „Anties” nariai pasikeitė. Visi jau buvo paaugę, subrendę, asmenybės, ūgtelėjusios į aukštesnį lygmenį.
Praėjo noras daryti primityvius dalykus. Jeigu bandytume, grupėje atsirastų žmonių, kurie sakytų, kad neturi tam laiko. Pavyzdžiui, grupės narį Vaclovą Augustiną, kuris už jos ribų pasiekė didelių aukštumų, sugrįžti įkalbėjome tik pažadėję, kad bus kai kas nauja. Tai vienintelė „Anties” gyvavimo sąlyga.
Taip, koncertuose grojame tik kelias senas dainas. Privalome tai daryti iš pagarbos žiūrovams, nors mums, tiesą sakant, tie kūriniai jau nelabai įdomūs. Bet tai tam tikras saliutas, vainikas, desertinis tortas. (Juokiasi.).
– Naująjį albumą gruodžio 7-ąją pristatysite Vilniaus menų fabrike „Loftas”, kur dažniausiai koncertuoja jaunosios kartos atlikėjai. Tai paslauga jo šeimininkui V.Diawarai?
– „Loftui” tinka muzika, kurią atliksime, – ji tokia rupi. Tiems, kurie mėgsta saldžiai pavalgyti, su ja nėra ką veikti.
Viktoras iš tiesų daug prisidėjo. Kai parašiau naujų dainų tekstus, vis nerasdavau jiems tinkamos šiuolaikiškos formos. Kai apie tai sužinojo Viktoras, jis iškart užsidegė padėti. Turbūt grupėje „Skamp” jis pasako ne viską, ką gali.
– Scenoje velkatės provokuojančius, keistai atrodančius drabužius. Ar tai irgi tam tikras linksmas protestas? Juk kitą dieną po koncerto velkatės kostiumą ir kalbate su verslininkais, kurie gal vakar matė jus scenoje?
– Mano gyvenimas scenoje ir versle gal kiek vienas kitam trukdo. Jei gerai groji, skiri daug laiko muzikai, kitiems gali atrodyti, kad kitam darbui sveikatos pritrūks.
Bet per 20 mūsų įmonės metų atsirado nuolatinių klientų, kurie mane puikiai pažįsta. Mano darbai scenoje atskirti nuo architektūros reikalų. Gal tiems, kurie nepažįsta, ir keisti tie mano persikūnijimai.
Man verslo partneriai nesako: „Ką tu ten scenoje darai?” Bet vienas mokyklos laikų pažįstamas paklausė kitko. Nusifilmavau prekybos tinklo „Norfa” reklamoje, tai jis, manęs seniai nematęs, paklausė: „O, puiku, Algirdai, tai dabar dirbi prekybos centre?”. Atsakiau: „Taip, dirbu.” (Juokiasi.)
– Rugsėjį jau ne pirmą kartą surengėte koncertą Katedros aikštėje. Ar dar yra ko siekti?
– Yra. Labai norėčiau dar kartą pagroti Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, kurie dabar apleisti. Ir tikrai norėčiau bent sykį koncertuoti Kauno „Žalgirio” arenoje, kuri yra nuostabus architektūros kūrinys, akustika ten puiki. Jei gyvenimas susiklostys, gal ir ten pagrosime.
– Prieš porą metų sakėte, kad naujas „Anties” albumas bus paskutinis.
– Dabar tokio nusistatymo nėra. Bet visko gali būti. Niekas neaišku. Kartais pernelyg sureikšminame savo planus. Manome, kad viską kontroliuojame, kad galime paveikti tikrovę. Bet gyvenimas eina savo vaga. Aš nesuku galvos dėl ateities planų. Kaip sakoma knygoje apie Šveiką: „Dar niekada taip nebuvo, kad niekaip nebuvo.”
