Tu lyg ir valdai situaciją, bet kartu nebegali nieko kontroliuoti, tik gali pasiduoti nešančiai srovei. Būsena – lyg stebėtum viską iš šalies, apima dvilypis jausmas.
Manęs kartais klausia, ar nesergu žvaigždžių liga. Populiarumas karjeros pradžioje iš tiesų stipriai kerta per smegenis. Man buvo 20 metų, kai staiga filmas, kuriame nusifilmavome su grupe (kalbu apie juostą „Kažkas atsitiko”), mus išpopuliarino tiek, kad žmonės atmintinai mokėjo „Foje”, „Anties” ir Vytauto Kernagio dainas.
Aš buvau šiek tiek apsaugotas – tuo metu tarnavau kariuomenėje, nebuvau Lietuvoje. Kai grįžau, pirmojo populiarumo smūgio, kurio daugelis neatlaiko, negavau. Euforija jau buvo nuslopusi.
Aišku, kai tau visi sako, kad esi dievas, galva tikrai susisuka. Atrodo, kad tau nebereikia nieko daryti – dabar taip bus visada.
Tą ligą išsigydėme taip pat greitai, kaip ji mus užpuolė. Mums labai pasisekė. 1988 metais pirmą kartą išvažiavome koncertuoti į roko festivalį Lenkijoje.
Tuo metu buvo laukiniai laikai. Išeini į sceną ir matai: pusė publikos – pankai, kita pusė – skustagalviai. Jiems nesuprantama kalba dainuodamas turi priversti juos judėti, užmegzti kontaktą. Žvaigždžių liga iškart pasibaigia.
Juk negalime vien dėl to, kad esame žinomi savo šalyje, kad žmonės eina į koncertus, pasipūsti kaip povai ir nustoti eiti pirmyn. Tuo žinomumu savoje scenoje negalima pasikliauti. Turi nuolat daryti ką nors, kad ir vėl užkariautum klausytojų širdis.
Ar esu lydimas sėkmės? Taip, nes sėkmė – labai svarbus elementas. Nemanau, kad dirbu juodai ir sunkiai. Tačiau jei nori rezultato, turi veikti.
Kartais reikia atsitraukti, suprasti, kad tavęs jau per daug. Kartais reikia leisti klausytojams tavęs pasiilgti. Kartais reikia pakeisti veiklos pobūdį. Kartais – pagudrauti. Kartais – ištraukti paslėptą brangakmenį.
Stengiuosi vadovautis ir nuojauta. Dažniausiai intuityvūs sprendimai būna geriausi. Juk jaučiame nuotaiką, kuo kvėpuoja kiti, kas vyksta.
Populiarumo receptai yra niekalas! Kiekvienas žmogus gali susikurti savą receptą, nėra universalaus. Taisyklių laikymasis – pats neįdomiausias dalykas.
Žinoma, kai kurių taisyklių nereikėtų ignoruoti. Pavyzdžiui, Kelių eismo. Gera ir taisyklė, kad populiariausią savo dainą reikia groti koncerto pabaigoje. Tačiau kūrybinėje sferoje kur kas svarbiau yra pajautimas.
Yra tokių, kurie populiarumo link eina įsiveldami į skandalus. Na, ir man vis dar primenami mano žodžiai, kad Lietuva – maža agrarinė valstybė. Iki šiol manau, kad pasakiau tiesą ir tai nėra mūsų minusas.
Yra atlikėjų, apie kurių gyvenimą žinome labai daug, tačiau paprašyti paniūniuoti jų dainą neprisimintume nė vienos.
Padidinta krūtinė, apie kurią žino visa Lietuva, neturi nieko bendra su muzika. Nori parodyti savo papus – pirmyn! Visiems bus smagu. Tik tada nebekalbėkite apie muziką!
Pernai, kai Lietuva išrinko Andrių Pojavį į „Eurovizijos” konkursą, jis man parašė laišką klausdamas, ką jam dabar daryti.
„Susikaupk! Nelįsk ten, kur nereikia, nepasijusk žvaigžde! Jokiu būdu neskaityk komentarų apie save internete! Ruoškis pasirodymui, repetuok”, – atsakiau jam.
Kitą dieną vėl gavau laišką. Jis manęs nepaklausė ir perskaitė komentarus.
„Geriau būčiau jų neskaitęs... Tu buvai teisus”, – rašė A.Pojavis.
Parašykite gerą dainą! Štai koks mano patarimas. Tada atsidarys visos durys, jus kvies koncertuoti. Tik neskubėkite įsivaizduoti, kad tą dainą dainuosite iki gyvenimo pabaigos. Jei nori ilgo muzikinio kelio, vienos geros dainos per maža.
