Rugsėjo pradžioje „Antis” surengė koncertą Vilniuje, Katedros aikštėje. Jo įrašas išleidžiamas dviguba kompaktine plokštele ir vaizdo DVD „2XANTIS”.
„Po aktyvaus laikotarpio visada stoja tyla? Gal ir taip. Aš neturiu aiškaus plano, kas bus po viso šito.
Kitais metais „Ančiai” sukanka 30 metų. Reikės kaip nors paminėti. O 35-ąjį jubiliejų nežinau, ar švęsime. Galbūt „Anties” tada nebebus. Jei pajusime, kad nėra ką pasakyti, baigsime. Be jokių paskutinių gastrolių ar ašarų – tiesiog nebegrosime”, – šypsosi A.Kaušpėdas.
Šiurpi nuotrauka
„TV antenos” viršelyje šiandien jis – toks, kokio galbūt nenorėtumėte sutikti naktį. Lyg aptrupėjusi antikos skulptūra. Tokį jį įsivaizdavo fotografas Algis Kriščiūnas, įamžindamas naujojo albumo „Baisiai džiugu!” viršeliui.
„Taip, ta nuotrauka gąsdina, gali paskui vaidentis. Jos idėja atsirado samprotaujant apie „antiškas” mintis. „Antiška” – tai, kas susiję ne tik su „Antimi”, bet ir su antika. O antikos laikus mums primena šalti filosofų biustai.
Be to, albumo pavadinimas – „Baisiai džiugu!”. Tai ir man toje nuotraukoje baisiai džiugu, bet aš nė nesišypsau. Toks aptrupėjęs visas.
Neslėpsiu – įkvėpė ir vokiečių grupė „Rammstein”, kurios dainos man patinka. Jos rinktinio albumo viršelyje – pomirtinės muzikantų kaukės. Mūsų albumas – šiek tiek „ramštainiškas”. Tai ir sugalvojome tokią užuominą.
Iš pradžių buvo idėja, kad ta nuotrauka bus mano knygos viršelyje. Bet jis negalėjo būti pernelyg provokuojamas, knyga turi turėti slėpinį. O diskui tinka puikiai. „Anties” klausytojai viską kitaip vertina. Jiems nereikia pataikauti. Jiems reikia kalbėti tiesą. Taip, beje, vadinasi ir viena mūsų daina – „Tiesa”, – pasakojo Algirdas.
Tuos, kurie mano, kad dainininką pamėkliška skulptūra pavertė visagaliai kompiuteriai, jis skuba patikslinti.
„Ne, viskas tikra. Atėjau į Algio studiją, jis man tiesiog liepė užsimerkti ir apipurškė baltu gipsu. Atsimerkiau – kaip pelė miltuose.
Paskui, kai ėjau praustis į dušą, užsikimšo kanalizacija. Jos vamzdžiai tiek gipso nebuvo matę”, – kvatojosi A.Kaušpėdas.
Albumas – neįprastas
Kitais metais, kai „Ančiai” sukaks trisdešimt, dainininkas puoselėja mintį surengti grupės koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Kodėl? Tiesiog žavisi šios salės akustika, erdviu fojė ir ypatinga aura, kurios, anot jo, neturi kitos šalies arenos.
Žinant, kokius ambicingus užmojus grupė sugeba įgyvendinti, nereikėtų stebėtis, jei toks koncertas įvyks. Bet dabar dėmesio centre – albumas „Baisiai džiugu!”, kuris neįprastas dėl bent kelių priežasčių.
Pirmiausia – devynias jo dainas prodiusavo grupės „Skamp” narys Viktoras Diawara, suteikęs „Ančiai” kitokio skambesio, dėl kurio kai kurie grupės nariai, pasakojama, išsižiojo iš nuostabos.
„Taip, albumas – sūrus, rupus, tikras. Mano žmonai Vilijai patiko. Kažko tokio ji laukė ir tikėjosi iš „Anties”. Yra elektronikos elementų. Mūsų ankstesnis diskas „Zuikis pleibojus”, palyginti su šiuo, buvo senoviškas”, – neslėpė Algirdas.
Be to, albumo pirkėjų laukia staigmena – antra kompaktinė plokštelė su Silvijos Miliūnaitės paruoštomis trylikos „Anties” dainų aranžuotėmis, kurias atlieka styginių kvartetas „Art Vio”. Ši muzika simboliškai pavadinta „ANTIsimfonija”. A.Kaušpėdas šį muzikinį nuotykį vadina gurmanišku.
Iš pirmų lūpų
Dabar vis dėlto jam labiausiai rūpi užduotis kuo geriau gruodžio 7-ąją atlikti naują „Anties” muziką.
„Jaudinuosi. Būtų blogai, jei nesijaudinčiau. Kiekvienas koncertas man – jaudinamas susitikimas, o ne darbas. Čia bus taip pat. Niekada nežinai, kaip seksis. Muzika mums nėra konvejeris, nemoka koncertų kepti kaip blynų”, – sakė dainininkas.
Albumo premjeros proga visos devynios „Baisiai džiugu!” dainos – kaip ant delno. Grupės kūrinius lydinčias metaforas A.Kaušpėdas „TV antenos” skaitytojams sutiko išdėstyti iš pirmų lūpų. Klausytis jo pastebėjimų turėtų būti įdomu ir tiems, kurie niekada nėra girdėję nė vienos „Anties” natos, nors sunku patikėti, kad Lietuvoje tokių yra.
„Abejingas Dievas”. „Sunki daina. Lyrinis herojus ieško Dievo. Gyvename tokiu laiku, kad dievoieška vienu ar kitu lygmeniu vyksta kiekviename žmoguje.
Surasti save santykyje su Dievu – sunkus iššūkis. Katalikiški įstatymai ragina būti mylinčiam, nebūti abejingam. Herojus savo abejingumą priima kaip ligą, didelę asmeninę bėdą. Nors, atrodytų, kokia čia bėda, kad jautiesi abejingas.”
„Tiesa”. „Kiekvieną tiesą galima priimti ir suprasti skirtingai. Šioje dainoje – trys banalios tiesos. Viena tiesa – kad mergaitės ir berniukai, susitikę šokiuose, vieni kitus visai skirtingai įsivaizduoja, tikisi skirtingų dalykų. Antras stulpelis – apie mamos ir sūnaus skirtingas tiesas. Sūnus išvyko į Londoną, susirado draugą. Grįžti su juo į Lietuvą, savaime suprantama, negali. Trečioji dainos dalis – apie verslininką. Jo trokštama tiesa – turėti „teisingą” verslą, kur nereikėtų valdininkams kyšių dalyti, o tie valdininkai nesapnuotų milijono.
Galiausiai ištariama, kad daug lengviau „pavaryti matu” ir nesiaiškinti tų tiesų.”
„Tendencija”. Ši daina – kaip pokštas, joje daug žaidimo žodžiais. Lyrinis herojus bando paaiškinti savo klientams, kad įmanoma sustabdyti senėjimo tendenciją. Bet gyvenimas negailestingas – teks susitaikyti, kad pasensime visi kaip dainoje minima „bobulencija”. Negilus kūrinys, bet gražus.”
„Žaislas”. „Daina apie tai, kiek esame linkę įsivaizduoti save žaislais, gyventi parduodami save. Pristatome save rinkoje, gulime ant lentynos ir laukiame, kas čia mus nupirks, o mes tada tam pirkėjui teiksime paslaugą. Negailestinga ir žiauri daina. Gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas priverstas bent kažkiek būti žaislu, kuriuo kas nors naudojasi. Bet jei tai suvoki, tai jau neblogai.
Manau, daina išprovokuos ir šypsenų, ir apmąstymų – kas mes ir kur einame.”
„Pompa-bomba”. „Negailestingas kūrinys, gal kiek susijęs su mano šįmet paminėtu šešiasdešimtmečiu. Kiekvienas brandesnis žmogus pradeda jausti, kad jo organizmas yra lėtai tiksinti bomba. Nereikia turėti iliuzija, kad esi amžinas. Ateina laikas, kai pradedi suvokti, jog su organizmu reikia elgtis atsargiai, nes jis gali bet kada sprogti.
Ar tai susiję su asmeniniais išgyvenimais? Taip, esu turėjęs bėdų, todėl į šią temą žiūriu jautriai. Norint atlaikyti dviejų valandų koncertą reikia būti puikios formos.
Pavasarį pradėjau daryti specialią mankštą, nustojau vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti. Tai net jaudulį keliantis malonumas. Atsigauni, pasijunti jaunesnis.”
„Bomžas”. „Tai mūsų laikų didvyris. Visos tos populistinės partijos – tai labai „bomžiška”. „Bomžas” – sudėtingas reiškinys. Viena vertus, tai asocialus asmuo, kita vertus, jis turi kažkiek idealumo. Jis juk nesureikšmina nieko, tad nėra vien neigiamas personažas.
Jis neturi tikslų ir nesuvokia mūsų gyvenimo taurių iššūkių. Jis neturi gyvenimui pretenzijų. Tam tikra prasme tai budistinis požiūris.
Viena vertus, dalis žmonių tampa „bomžais”, nes nori būti išlaikomi valstybės, kad visi prisiimtų atsakomybę už juos. Kita vertus, „bomžas” – kiekvieno žmogaus, einančio į nušvitimą ir pakilimą, dvasinę pilnatvę, keistas idealas. Nesureikšminti jokių savo turtų, problemų, aplinkos, nereaguoti į žemišką triukšmą, o gyventi tik poilsiu – tai irgi pozicija.
Tai dviprasmė daina, kaip ir būdinga „Ančiai”.
„Muzika”. Labai šilta ir paprasta daina. Ji lyg ir skirta antrajai pusei, meilei. Kuri tave labai įkvepia. Ir kvepia kaip rožė.
Priedainyje sakau: tu esi mano muzika, melodija, o aš tavo ritmas, žodžiai. Vienas be kito negali būti.”
„Kurti”. „Džiaugiuosi šiuo kūriniu. Labai stiprus, šio albumo himnas. Kūryba – drąsi, visiškai nebijanti pavojų, yra šios dainos herojaus pagrindinė tiesa.
Dar viena įdomi dainos mintis – bet koks žmogaus siekis poilsio, ramybės dažniausiai yra užslėptas noras mirti. Kai einame į priekį nežiūrėdami, ar tai pavojinga, ar prognozuojama, ar numatoma laiminga pabaiga, tai ir yra tikrasis gyvenimas.
Kurti – reiškia gyventi. Tie, kurie vengia kūrybos, vengia gyvenimo, jie yra pusiau zombiai.”
„Debesys”. Daina atsirado prieš keletą metų, kai tik pradėjome planuoti šį albumą. Tad ji kiek išsiskiria, nors pagal idėjas yra iš to paties daržo. Mes esame stipriai atsakingi už aplinką, kurią kuriame savimi. Bet kokia mūsų mintis, žodis, darbas – viskas matoma, viskas lieka, viskas atsispindi debesyse.
Dabar – interneto amžius, virtualūs informaciniai debesys. Kažkur galbūt kosmose yra debesys, kuriuose kaupiasi visa informacija apie mus.”
Šių metų antra pusė – neįtikėtinai turininga grupės „Antis” gerbėjams. Vasarą pasirodė dainininko Algirdo Kaušpėdo knyga „Antiška”, o dabar savo eilės laukia net keli skirtingi albumai ir ypatingas koncertas, kurį grupė surengs kitą savaitgalį. „Ši muzika įsismelks giliai”, – „TV antenai” sakė kūrybinį pakilimą išgyvenančios grupės lyderis.
Gruodžio 6 d. 19 val. 50 min. „Lietuvos ryto” TV laidoje „Kitoks pokalbis” A.Kaušpėdas atvirai kalbės ir apie savo dukters žūtį, ir apie skyrybas su pirmąja žmona bei antrąsias vedybas.
Prieš metus A.Kaušpėdo 25 metų dukra Algė žuvo iškritusi iš penkto aukšto balkono.
„Aš vis dar gyvenu šia nelaime, kiekvieną dieną prisimenu Algę. Išmokau tai priimti kaip tam tikrą duotybę, kaip man nežinomą Kūrėjo scenarijų, kuris labai skausmingas. Stengiuosi neįsileisti savigailos”, – laidos vedėjai Aušrai Kilkuvienei pasakojo jis.
Net ir praėjus metams po tragedijos sunkiai tramdydamas ašaras A.Kaušpėdas pasakojo, kad Algė žuvo nespėjusi atskleisti visų savo talentų.
„Algė buvo tokia meniška, impulsyvi. Ji iki paskutinės dienos ieškojo savęs, savo vietos gyvenime. Tikėjausi, kad ji dar atskleis savo labai įdomų menininkės veidą. Joje buvo tiek vertybių ir filosofijos! Labai gaila, kad ji mus paliko”, – laidoje sakė pašnekovas.
Jaunėlės Algės netekęs A.Kaušpėdas džiaugsmą ir paguodą randa žaisdamas su vyresniosios dukters Monikos (34 m.) dviem vaikais – Urte ir Augustu.
„Mano vaikų vaikystė bėgo tai su tėčiu, tai be jo. Man atrodo, kad jiems manęs buvo per mažai. Dabar jau nieko nepakeisi. Suprantu, kad nebuvau labai geras tėvas. Tikiuosi pasitaisyti palaikydamas santykius su anūkais”, – kalbėjo grupės „Antis” lyderis.
Netikėta ir tragiška dukros žūtis A.Kaušpėdui padėjo kitaip pažvelgti į supančius žmones ir savo kasdienybę.
„Pastebėjau, kiek daug nuostabių žmonių yra šalia. Aš nepaprastai praturtėjau. Turėjau daryti ką nors su savo sielvartu ir kaip nors išgyventi tuos metus. Stengiausi daugiau dirbti, kurti, kad kuo mažiau liūdėčiau. Gyvenu įdomų gyvenimą, kuris žada dar daug visko”, – sakė jis.
A.Kaušpėdas atvirai kalbėjo ir apie nenusisekusią santuoką su pirmąja žmona.
„Santuoka buvo ankstyva, tuokėmės būdami 23 metų. Avansu patikėjau, kad sukursime gyvenimą, susiderinsime. Nesusiderinome. Abu stengėmės išlaikyti šeimą. Gyvenau kitais dalykais, gal tai ir atitolindavo problemos sprendimą, gal dėl to ir pragyvenome 24 metus”, – sakė žinomas atlikėjas.
Prieš šešerius metus jis sumainė žiedus su antrąja savo žmona Vilija. Nauja pradžia, anot jo, nebuvo drastiškas pokytis, o tik padėjo tašką etapui, kuris seniai turėjo baigtis.
„Vis sakydavau sau: palauk, gal praeis, gyvenimas susitvarkys. Bet jis nesusitvarkė. Gyvenimas eina, vieną dieną pamatai, kad didžioji tavo gyvenimo dalis jau praėjo su įsisenėjusia problema”, – filosofiškai svarstė architektas.
A.Kaušpėdas laidoje juokavo, kad dėl to, jog du kartus vedė, yra du kartus vertingesnis.
Abi savo sutuoktines jis vadina nuostabiomis moterimis.
„Dėl to, kad išsiskyrėme, labiausiai nukentėjo vaikai. Ta kaltė mane nuolat persekioja. Tai skausminga patirtis.
Išsiskirti yra labai sunku. Jei būčiau žinojęs, kiek dėl to reikia patirti dvasinių išgyvenimų, nežinau, ar būčiau ryžęsis”, – sakė jis.
Likimo smūgiai ir grimasos
