Beje, apie sostus. Tie, kurie šiek tiek nemėgsta Lady Gagos, nuolat kaltina ją Madonnos kopijavimu. Tai, regis, šiek tiek „užkniso“ pačią atlikėją. Pristatydama šį albumą skandalingo JAV radijo didžėjaus Howardo Sterno laidoje, ji ragino baigti šią temą vieną kartą ir visiems laikams: „Madonnos sosto man nereikia. Aš turiu savo“. Na, bent jau vieną dalyką išsiaiškinome.
Į „Artpop“ įdėta daug pastangų, ir ne visos jos susijusios su muzika. Nuo vasaros pradžios Lady Gaga vis fotografuojasi nuoga, keičia įvaizdžius (ant jos veido – vis mažiau makiažo), o albumo viršelį (jame – išsiskėtusios dainininkės skulptūra) sukūrė vienas žymiausių šių dienų JAV menininkų Jeffas Koonsas.
Žodžiu, daroma viskas, kad albumas rėkte rėktų: „Įvykis!“. Ar šias ambicijas pateisina jame skambanti muzika?
Atsakymas akivaizdus – ne. Albumą pradeda brązginamos akustinės gitaros garsai, bet tai ir yra didžiausias netikėtumas šiose 59-ose muzikos minutėse.
Jei antrasis Lady Gagos albumas „Born This Way“ buvo įdomus muzikinis posūkis, nemenkai kitoks nei debiutinis „Fame“, „Artpop“ yra žingsnis atgal.
Ta pati stilinga elektroninė popmuzika, kepama ilgamečio bendražygio RedOne ir keleto kitų prodiuserių, tos pačios užuominos į blizgančią „glam“ estetiką, tie patys europietiški šokių muzikos ritmai, tokie patys tekstai su daug „aš, aš, aš“.
Tik melodijos – nebe tokios „kabinančios“, kokios buvo „Poker Face“ ar „Bad Romance“. Jau vasarą pristatytos dainos „Applause“ sukelta drungna publikos reakcija rodė, kad Lady Gagai skubiai reikia sugrįžti prie braižymo lentos.
Ji to nepadarė – šiam albumui tiesiog trūksta įsimenančių priedainių. Pavyzdžiui, audringa daina „Donatella“, kurioje Lady Gaga žaviai išsityčioja iš dizainerės Donatellos Versace ir grožio kulto – tekstas puikus, bet kas norės niūniuoti šį muzikinį chaosą?
Šioks toks išsigelbėjimas – daina „Do What U Want“, įrašyta su atlikėju R.Kelly. Ji, beje, atskleidžia ir vieną įdomų Lady Gagos posūkį dainų tekstuose. „Daryk su mano kūnu, ką tik nori“, – dainuoja ji. Kūrinyje „Guy“ – viskas dar atviriau: „Noriu būti po tavimi“. Kūrinio „Sexxx Dreams“ temą išduoda pats jo pavadinimas. Sekso šiame albume daug – net labai. Psichologai turėtų ką apie tai pasakyti, bet palikime tai.
Kitas pasikartojantis motyvas – Antikos dievų minėjimas. Tiesa, Afroditė Lady Gagos dainose ir klipuose – su iš kriauklių pagamintu bikiniu. Nereikia nė sakyti, kad artistė save prilygina dievybėms – tai tokia juokinga pompastika, kurios iš jos jau ir anksčiau esame gavę pakankamai. „Mary Jane Holland“, beje, yra apie marihuaną, bet ar XXI amžiuje apie tai dainuodamas ką nors nustebinsi?
Nepasakysi, kad čia visai nėra žavių akimirkų. „Fashion“ su užuominomis į devintojo dešimtmečio popmuziką – daina, puikiai atskleidžianti Lady Gagos balso galimybės. Ji tikrai nėra prasta vokalistė, ir tai paliudys kiekvienas, girdėjęs jos gyvai atliekamas balades Vingio parke pernai.
Beje, dvi gražios baladės yra ir čia – „Dope“ ir „Gypsy“ (tiesa, ši perauga į euforišką greitą priedainį). Gražūs kūriniai, tačiau jie nukišti į albumo pabaigą, kai dažno klausytojo entuziazmas jau seniai bus išblėsęs.
Ką visa tai reiškia? Jog Lady Gaga tikriausiai atsidurs įdomioje kryžkelėje. Neatsiejamas šios atlikėjos ligšiolinės veiklos akcentas – pinigai, sukišami į jos darbus. Dideli pinigai. Brangūs keliolikos minučių trukmės klipai, brangiausi stilistai, koncertų turai, stebinantys užmoju. Visam tam reikalinga muzika, be kurios milijonai klausytojų tiesiog negalėtų gyventi ir norėtų dėl jos leisti dideles sumas. Reikia nuolat lipti į naują aukštumą. Reikia šokiruoti, nuolat būti dėmesio centre ir būti akivaizdžiai įdomesnei nei kitos.
„Artpop“ nėra albumas, kuris leistų įvykdyti šią užduotį. Nenuostabu, kad Lady Gaga prieš porą savaičių atsisveikino su ją ant pjedestalo užkėlusiu vadybininku Troy Carteriu. Oficialiai – nes „išsiskyrė požiūriai“. Bet banali tiesa yra tai, kad princesės žvaigždė pradeda leistis – ir „Artpop“ yra to įrodymas.
Įvertinimas – 6 iš 10.
Daina „Sexxx Dreams“:
