Muzikinio konkurso „Auksinis balsas” nugalėtoją J.Milių šįsyk vieningai išrinko ir žiūrovai, atidavę per 97 tūkstančius balsų, ir komisija, skyrusi 47 balus, ir naujienų portalo lrytas.lt skaitytojai.
Su kolegomis finalininkais operos solistu Liudu Mikalausku, dainininkėmis Šorena Džaniašvili, Girmante Vaitkute, aktoriumi Jokūbu Bareikiu bei projekto rengėjais simboliškai pakėlęs šampano taurę J.Milius išskubėjo ilsėtis. Jau kitą rytą jo laukė filmavimai su Sigute Stonyte, o vakare – opera „Svynis Todas: demonas kirpėjas”, kuriame jis atlieka Antonijaus vaidmenį, rašo „TV antena".
Su dainininku pavyko pasikalbėti telefonu per kelių minučių pertrauką prieš miuziklo „Romeo ir Džiuljeta” premjerą Kaune.
– Labai gražus jūsų mobiliojo telefono numeris – eilė vienodų skaičių. Iš kur tokį gavote?
– Kažkada penkerius metus dirbau bendrovėje „Tele 2”, tai dar užsiliko nuo tų laikų.
– Tuomet kokia jūsų tikroji specialybė?
– Esu baigęs verslo vadybos ir logistikos specialybę Vilniaus kolegijoje.
– O dabar štai tapote Auksinio balso savininku?
– Nepasiduodu jokiems pavadinimams, man visi jie kelia šypseną.
– Net jei būtumėte išrinktas seksualiausiu vyru?
– Juo labiau. Nepatinka man visi tie garsiai skambantys pavadinimai „-iausi” ar „žvaigždės”.
– Tačiau dalyvauti TV projekte, kur tokie pavadinimai dažniausiai ir skamba, sutikote?
– Buvo įdomu pasitikrinti su stipriais kolegomis ir pačiam pasižiūrėti, kiek pavyksta būti įvairiapusiškesniam. Kartu tai yra ir tobulėjimas. Kai atsiranda galimybė pasitikrinti jėgas įdomiuose ir kokybiškuose projektuose, neatsisakau.
– Kas jums šiame konkurse labiausiai kvėpavo į nugarą?
– Negalėčiau išskirti nė vieno, nes visi atlikėjai labai saviti, kiekvienas stiprus savo žanre. Mes visi buvome labai skirtingi ir unikalūs.
– Ar kas nors jus nustebino?
– Beveik su visais kolegomis ne kartą teko susitikti scenoje. O šiame projekte netikėtai atsiskleidė Šorena, nebuvau jos iki tol daug girdėjęs ir beveik nepažinojau. Ji man buvo atradimas.
– Neseniai LRT televizijoje prasidėjo „Eurovizijos” atrankos. Ar norėtumėte vėl ten dalyvauti?
– Nenorėčiau ir, tiesą sakant, niekada per daug nenorėjau. Anuomet viskas išėjo spontaniškai. Tačiau tai buvo puiki patirtis, gerai praleistas laikas ir puikios atostogos. „Eurovizija” niekada nebuvo mano siekis ar tikslas.
– Kokiame dar projekte sutiktumėte dalyvauti ir kokiame – niekada?
– Vengiu TV projektų, nes dauguma jų man atrodo nekokybiški. „Auksinis balsas” buvo išimtis, nes čia tikrai buvo viskas labai aukšto lygio: ir prodiusavimas, ir režisūra, ir pateikimas, ir atlikimas. Smagu būti tokio renginio dalimi.
Kitų projektų nuolat atsisakydavau, o po šios pergalės galėsiu atsisakyti dar ramiau. Nemanau, kad artimiausius kelerius metus atsirastų kas nors tokio, kas mane sudomintų. Dalyvaujant projektuose reikia turėti rimtą motyvaciją.
– Miuzikle „Romeo ir Džiuljeta” vaidinate Romeo draugą Merkucijų. Gyvenime su Tadu Juodsnukiu, kuris įkūnija Romeo, taip pat esate draugai?
– Mes iš to paties rūsio, tiksliau iš tos pačios rūsių sistemos. Nors jis jaunesnis (T.Juodsnukiui yra 22 metai. – Red.) ir pradėjo groti vėliau, mūsų požiūris ir netgi manieros labai panašios. O dabar atsirado ir bendrų draugų, kompanijų, vyresnių kolegų.
Smagu, kad Tadas įsiliejo į visą šitą reikalą, turiu galvoje miuziklus. Lietuvoje apskritai trūksta miuziklų atlikėjų ir nėra konkurencijos. Kuo daugiau talentingų jaunų žmonių, tuo geriau.
– „Romeo ir Džiuljeta” pasakoja legendinę meilės istoriją. Ar jūsų širdis užimta?
– Taip.
– Jeigu ne scena, ne dainavimas ir ne muzika, kas būtų tada?
– Tada būtų labai nuobodu. Kai kadaise rizikavau ir mečiau darbą biure, nuo tos akimirkos gyvenimas pasidarė jėga. Kai esi pats sau direktorius, planuoji savo laiką, žinai, kiek ko reikia padaryti, ir darai tik tuos dalykus, kurie patinka, nebijai atsisakyti pasiūlymų ir to, kas neteikia malonumo, tai yra jėga!
O be muzikos būtų labai blogai. Būtų ta pati rutina: keliesi anksti, eini į darbą, dirbi tai, kas galbūt net neįdomu. O dabar realizuoji save, gerai leidi laiką ir dar iš to pragyveni.
– Darbas, malonumas ir laisvalaikis – trys viename?
– Taip, taip. Man nereikia jokio hobio, nes kitiems dalykams net ir laiko nebėra. Juokaudamas sakau, kad vaikystėje reikėdavo eiti į būrelį, už kurį tėvai mokėdavo pinigus, o dabar einu į būrelį, už kurį man moka.
– Į kitus būrelius netraukia? Pavyzdžiui, slidinėjimo?
– Žiemą mes turime daugiausia darbo, be to, visi dainininkai bijo peršalti gerklę ar gauti traumų – juk laukia daugybė spektaklių, negalime rizikuoti.
– Kokie planai laukia atšuoliuojančiais Arklio metais?
– Laukia trys nauji miuziklai. Artimiausias – Kaune, kur nuo sausio su režisieriumi Kęstučiu Jakštu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradėsime repetuoti roko operą „Grafas Montekristas”. Patvirtinimo dar laukia spektaklis Klaipėdos muzikiniame teatre ir dar – miuziklas Vilniuje. Tikiuosi, kad visi jis bus įgyvendinti. O šalia to dar kiti spektakliai, miuziklai. Šiuo metu dainuoju aštuoniuose miuzikluose ir viename dramos spektaklyje.
– Ar būdamas toks užsiėmęs rasite laiko pasinaudoti prizu – kelionių agentūros „Tez Tour” 10 tūkstančių litų kelionės čekiu?
– Paatostogauti labai smagu, bet apie tai, kur keliausiu, dar nebuvo laiko net pagalvoti.
