Vieną dieną jis džiugina tūkstančius klausytojų muzikos festivalyje, kitą – skaito paskaitas, trečią – pasidabinęs kostiumu priima medalį iš Lietuvos prezidentės rankų.
Gabrielius – repo atlikėjas, įvairių TV projektų vedėjas, socialinių akcijų dalyvis, ledo ritulio entuziastas, dviejų vaikų tėvas ir šiaip žmogus, savo kūryba ir mintimis darantis poveikį daugybės gerbėjų nuomonei, rašo "Lietuvos rytas".
40-metį švenčiantis atlikėjas „Lietuvos rytui“ sakė, kad dar nesijaučia pasiruošęs gyvenimo vertinti pagal jau nuveiktus darbus – jo galvoje knibžda daugybė minčių, kurias norisi įgyvendinti.
– Keturiasdešimt metų – tai daug ar mažai?
– Sunku pasakyti. Pats visiškai nejaučiu šio skaičiaus. Jokių asmenybės pokyčių ar panašiai. Kai man buvo dvidešimt, maniau, kad keturiasdešimt – baisiai daug. O dabar štai nieko baisaus.
Kasdien dėvėti kostiumo ir ryšėti kaklaraiščio tikrai nepradėsiu. Taip būna: vis lauki, kada pajusi tą amžių, bet nieko nejauti. Turbūt tiesa tai, kad tau tiek metų, kiek jauti.
Turiu daug energijos, planų ir norų. Man viskas gerai.
– Gimtadienis – pačioje metų pabaigoje. Per šiuos 12 mėnesių buvo daug koncertų, įvairių darbų ir Dalios Grybauskaitės įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. Puikūs metai?
– Taip. Geri, aktyvūs. Negalėčiau išskirti vieno svarbiausio įvykio – jų buvo tiek daug. Gyvenimas susideda iš visų jų.
Bet dažniausiai kalbama apie išorinius dalykus, o man buvo svarbūs ir vidiniai pokyčiai. Jų irgi buvo daug ir gerų.
– Įstojote į krišnaistų gretas ir ruošiatės vykti pagyventi vienuolyne?
– Ne, ne tai. (Juokiasi.) Tiesiog daug visokių atradimų, naujos veiklos, planų. 2014-ieji turėtų būti labai įdomūs, bet nenoriu visko pasakoti, nes bijau prisišnekėti.
Pavyzdžiui, su nauju „G & G Sindikato“ albumu judame prie pabaigos, jau greitai turėtume jį išleisti. Bus praėję daugiau nei penkeri metai nuo ankstesniojo. Iškart norėsis kibti kurti dar vieną. Visai nenoriu, kad kito grupės darbo reikėtų laukti iki 45-ojo gimtadienio.
Galbūt pagaliau išleisiu ir tą pankroko albumą, apie kurį kalbu nuo paauglystės.
Šįmet dar labiau pasinėriau į piešimą, tai mano aistra. Naudodamas trafaretus piešiu ant įvairiausių paviršių – nuo drabužių iki Kalėdų puošmenų.
Viskas prasidėjo nuo noro bičiuliams padovanoti įdomų daiktą, prie kurio pats būčiau prisidėjęs.
Visi žino tą jausmą, kai gauna dovanų, kurių nėra kur dėti, jos – nereikalingas šlamštas iš parduotuvės. Iš senos vinilo plokštelės pats padariau įdomią dovaną ir užsikabinau.
Piešti labai patinka. Štai rudenį savo namų kieme stovinčią transformatorinę papuošiau (Svaras ją išdažė taip, kad transformatorinė tapo panaši į didžiulį magnetofoną. – Red.). Atsiliepimai – puikūs. Man pačiam labai smagu.
Labai tikiuosi po metų pasakyti, kad 2014-ieji buvo dar geresni ir įdomesni.
– Jūsų „Facebook“ anketoje vietoj darbovietės parašyta – „pats sau kasdienės duonos pramanytojas“.
Kiek metų nebeturite „normalaus“ darbo nuo aštuntos iki penktos?
– Gal dešimt, dvylika. Jaučiuosi puikiai. Man patiko darbas, kurį iki tol dirbau, bet atėjo metas, kai norėjau visą laiką skirti mėgstamiausiems dalykams.
Žinoma, buvo neramu. Ar tikrai pasiseks, ar bus pakankamai pinigų pragyventi, šeimai. Bet viskas susitvarkė.
Džiaugiuosi, kad taip pasirinkau, mėgaujuosi savo dabartiniu gyvenimu.
Mano pagrindinė muzikinė veikla – gana mažame rate. Iš jos neuždirbsi labai daug. Bet atsirado įvairios kitos veiklos, dabar sekasi gerai. Nesidairau atgal ir jaučiuosi laimingas.
– Kuris iš dabartinių darbų jus patį kadaise būtų nustebinęs?
– Tenka skaityti nemažai paskaitų. Jei prieš keliolika metų kas nors būtų pasakęs, kad apie bendravimą su jaunimu ir kitas temas pasakosiu mokytojams ir net policininkams, tikriausiai nebūčiau patikėjęs. (Juokiasi.)
– Toje anketoje nenurodyti jūsų gimimo metai.
– Ne, tik nemanykite, kad slepiu savo amžių. (Juokiasi.) Tiesiog registruodamasis per klaidą nepaminėjau. Reikės patvarkyti, kad matytųsi.
Kita vertus, mane gimtadienio proga kasmet sveikina daug žmonių ir nė vienas nesuklysta spėdamas, kiek man metų.
– Jubiliejų švęsite ypatingai?
– Ne, taip pat, kaip ir kasmet. Draugai ir pažįstami susirinks viename Vilniaus barų, pasėdėsim, pašnekėsim. Mėgstu švęsti paprastai.
Viena tradicija yra ir jos niekaip negalima sulaužyti.
Visi kartu kopiame į Gedimino pilies kalną, bet ne takais, o tiesiog šlaitu. Gaila, kad šįmet nėra sniego. Esant sniego įdomiau. (Juokiasi.)
Kita vertus, šįmet ant šlaito neliko medžių, tad mažiau galimybių sustoti ir daryti pertraukėles. Pažiūrėsim, kaip bus.
