Teatro salė nebuvo perpildyta, bet Vidui tai – nė motais. Svarbiausia, kad atėjo saviškiai – tie, kurie iš pusės žodžio perkanda jo pokštus, žino užpernai išleisto albumo „Panda“ dainas ir yra pilni noro sužinoti, ką dar sugalvojo šis scenos ekscentrikas.
Minėta „Panda“ - tam tikruose meniškuose Lietuvos sluoksniuose kone kultinis albumas, kurio nusipirkti dabar jau nebeįmanoma. Gal dėl to keletas geriausių jo dainų įtrauktos ir į naują albumą „Žmogus, bet šuo“.
Simbolinis atsisveikinimas su „Pandos“ laikotarpiu įvyko jau pačioje koncerto pradžioje. Po trumpos prakalbos Vidas atsinešė didelę pliušinę pandą ir nusisukęs nuo žiūrovų metė į salę.
„Kitais metais...“ - sakinio nebaigė V.Bareikis, nužvelgęs scenoje pastatytą sunkų bronzinį šunį. Salė choru nusikvatojo.
Tokių komiškų etiudų netrūko visą vakarą. Lyg su gerais bičiuliais su žiūrovais bendravęs Vidas pasistengė, kad niekas neliūdėtų. Vieną akimirką jis virsdavo tai žmogumi-orkestru, per tą pačią dainą spėjančiu sulakstyti nuo gitaros stovo iki klavišinių, koja spirti į būgnelį ir ranka trenkti per lėkštę.
Kitą - ilgą komišką istoriją pasakojančiu pokštininku, juokais gėdinančiu žiūrovus, kad šie nežino, ką daryti viename ar kitame dainos epizode. Klausiančiu, kodėl, po velnių, į koncertą atėjo tie, kurie čia – pirmą kartą. Ir nuoširdžiai besidominčiu, ar viskas visiems gerai.
Trečią – visai rimtai svarstančiu apie Lietuvos problemas patriotu. Dainą „Lietuva, kur tu važiuoji“ verta išgirsti visiems – tai geriau už tūkstantį saldžių dainų, pateiktų vienam iš kasmet įvairiomis progomis pasitaikančių patriotinių kūrinių konkursų.
„Kartais po koncerto prieina žmonės, jiems būna per penkiasdešimt ar šešiasdešimt, plodami per petį giria - „molodec“, dvi valandas išlaikei dėmesį. Dar sako, kad buvo Maksimo Galkino koncerte, tai jis irgi dvi valandas dėmesį išlaiko“, - juokėsi V.Bareikis.
Gal ir juokinga, bet šis komplimentas nėra kvailas. Tik akustine gitara, klavišiniais, ant absurdo ribos balansuojančia poezija ir balsu ginkluotas Vidas pasiekė tai, kas dažnai nesiseka ir populiarioms grupėms – per visą koncertą beveik niekas neišėjo parūkyti. Ryškūs scenos profesionalo įgūdžiai – kiekvieną kelių minučių ramesnį epizodą pertraukdavo juokeliai.
Naujo albumo dainos, sprendžiant iš koncerto, ne itin skiriasi nuo pirmojo. Vidas ir toliau rašo eiles, iškapstydamas neįprastus kasdienybės akcentus - nuo vyro ir moters jausmų iki buities. Dainuoja su užsidegimu ir ironija. Į popmuzikos „topus“ tikrai neprasimuš, bet ir šis žanras turi savo hitus – publika suošė, išgirdusi dainą apie kartais verkiančius klounus ar, žinoma, kartu su žmona Jurga Šeduikyte sudainuotą lyriškąją „Trys Kanados“.
„Mano draugų vaikai turi mėgstamą kūrinį iš pirmojo albumo. Keista, nes jis – pats nepadoriausias“, - koncertui įsibėgėjus, stebėjosi Vidas.
Koncerto pabaigoje atėjo eilė stebėtis žiūrovams. Ekranas su albumo viršeliu pakilo, pasklido dūmai, o žiūrovai išvydo muzikantų grupę. Titulinę dainą „Žmogus, bet šuo“ Vidas ir draugai nuspalvino gana kietu roko skambesiu. Pabaiga apskritai priminė Gyčio Paškevičiaus koncertus – publika plodama darniai priedainį traukė kartu, o galiausiai paklusniai rėkdama sukėlė Vido prašomą triukšmą.
Visiškas kontrastas tam, ką žiūrovai matė visą vakarą. Bet V.Bareikis ir yra kontrastingas menininkas. Nuo „Suicide DJs“ kvailiojimų iki režisuojamų teatro spektaklių, nuo koncertų su Jurga iki bardų poezijos – šis kūrėjas nespraudžia savęs į vienos veiklos stalčių. Tačiau, sprendžiant iš penktadienio vakaro, muzika jo aistrų sąraše niekada nebus paskutinė.
