Vilija Matačiūnaitė nesigaili to, į ką įklimpo. Ketvirtadienį, gegužės 8-ąją, mergina Kopenhagoje žengs į „Eurovizijos” pusfinalio sceną. „Noriu pasirodyti taip, kad Europa pamatytų – Lietuva yra šauni šalis”, – tvirtai sako dainininkė.
Dainos „Attention” atlikėjai Danijos sostinėje turistinės pramogos rūpi mažai. Kai baigsis nuotykis „Eurovizijoje”, ji išvyks į net keletą kelionių. Tačiau kol kas visas dėmesys sutelktas į tas tris minutes, kurios ketvirtadienį gali atverti Vilijai duris į šeštadienį vyksiantį didįjį finalą.
Draugiška, linksma – Danijoje Vilija jau spėjo pelnyti „Eurovizijoje” dirbančių žurnalistų simpatijas. Tačiau „Eurovizijos” rezultatai priklauso ne nuo jų, o nuo milijonų balsuosiančių 37-iose Europos šalyse ir visose jose dirbsiančių komisijų.
Linksma mergiotė su kerziniais batais kitą savaitę išgirs bene svarbiausią nuosprendį savo karjeroje, tačiau jo laukia su užkrečiamu humoro jausmu, taip žavinčiu šios 27-erių atlikėjos gerbėjus.
Jei ji laimės konkursą ir ištesės pažadą, duotą savo dainos prodiuseriui, tai bus didžiausias skandalas „Eurovizijos” istorijoje. „TV antenai” Vilija prasitarė apie pikantiškas lažybas – galbūt juokais, o gal ir rimtai.
Ką ji veikė Merkinės piramidėje, ką darys, jei nepateks į „Eurovizijos” finalą, ir kodėl ją pykdo, kai daina „Attention” vadinama agresyvia? Atviros Vilijos mintys – laukiant jos pasirodymo „Eurovizijoje”.
– Su mintimis apie „Euroviziją” praleidote kelis mėnesius. Jaučiatės pasirengusi?
– Taip. Padariau viską, ką galėjau. Turėjau planą: kaip ruošiuosi, kiek laiko miegosiu ir taip toliau. Tik nežinojau, kad atsiras tiek daug papildomų su „Eurovizija” susijusių reikalų. Laiko trūko, paakiai pajuodo, bet viskas bus gerai. Teko knygelę nusipirkti, darbus susirašyti, telefonu šimtą kartų per dieną kalbėti.
Įsivaizdavau, kad taip bus, bet mąsčiau naiviai. Maniau, bus kaip filme – ateis žmogus ir sudėlios dienotvarkę. (Juokiasi.)
– Jūsų užrašų knygelėje mačiau gydytojų receptų.
– Taip. Visada su vaistais – kaip senutė. Įsitaisiau refliuksą (procesas, kai skrandžio rūgštys kyla į stemplę. – Red.). Prirašė gydytojai sėmenų ir visokių kitokių dalykų. Iš pradžių buvo nelengva, dabar jau pripratau.
– Kiek sykių skambindavau, visada pagaudavau sporto salėje.
– Man patinka sportuoti. Manau, dėl „Eurovizijos” tai būtina. Kai šoki ir dainuoji, tam reikia pasirengimo. Pavyzdžiui, pasižiūrėkite, kaip neuždusdama dainuoja ta pati Loreen.
Jei neidavau į sporto klubą, bėgiodavau po Vingio parką ar šokdavau su Šarūnu Kirdeikiu. Kopenhagoje irgi laikausi sporto režimo.
– Laimėta „Eurovizijos” atranka suteikia atlikėjui daug dėmesio. Ir teigiamo, ir nelabai. Ar buvo sunkių akimirkų?
– Prisimenu vieną akimirką, kai buvo nemiela. Mano artima draugė parašė sveikinimo žinutę, bet daina jai nepatiko.
Pamaniau, kad galėjo man to ir nesakyti. Kartais galima nesakyti. Čia kaip Agnė Jagelavičiūtė – ji dabar mėgsta viską komentuoti, bet juk galima ir nekomentuoti. Aš apie daug ką turiu nuomonę, bet puikiai gyvenu ir jos nepareikšdama.
– Neigiamos nuomonės nesumažino jūsų pasitikėjimo šia daina?
– Ne. Nes prisimenu, ką pasakė prodiuseris ir dainos bendraautoris Viktoras Vaupšas, kai jam pirmą kartą parodžiau šio kūrinio juodraštį. Jis iš manęs nuoširdžiai pasijuokė ir visiškai netikėjo dainos galimybėmis.
Dabar jis mano kitaip. Jį įtikino mano emocijos ir nusiteikimas.
– Ko labiausiai bijote?
– Nieko. Iškris ausinės dainuojant? Na, ir dzin. Pamiršiu šokio judesį? Šalia turiu profesionalą Šarūną (šokėją Š.Kirdeikį. – Red.), kaip nors išsisuksime. Nepataikysiu natos? Ne pirmas kartas.
Tik jaučiu spaudimą dėl to, kad Lietuva jau keletą metų iš eilės patenka į finalą, todėl nepatekti šįmet būtų apmaudu. Mano aplinkoje yra žmonių, kurie tai vis primena. Galėtų nepriminti. (Juokiasi.)
– Klausimas, kurio dainininkai nekenčia: kuri vieta „Eurovizijoje” jus tenkintų?
– Pirma. Tai vienintelis noras. Toks ir planas. Taškas A – Lietuva, taškas B – pirmoji vieta. O tarp jų – daug darbo, planas ne tik gerai padainuoti, bet ir šypsotis, nieko neįžeisti, neapkalbėti, elgtis su žmonėmis taip, kad jie pamatytų, jog esu „faina”, šauni lietuvė.
Mano noras – kad žmonės pasakytų, jog Lietuva – šalis, į kurią verta nuvykti.
– Esate patriotė?
– Jei vietoj Seimo išmuštume skylę, Lietuva būtų puiki valstybė. Turime gražią gamtą, gražią sostinę, gardų maistą. Trūksta, kad žmonės būtų truputį laimingesni. Tas nuolatinis politikų nesusikalbėjimas tiesiog užknisa ir visus užkrečia negatyvia nuotaika.
– Nedalyvaujate lažybose dėl „Eurovizijos”?
– Yra tokios vienos lažybos. Atsirado dar iki atrankos. Su V.Vaupšu sutarėme: jei laimėsiu pirmą vietą, spaudos konferencijoje turėsiu parodyti nuogus sėdmenis. Visiška nesąmonė. Įsivaizduokite, kaip tas susilažinęs žmogus netikėjo mano pergale. Čia viskas juokais. Jau įsivaizduoju antraštę – laimėjusi Vilija Europai parodys... Gal nereikėjo šito sakyti. (Juokiasi.)
– „Eurovizijoje” būsite pašėlusi mergiotė ar elegantiška dama?
– Elegantiška dama galėtų būti Mia. Tai jos įvaizdis. Nors galbūt ji labai gerai atrodytų su kerziniais batais ir nusmukusiomis kelnėmis, tik to niekada nebandė.
Girdėjau gandą, kad Mia ketina atvykti į Kopenhagą. Juokiuosi, kad jei man kas negero nutiks, ji galės mane pavaduoti.
– Tiesa, kad norėjote į „Euroviziją” keliauti nameliu ant ratų?
– Labai norėjau. Visiems sakiau: pasiimsiu draugų, sėdame į kemperį ir važiuojame, sutaupysime krūvą pinigų. Norėjau jį apsiklijuoti Lietuvos vėliavėlėmis ir plakatais. Būtų smagu. Būčiau mobili, prie nieko neprisirišusi.
Tačiau taip, pasirodo, tiesiog negalima – dėl saugumo. Dalyviai turi gyventi nustatytuose viešbučiuose. Gaila.
– Kas atvyks jūsų palaikyti Kopenhagoje?
– Jaunesnioji sesuo Asta – ji gyvena Londone. Dar keli bičiuliai.
Bus ir dainos bendraautoris kompozitorius V.Vaupšas (vieša paslaptis, kad jis ir Vilija yra pora. – Red.).
Iš pradžių buvo daug entuziastų, visi norėjo keliauti, o tada pamatė nuomojamų kambarių kainas ir išsigando. Pati kelionė – visiškai pigi, palyginti su tuo, ką tektų išleisti ten.
Bet nieko – su draugais dar bus progų gerai praleisti laiką. Po „Eurovizijos” jau esu suplanavusi keletą smagių kelionių.
– Su Š.Kirdeikiu jau esate geriausi draugai?
– Ne, draugeliai mes ir nebuvome. Tiesiog labai gerai sutariame. Susidurdavome dėl įvairių TV projektų. Kartą jis pasakė, kad būtinai padės, jei jo pagalba bus reikalinga.
Kai kilo mintis dalyvauti „Eurovizijoje”, žinojau, į ką kreiptis.
– Klausėtės savo konkurentų dainų?
– Gal tik trijų. Lenkijos – nes pradžia buvo įdomi. Laukiau kulminacijos, bet nesulaukiau. Nusiminiau.
Dar klausiausi Didžiosios Britanijos, nes visi kalba, kad gera daina. Ir Ukrainos – man tai pasirodė panašu į plagiatą. Kitiems žmonėms – irgi, bet gal mes klystame. Tebūnie. Mergaitė labai graži. Kitų nesiklausiau.
– Kodėl?
– Nenoriu nervintis, nes tai man gali numušti ūpą. Prisipažinsiu – nežinau, ar man tikrai įdomu. Daugybę metų nežiūrėjau „Eurovizijos”.
Žinau, gal neturėčiau to sakyti. Tai, beje, nereiškia, kad blogai manau apie šį konkursą. Tiesiog jis nėra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime.
– Už tokius žodžius „Eurovizijos” gerbėjai jus nukryžiuotų.
– Priimčiau tai kaip pokštą. Jėzų irgi prieš du tūkstančius metų nukryžiavo, bet jį iki šiol visi mini. Aš savęs, žinoma, nelyginu su Jėzumi, nesupraskite klaidingai. Tiesiog visiems neįtiksi.
– Iki šiol ryškiausias konkursas, kuriame dalyvavote, buvo „Kelias į žvaigždes”. Pergalę „Eurovizijos” atrankoje vadinote ženklu, kad tas etapas tikrai baigėsi.
– Taip. Dainuodavau lietuviškas dainas, bet man tiesiog neišeina kurti lietuviškai. Nors viena lietuviška daina mano naujame albume vis dėlto yra.
Jei manęs paprašys dar kartą padainuoti „Spjaudau ir gaudau”... Nebent su gitaristu, akustiškai, turime tokią gražią versiją valso ritmu. Lietuvoje galima uždirbti iš dainų, kurios labai paprastos ir banalios. Gal todėl ir vaikštau apsmukusiais džinsais, neturiu savo namų ar automobilio, nevaidinu, kad esu didelė ponia.
Man – tuoj trisdešimt metų, jau norisi dainuoti tai, kas pačiai miela. Nors ką aš čia šneku. Štai – sugalvosiu turėti vaikų, tai tada dainuosiu tą „Spjaudau ir gaudau” kaip didelė. Kad sauskelnėms uždirbčiau.
Kita vertus, turiu galvą ant pečių ir gal išsiversčiau kitaip.
– Jūsų „eurovizinis” numeris – su Š.Kirdeikiu. Prieš dvejus metus švedė Loreen „Euroviziją” irgi laimėjo su šokėju.
– Aš tą jos numerį pamačiau tik prieš porą mėnesių, prieš pat atrankos pusfinalį.
– Juokaujate?
– Ne. Buvau mačiusi tik Karinos Krysko-Skambinės pasirodymą su ta daina – viename TV projekte.
Mūsų ir Loreen pasirodymų niekaip negalima tapatinti. Skirtingi judesiai, energetika, jos numeryje šokėjas pasirodė tik pabaigoje. Ten viskas buvo paslaptinga, moteriška. O pas mus – žaisminga, jaunatviška, pavasariška.
Kai kas sako, kad mano daina agresyvi ar lėkšta. Nėra ten jokios agresijos. Repetuodama su pritariančiosiomis vokalistėmis sakau: įsivaizduokite, kad esate įsimylėjusios ir sužinote, kad jus tas vaikinas irgi myli. Norisi tą džiaugsmą scenoje perteikti. Aš taip ir einu į tą sceną. Ne su baime, kad mane visa Europa mato, o su džiaugsmu – va, reikia gerai „pavaryti”, kad visiems patiktų.
– Turite laimę nešančių talismanų?
– Visada su savimi turiu rožinį. O ir šiaip Lietuvoje padariau daug dalykų, kurie gal prisidės prie sėkmės.
Pavyzdžiui, specialiai dėl „Eurovizijos” pirmą kartą gyvenime meditavau Merkinės piramidėje. Tikrai kažką pajutau – ramybę, gerą nuotaiką. Ten, beje, nuostabi akustika. Stengiesi tyliai eiti, o garsas aidi. Bijai, kad tavo tipenimas gali kam nors sutrukdyti.
Buvau ir akupunktūros seansuose.
