Šeštadienį, jeigu pasiseks, už Viliją sirgsime „Eurovizijos“ finale. To visi norėtų. O pati Vilija – labiau už visus.
„Žinau, kad atstovauju Lietuvai. Noriu visiems parodyti, kad šalis išsiuntė šaunią, linksmą merginą. Aš tikiu savo daina“, – vaikščiodama Kopenhagos gatvėmis ne kartą sakė V.Matačiūnaitė.
Ji rami ir susikaupusi. Nors, jokios paslapties, kartais sutrinka. Tai matyti plika akimi: Lietuvos atstovė „Eurovizijoje“ – nerami siela, trokštanti palaikymo ir nusimenanti dėl kvailų komentarų internete.
Visi, sakantys, kad neskaito nuomonių apie save, iš tiesų jas skaito. Tai viena pramogų pasaulio paslapčių. Vilija – ne išimtis. Vieni ją giria, kiti peikia. Kaip ir kasmet „Eurovizijoje“. Nieko nauja.
Bet ką iš tiesų žinome apie Viliją? Didelė pagunda prisiminti mergaitę iš „Kelio į žvaigždes“, dainavusią apie sofą ar spjaudymą gaudymą. Kai kas nepasikeitė. Ji vis dar avi batus, kurie išsipusčiusioms „Eurovizijos“ puošeivoms kelia nuostabą. Ką tik išleistą albumo viršelį sukūrė pati – pačia elementariausia kompiuterio programa.
Tačiau ji klausosi ne popso, o džiazo žvaigždžių Brado Mehldau ir Rachelle Ferrell, dievina roko muziką ir šiaip kartais atrodo lyg pankė, į popmuzikos pasaulį patekusi per klaidą.
Pankė, kuri laikosi griežtos disciplinos? Taip. Kasdienės sporto treniruotės, griežtas miego ir mitybos režimas – per daug metų „Eurovizijoje“ neteko matyti lietuvių, į savo pasirodymą žiūrinčių taip rimtai ir skrupulingai.
Per šią savaitę ji ne kartą keitė nuomonę dėl „eurovizinio“ įvaizdžio, norėjo koreguoti dainą. Nėra abejonių – tas tris minutes, kurias gegužės 8-ąją pamatys Europa, ji tobulins iki paskutinės akimirkos.
Į klausimus apie „Euroviziją“ per šiuos porą mėnesių ji jau atsakė šimtus kartų. Todėl šįkart apie tai beveik nekalbėsime. „Stiliui“ Vilija pasakoja apie savo kasdienybę ir, išskyrus porą išimčių, yra labai atvira.
– Kas sudėta į jūsų „eurovizinį“ lagaminą, apklijuotą „Attention“ lipdukais?
– Drabužiai ir smulkmenos, kurių reikia pasirodymui. Beje, prieš konkursą gavau daug dovanų. Ar žinote, kad vis dar gyvuoja prieš septynerius metus įregistruotas mano gerbėjų klubas? Fantastika. Kiti užsidarė, o mano gerbėjai vis dar tęsia veiklą. Kai ji prasidėjo, daugelis jų buvo vaikai, o dabar jie auga kartu su manimi.
Kadaise net mąsčiau apie vaikiškų dainų albumą, bet dabar žinau, kad įrašysiu jį vėliau. Kai mano gerbėjų vaikai paaugs. (Juokiasi.)
Gerbėjai padovanojo dantų šepetėlį ir pastos – sakė, kad mano šypsena graži, tad tegul tokia ir lieka. Medaus ir taupyklę – nes sakiau, kad Kopenhagoje taupysiu dienpinigius ir nusipirksiu kokį scenos efektą „Eurovizijai“.
– Esate taupi?
– Nesu labai išlaidi. Pavyzdžiui, vaikštau su senu apdaužytu telefonu, naudoju seną kompiuterį. Man sako – ką tu čia, nusipirk naują. Bet juk jie dar veikia! Lėtai, bet veikia.
– Linksma vėjavaikė kerziniais batais. Toks jūsų įvaizdis, prie kurio jau pripratome.
– Taip, jų turiu keturias poras. Vyšninius, geltonus, žalius ir raudonus, bet geltonus noriu perdažyti juodai. Aukštakulniai? Seniau kartais juos avėdavau. Kai dalyvavau TV šokių projekte, net 16 valandų per parą. Nes šokama bateliais žemesne pakulne, tad po tokios treniruotės būna lengviau. Bet visos poros liko Londone. Dabar jų net neturiu.
– Tai Lietuvos „eurovizininkė“ širdyje berniukiško charakterio?
– Taip. Nors būna nuotaika, kai noriu pasijusti elegantiška moterimi. Bet lakstyti po senamiestį su aukštakulniais juk nepatogu.
– Paprastas aprangos stilius – jūsų mėgstamiausias?
– Taip. Būčiau tobula žmona. Nes nemėgstu parduotuvių. Tiesiog daug laiko jose sugaišti man atrodo kvaila.
– Apsiperkate per 20 minučių?
– Dar greičiau. Labai nemėgstu matuotis drabužių. Griebiu drabužį, parsinešu namo, ten pasimatuoju. Nepatinka – grąžinu. Man visai nesvarbu, kad spintoje būtų „labutinų“ ar „valentinų“. Man tai tiesiog neįdomu. Mėgstu nebrangius, patogius, paprastus drabužius, kurių negaila išmesti, kai susinešios.
Pigios parduotuvės „Primark“ – geriausias mano draugas. Gaila, jų nėra Lietuvoje, bet nuvažiuoju į Londoną ir apsiperku. Drabužiai – visiškai pigūs. Linksmai juokingi – su peliuku Mikiu ir taip toliau. Kaip tik man.
– Koks brangiausias rūbas, kurį esate pirkusi?
– Kelis šimtus litų esu išleidusi batų porai. Tai buvo senokai – kai turėjau tikrai nemažai pinigų. Pirkau Čekijoje, draugė pasakė, kad reikia pirkti, nes kokybė gera.
Pamenu, už vienus sumokėjau 600 litų, už kitus – gal po 300. Vienus labai ilgai avėjau – kol sugraužė šunys. Dvi iš tų porų iki šiol aviu. Tinka ir sportuoti, ir per sniegą žiemą klampoti.
– Kaip save įsivaizduojate 60-ies? Tokia pat pankuojančią patrakėlę?
– Neduok Dieve. Nėra nieko baisesnio nei penkiasdešimtmetės, kurios įsiriša kaspinėlius, iš plaukų suformuoja palmę ir bando atrodyti lyg paauglės. Nenoriu tokio cirko. Visada sakau draugams – jei netyčia pradėsiu elgtis taip kvailai, pasakykite man. Man labai patinka kaspinėliai ir marškinėliai su ančiukais, bet viskam yra savas laikas.
Kita vertus, daug lemia šeima, vaikai, tai, kaip juos augini. Jei esi tironas ar nejauti ryšio su jais, labai pavargsti juos augindamas. O jei atsipalaidavęs ir linksmas – tai nelabai ir sensti.
– Kokia buvo jūsų šeima?
– Mano mama ir tėtis – labai griežti, bet jų tai nepaveikė. Visai norėčiau 50-ies atrodyti taip, kaip atrodo mama.
– Kurį laiką gyvenote Londone, dabar vėl esate gimtinėje. Atsikandote emigracijos malonumų?
– Ne. Man kaip tik labai patinka išvykti, pabūti svetur ir grįžti. Tada grįžus ir alaus puta mielesnė, ir cepelinas į burną lengviau slysta. O kai gyveni čia – sukiesi, skubi, darai, vargsti, spaudi centus. Jei rimtai – nenoriu prie nieko prisirišti. Vienas įdomus lietuvių režisierius man sakė: žmogus, kuris ilgam neprisiriša prie vienos vietos, ilgiau išlieka jaunas.
Tad aš ir išbandysiu šį metodą. Kelionės, kita vertus, gali ir išvarginti.
Be to, aš – dvilypė asmenybė. Pusė manęs – pankė, kuri vis nori kur nors lėkti, ieškoti ko nors naujo. O kita galėtų sėdėti vienuolyne, užsidaryti kaime, auginti gėles, rengti šeimos pietus ir iškylas parke, gražiai rengtis ir dažytis, turėti laiko gerai išsimiegoti..
Taip yra ir dėl mano elgesio. Kažkam atrodau padūkusi, bet galiu būti ir rami. Mandagumo iš manęs niekas neišmuš. Paauglystėje keikdavausi, bet dabar nebesikeikiu. Ir su- pratau, kad tai labai negražu.
– Kurį laiką gyvenote Londone, ten dainavote populiariame klube. Ketinate grįžti?
– Kol kas ne. Nors Londone manęs laukia sofa. Buto šeimininkas sakė, kad galiu grįžti bet kada, pas jį tebėra pusė mano daiktų. Kiti – pas seserį, kuri gyvena Londone.
Baras su manimi negražiai atsisveikino. Nesumokėjo už atliktą darbą. Manau, dabar graužia nagus.
Nors buvome sutarę, kad dėl reikalų Lietuvoje kurį laiką būsiu išvykusi, jie tai dabar traktuoja kaip savavališką pasišalinimą iš darbo. Negražiai išėjo.
Baro savininkai – labai turtingi žmonės, negaili sumokėti didelių sumų už tai, kad papietautų su premjeru Davidu Cameronu. Bet pasamdė vadovauti žmogų, kuris elgiasi negražiai.
Kai išvykau į Lietuvą dalyvauti šou „Auksinis balsas“, pergalės atveju jis žadėjo man nupirkti automobilį. Bet dabar štai kaip viskas išėjo. Daugiau skaitykite žurnale „Stilius".
