Kartais atrodo, kad S.Seagalo kūne gyvena du žmonės. Aktorius yra žinomas ir populiarus visame pasaulyje, tačiau yra gavęs ir ne vieną Auksinę avietę už blogiausius vaidmenis.
Jis yra apdovanotas už gyvūnų teisių gynimą bei gamtosaugos projektus. Save vadina taikiu budistu. Tuo pat metu pasisako prieš šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimą JAV ir net pats yra vienos ginklus gaminančios įmonės reklamos veidas.
Ekrane jis dažniausiai įkūnija bebaimius kovotojus, ginančius teisingumą, – 2010-aisiais sukurtas filmas „Mačetė”, po ilgos pertraukos grąžinęs Stevenui populiarumą, buvo reta išimtis, nes jame aktorius suvaidino blogiuką.
Tačiau telefono ragelyje Steveno balsas – ramus ir malonus. Lyg istorijos mokytojo, o ne nedorėlių tramdytojo.
Pirmasis Steveno darbas prieš daugybę metų buvo indų plovykloje. Vėliau vaikinas persikraustė į Japoniją ir tapo tikru Rytų kovos menų meistru – ne vienas jo išugdytas sportininkas triumfavo tarptautinėse varžybose.
Grįžęs į JAV aktorius dirbo policininku ir toliau praktikavo Rytų kovos menus. Į kino pasaulį 1987-aisiais Stevenas pateko kone per klaidą – paskatintas vieno Holivudo agento, kuris įžvelgė jo talentą.
Tai, kas buvo toliau, žino daugelis kino mėgėjų: daug sėkmingų kino filmų (kai kuriuose Stevenas ne tik vaidino, bet ir kūrė scenarijus bei režisavo), nuopuolis, TV realybės šou ir efektingas sugrįžimas į dėmesio centrą prieš keletą metų. Daugiausia prie to prisidėjo „Mačetė”.
Dabar S.Seagalas – aktorius, vieno Luizianos valstijos miesto šerifo pavaduotojas (tiesa, šios pareigos yra simbolinės), energinių gėrimų ir homeopatinių vaistų gamintojas. Taip pat – septynių vaikų tėvas, vedęs keturis sykius.
Reikėtų pridėti dar vieną veiklą – politikos komentatorius mėgėjas. Pastaruosius keletą mėnesių į S.Seagalą gimtinėje žiūrima skersai. Aktorius, kaip čia pasakius, šiek tiek prisišnekėjo apie Rusijos ir Ukrainos santykius.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – geras S.Seagalo bičiulis. Aktorius ne kartą viešėjo Maskvoje ir su šalies lyderiu, stebint kameroms, ėjo pradžiuginti Rytų kovos menus praktikuojančių vaikų.
Viename interviu S.Seagalas paaiškino, kad V.Putinas – vienas didžiųjų šių dienų lyderių, o Vakarai neturėtų kištis į jo ir Ukrainos reikalus. Netrukus jis jau aiškinosi dėl šių žodžių ir tvirtino niekada neketinęs kraustytis į Rusiją – kalbama, kad lankydamasis Maskvoje Stevenas leptelėjo ir tai.
Bliuzą Stevenas groja gitara ir dainuoja jau ne vieną dešimtmetį. Todėl šios muzikos gerbėjus jo vizitas liepos 4–5 dienomis turėtų pradžiuginti.
2005-aisiais išleistą debiutinį albumą „Songs From The Crystal Cave” įrašyti Stevenui padėjo Stevie Wonderis ir kitos įžymybės – taip pripažindamos šio aktoriaus muzikinį talentą.
– Pirmą sykį lankysitės Lietuvoje. Ką žinote apie mūsų šalį? – „TV antena” paklausė S.Seagalo.
– Labai mažai. Norėčiau manyti, kad esu išsilavinęs žmogus, kuris daug žino apie pasaulį ir geografiją. Atrodo, kad vis dėlto ne. Net šalies pavadinimą būčiau ištaręs kitaip nei jūs. Man yra ko mokytis.
– Kodėl grojate būtent bliuzą?
– Gimiau ir augau namuose skambant šiai muzikai. Tad tai nebuvo mano pasirinkimas. Toks buvo mano kultūrinis auklėjimas.
Pamenu pirmą plokštelę, kuri man padarė įspūdį. Tai buvo Howlin’ Wolfo (vienas žymiausių visų laikų JAV bliuzo dainininkų – Red.) daina „Smokestack Lightning”. Negalėjau atsižavėti ir balsu, ir muzikantų gabumais.
Mėgstu ir kitus muzikos stilius – pavyzdžiui, kantri. Man patinka dainininko Vince’o Gillo ir kai kurių kitų muzika.
– Pirmąją gitarą gavote būdamas dvylikos. Ar tada svajojote apie muzikanto karjerą?
– Ne, apskritai nenorėjau būti įžymus. Tiesiog norėjau groti ir mylėjau muziką. Šie dalykai, beje, nepasikeitė.
– Ar tiesa, kad išleisti pirmąjį albumą jus paskatino motina?
– Taip. Gyvenime man pasisekė – dar būdamas jaunas sutikau ne vieną legendinį bliuzo muzikantą. Kažkuris iš jų prieš 45 metus man pasakė: jei tikrai mėgsti muziką, groji ją sau, o ne kitiems.
Per pastaruosius tris dešimtmečius dažnai grodavau su žymiais muzikantais, bet niekada nerūpėjo pačiam būti lyderiu, sulaukti už tai pripažinimo.
Buvo žmonių, kuriems labai patiko, kaip aš groju. Vienas tų žmonių ir buvo mano mama.
Mirties patale ji pasakė: Stevenai, tu puikiai groji, privalai eiti ir parodyti tai kitiems. Aš atsakiau: gerai, mama, žinoma. Štai ir viskas.
– Esate grojęs su bliuzo titanais Johnu Lee Hookeriu ir BB Kingu – geriau turbūt ir nebūna. Kokių patarimų iš jų gavote?
– Įdomiausias patarimas – kad bliuzas yra ne tik natos. Bliuzas turi pasakoti istoriją. Vienas iš jūsų paminėtų žmonių man tai paaiškino. Tai bliuzo esmė – kaip muzikos kalba papasakoti gyvenimo istoriją, nesvarbu – gerą ar blogą.
– Kaip dažnai grojate gitara?
– Kad palaikyčiau formą, turiu groti kiekvieną dieną.
– Ar pasitaiko, kad publika festivaliuose labai nustemba, jog jūs dar ir muzikantas, ne tik ekrane užpakalius bet kam išspardyti galintis aktorius?
– Manau, bent jau JAV dauguma žino apie šį mano užsiėmimą. Juk koncertuoju ne vieną dešimtmetį.
Aišku, pasitaiko žmonių, kuriuos apskritai stebina, kad kas nors turi talentą net keliose srityse. Arba ateina į koncertus nesusipažinę su mano muzika – tik todėl, kad žino, kokiuose filmuose vaidinu.
– Kalbama, kad turite nuostabią gitarų kolekciją.
– Taip, joje yra ne vieno garsaus muzikanto gitara. Viskas prasidėjo man muzikuojant su bliuzo įžymybėmis. Būdavo, kad vienas tų vaikinų tiesiog padovanodavo savo instrumentą. Maždaug – matau, kad tu rimtai sergi bliuzu, imk mano gitarą ir saugok.
Pirmasis taip pasielgė Hubertas Sumlinas – Howlin’ Wolfo grupės gitaristas. Aš jam mainais atidaviau savo instrumentą.
Taip ir užsikrėčiau – vienas bliuzo meistrų gitaras tiesiog gaudavau už dyką, kitas pirkdavau. Dabar jų jau turiu daug – įdomu kartais paimti ir suprasti, kad iš jų galima išgauti labai skirtingą skambesį.
– Kada labiau jaudinatės – eidamas koncertuoti ar prieš svarbios scenos filmavimą?
– Man regis, aš jau nesijaudinu. Groju daug metų. Tfu tfu tfu, iki šiol visuose koncertuose mano muzika žmonėms patiko. Palaikau puikius santykius su klausytojais. Grojame tam, kad atiduotume savo širdį ir pradžiugintume.
– Prieš keletą metų kalbėjausi su aktoriumi Billy Bobu Thorntonu. Jis irgi turi savo grupę, tačiau iš muzikos sunku ją išlaikyti. Ar jums tai pavyksta?
– Negročiau, jei neuždirbčiau. Už šių metų gastroles grupei bus sumokėta daugiau nei milijonas JAV dolerių, neįsivaizduoju, kad galėtume uždirbti daugiau.
Už kai kuriuos koncertus gauname labai daug pinigų, o kai kuriuos apskritai grojame beveik už dyką.
Bet visą laiką už dyką negalime groti – gyvenimas yra tiesiog per sunkus.
– Ne vienas aktorius groja bliuzą ar kantri – minėtas B.B.Thorntonas, Kevinas Costneris, Hugh Laurie. Galėtumėte suburti muzikinę aktorių rinktinę?
– Mane prakeiks, kad tai sakau, bet grojančius aktorius, kuriuos girdėjau, vargu ar galima vadinti tikrais muzikantais. Pusė jų išvis nemoka groti, groja dėl tuštybės ar kad paįvairintų laisvalaikį.
Aš grojau dar tada, kai ne tik nebuvau pradėjęs karjeros kine, bet ir nepraktikavau kovos menų. Nuo pat vaikystės. Nenoriu girtis, bet tikrai šį tą sugebu su gitara.
– Turite septynis vaikus. Ar kuris jų domisi muzika?
– Ne, nė vienas jų, deja, nejaučia tokio polinkio.
– Kitaip nei popmuziką, bliuzą galima groti iki žilos senatvės ir vis dar dominti klausytojus. Ar įsivaizduojate save, tai darantį 75-erių?
– Grosiu ir tada, kai man bus 105-eri, bet turbūt jau ne kitiems, o sau.
Nežinau, kaip ilgai norėsiu koncertuoti. Gastrolės – fiziškai išsunkiantis užsiėmimas.
– Šiose gastrolėse ne tik grosite koncertus, bet ir rengsite autografų akcijas bei aikido seminarus. Esate dirbęs policininku, kino aktoriumi, aikido instruktoriumi, grojate bliuzo grupėje. Kuris darbas labiausiai patinka?
– Manęs to dažnai klausia, bet negaliu atsakyti. Visi jūsų išvardyti dalykai mane suformavo kaip žmogų. Mėgstu juos vienodai stipriai.
– Esate pagarsėjęs ir gamtosaugos iniciatyvomis. Ar žmogus, stumiantis planetą į bedugnę, dar gali atsigręžti ir išgelbėti gamtą?
– Būtų stebuklas, jei išgelbėtume pasaulį ir save. Vis dėlto stebuklų kartais pasitaiko.
– Rytų ir Centrinėje Europoje jūsų filmai didelio populiarumo sulaukė dar prieš 25 metus.
– Žinau, nes ne kartą lankiausi Rusijoje, pats esu pusiau rusas, mano tėvas kilęs iš tos šalies. Todėl jaučiu stiprų ryšį su Rytų Europa, daugelis žmonių čia – lyg mano broliai.
– Jei jau prabilome apie filmus, kuriais labiausiai didžiuojatės?
– „Niko” – su šiuo filmu man pavyko įsiveržti į kino pasaulį. Taip pat didžiuojuosi veiksmo juostomis „Apsuptyje” ir „Požemių ugnis”. Šiuos filmus man pačiam smagu žiūrėti.
– Ar nesigailite įsivėlęs į komentarus Rusijos ir Ukrainos santykių tema? Jūsų įvaizdžiui tai, kaip ir bičiulystė su Vladimiru Putinu, tikrai galėjo pakenkti.
– Daugelis citatų, kurios man priskiriamos, yra neteisingos. Yra propagandos meistrų, kurie viską pasuka taip, kaip jiems patogu. Yra didžiulių organizacijų visame pasaulyje, kurios visą savo biudžetą išleidžia melui. Ką būtent aš pasakiau? Ko turiu gailėtis?
– Pavyzdžiui, kad Rusija buvo teisi aneksuodama Krymą.
– Tai nešvari diskusija. Norėčiau kalbėti tik apie muziką.
Taip, aš manau, kad Putinas buvo įstumtas į kampą.
Kad jis bandė padėti rusams, kurių ten, Kryme, beveik 100 procentų.
Nesu tarptautinių sutarčių teisės ekspertas, nesu susipažinęs su chartijomis ir atitinkamais įstatymais. Tikiu tuo, ką sakau. Kad Kryme buvo žmonių, kurie reikalavo būti apginti ir norėjo grįžti į Rusiją. Daugiau apie tai nekalbėsiu.
– Kai atvykstate į nematytą šalį, elgiatės kaip turistas? Blaškotės su fotoaparatu?
– Taip. Dar bandau rasti žmogų, kuris man gali daug papasakoti apie šalies istoriją. Bandau įsigilinti.
Tokios kelionės suteikia labai įdomių atradimų.
Pavyzdžiui, mano žmona (šokėja Erdenetuya Batsukh, su kuria susipažino, kai viešint Mongolijoje ji dirbo aktoriaus vertėja. – Red.) yra mongolė. Jos šalyje atradau gerklinį dainavimą – tai kažkas fantastiško.
Daug muzikos šiais laikais yra nevykusi. Nesiklausau dainų, kurios skamba populiariausiųjų dvidešimtukuose. Man tiesiog neįdomu, kas ten dedasi.
Tiesa, šįmet pažiūrėjau „Grammy” ceremoniją. Man labai patiko.
Manau, tai pirmi geri „Grammy” apdovanojimai po dešimties metų pertraukos. Juose vėl pradėjo dominuoti muzika, o ne politika.
– Pokalbio pradžioje sakėte, kad niekada nesiekėte šlovės.
– Taip. Šlovė – rakštis užpakalyje. Dažnai taip pamąstau.
– Nejaugi nėra jos bruožų, kurie jums patiktų?
– Vienintelis. Tai, kad kartais gali pasleisti prasmingą žinią, kurios žmonės kitaip neišgirstų.
Kai esi garsus, žmonės tavęs klausosi. Tai yra vienintelis geras dalykas.
