Tomui Jonesui praėjusį savaitgalį sukako 74-eri. Jis dvejais metais vyresnis už „bitlą” Paulą McCartney.
O kai žmogus pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje, šis atlikėjas iš Velso jau buvo tarptautinė žvaigždė, kolekcijoje turėjo „Grammy” apdovanojimą ir vedė savo laidą, geriausiu eterio laiku rodomą JAV ir Didžiosios Britanijos TV kanalų.
Išrinko seksualiausiu vyru
Robbie Williamsas yra ne tik kelis sykius dainavęs su T.Jonesu, bet ir prisipažinęs, kad šis dainininkas – jo idealas. Nesunku suprasti, kuo scenos veteranas taip žavi šių dienų popmuzikos dievuką.
„It’s Not Unusual”, „Green, Green Grass Of Home”, „She’s A Lady”, „Delilah”, „Sex Bomb” ir daugybė kitų dainų, galingu balsu atliktų Tomo, plyšauja iš radijo imtuvų ir šiandien. Bet dar didesnį įspūdį daro dainininko ištikimybė savo amatui.
Buvęs statybininkas ir pirštinių fabriko darbuotojas kasmet rengia gastroles, dainuoja net ir atokiausiuose planetos kampeliuose, kaip senais laikais kraipo klubus ir nerodo jokio noro sustoti.
Įdomiausia – žavėdamas vis naujas klausytojų kartas. Tik prieš keletą metų dainininkas nustojo juodai dažytis plaukus.
„Kasmet per Kalėdas leisdavau plaukams augti, o tada po mėnesio nudažydavau. O šįkart tiesiog pažiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad man patinka ta pilka spalva”, – pasakojo T.Jonesas, šiandien atrodantis taip, kaip ir pridera jo amžiaus vyrui.
Nepaisant to, vengrų žurnalas „Periodika” Tomą seksualiausiu pasaulio vyru išrinko vos prieš penkerius metus.
Ploja senoliai ir paaugliai
Tomui koncertuose ploja ne tik močiutės, bet ir paaugliai. Daina „Sex Bomb” pasauliniu MTV ir šokių aikštelių hitu tapo tada, kai dainininkui buvo šešiasdešimt.
Naują jaunimo kartą Tomas sudomino, prieš keletą metų tapęs populiaraus britų TV talentų šou „Balsas” teisėju. Šiame projekte jis dirba iki šiol.
Negana to, per pastaruosius keletą metų T.Jonesas sužavėjo net ir snobiškai nusiteikusius kritikus, kuriems ankstesnis jo repertuaras kartais atrodė pernelyg komercinis.
Albumai „Praise & Blame” ir „Spirit In The Room” – gili, melodinga muzika su stipriais bliuzo motyvais, sukurti su vienu geriausių šių dienų britų prodiuserių Ethanu Johnsu.
Skriedavo moterų kelnaitės
Ko galima per penkiolika minučių paklausti žmogaus, kuris buvo geras Elvio Presley ir Franko Sinatros bičiulis, britų karalienės Elizabeth II 2006-aisiais apdovanotas riterio titulu, net kelis dešimtmečius vis sugeba suteikti savo karjerai naują impulsą, o šiuo metu yra viena ryškiausių britų televizijos žvaigždžių?
Tomo istorijoje – daugybė vingių. Jis myli moteris, kartais gal net kiek per daug.
Šimtai T.Joneso romantiškų nuotykių yra apipinti legendomis, kurias jis ne visada neigia.
Tačiau ir šiandien atlikėjas Los Andžele tebegyvena su žmona Melinda, su kuria susituokė dar 1957-aisiais. Pora turi sūnų Marką, kuris yra T.Joneso vadybininkas. Taip pat – nesantuokinį sūnų Jonathaną, kurį pripažino tik po teismo ir DNR tyrimų.
Dainininkas gėrė konjaką su įtakingiausiais politikais, yra pardavęs daugiau nei 100 milijonų įrašų, 2003-aisiais prestižiniu Britų muzikos apdovanojimu pagerbtas už nuopelnus muzikai. Bet apie visa tai kalbėtis, regis, popscenos riteriui nelabai įdomu. Birželio 25-ąją „Žalgirio“ arenoje dainuosiantis Tomas po ilgų derybų sutiko duoti interviu, tačiau prieš jį atskriejo griežta instrukcija - reikia kalbėtis tik apie jo šių dienų muziką ir koncertus. Seras Tomas jokiu būdu nekalbės apie savo šeimą, draugystę su amžinatilsį Franku Sinatra ir jo koncertų vizitinę kortelę – jau pačioje karjeros pradžioje įsiaudrinusios moterys į sceną mėtydavo savo kelnaites. Galima suprasti - apie F.Sinatrą klausinėjantys JAV žurnalistai Tomui tikriausiai jau įsipyko, o dėl tų kelnaičių jis dar prieš keletą metų pasisakė griežtai: pareikalavo, kad moterys to nebedarytų, nes, kaip čia pasakius, jis jau išaugo iš tokių pokštų. Mėgaujasi gyvenimu
Tenka nusiteikti įtemptam pokalbiui, tačiau telefonu atsiliepęs T.Jonesas - linksmas ir draugiškas. Apie uždraustąją temą - F.Sinatrą jis užsiminė jau penktą pokalbio minutę. Suplanuotas pašnekesys apie dainas virsta jaukiu paplepėjimu apie kasdienybę. Po kurio akivaizdu viena – įžengęs į aštuntą dešimtį, scenos veteranas nepraranda gyvenimo ir muzikos džiaugsmo.
– Pirmiausia – su švente (kalbėjomės likus dienai iki T.Joneso 74-ojo gimtadienio – Red.). Kokia gimtadienio dovana jus labiausiai nudžiugintų? – paklausiau T.Joneso.
– Jei atvirai – kad tiesiog pabusčiau. (Kvatojasi.) 74-eri – toks jau šis skaičius, pradedi apie tai mąstyti. Myliu gyvenimą, mėgstu dainuoti – geriausia dovana, kad galėčiau tai daryti ir toliau.
– Bus didelis vakarėlis?
– Galima sakyti, taip. Per gimimo dieną koncertuoju netoli Londono. Jei nedainuočiau ten, dainuočiau kur nors kitur.
Visada per gimtadienį stengiuosi dainuoti. Tai kur kas maloniau nei sėdėti prie stalo ir klausytis sveikinimų.
– Jūsų karjera trunka penkis dešimtmečius. Į koncertus ateina ir pensininkų, ir paauglių. Ar įmanoma parinkti dainas taip, kad visi liktų patenkinti?
– Tai viena sunkiausių užduočių man. Yra žiūrovų, kurie būtinai nori išgirsti „Delilah” ir „It’s Not Unusual” – dainas, kurias dainavau prieš kelis dešimtmečius.
Yra ir tokių, kurie labai nori išgirsti „Sex Bomb” ar „Kiss” – kūrinius, kuriuos įrašiau gerokai vėliau. Yra ir tokių, kuriems labai patinka mano dabartinis repertuaras – albumai „Praise & Blame” ir „Spirit In The Room”.
Be to, turiu keletą naujų dainų iš albumo, kurį su prodiuseriu Ethanu Johnsu ketiname išleisti šį rudenį. Kaip viską sudėti į porą valandų?
Manau, žiūrovai Lietuvoje neliks nusivylę. Dainuosiu daugelį savo hitų, dauguma jų, pavyzdžiui, „Sex Bomb”, bus aranžuoti naujai ir įdomiai. Kitas kriterijus, pagal kurį renkuosi dainas, yra toks – dainuoju tik tuos kūrinius, kurie pasakoja tam tikrą istoriją, neša žinią.
Padarysiu viską, kad mano gerbėjai Lietuvoje nenusiviltų. Juk pas jus lankausi pirmą kartą ir man tai svarbu. Šiame karjeros etape yra ne tiek jau daug valstybių, kuriose nesu lankęsis. Visada keliaudamas stengiuosi paragauti vietinio maisto, mėgstu fotografuoti, domiuosi architektūra. Tad man pačiam įdomu pamatyti Lietuvą.
– Tris sezonus filmavotės britiškame TV šou „Balsas”. Nemažai jūsų bendraamžių negaili kritikos dabartinei jaunimo muzikai – esą ji prastesnė nei prieš kelis dešimtmečius. Ką jums reiškia bendravimas su jaunais atlikėjais?
– Aš su tuo nesutinku. Nuolat klausausi Los Andželo radijo stočių, domiuosi nauja muzika, perku naujus albumus. Be to, visą karjerą vis tekdavo padirbėti su tuo metu populiariais, šviežiais artistais, pavyzdžiui, „Art Of Noise”, Mousse T. ar Robbie Williamsu.
Visų geriausių dainų pagrindas yra fortepijonas, gitara ir geras balsas – tai nesikeičia dešimtmečius. Man patinka įvairi muzika. Pavyzdžiui, „Coldplay” ar „Mumford & Sons” yra tikrai geros grupės. Sakyčiau, britų popmuzika dabar yra labai geros būklės. Net ir „One Direction” – tie vaikinai juk visai neblogai dainuoja.
Oi, turbūt neturėčiau sakyti „net ir”, juk ši grupė beprotiškai populiari. Dabar jos gerbėjos ant manęs supyks. (Kvatojasi.)
– Jūs turite daugybę apdovanojimų. Kurį vertinate labiausiai?
– Nesuprantu, kai muzikantai į apdovanojimus žvelgia atsainiai. Man svarbus kiekvienas, kurį laimėjau. Ir vis dar noriu naujų, nesijaučiu pavargęs nuo vertinimo.
Jei reikėtų išrinkti vieną, žinoma, pasirinkčiau tai, kad karalienė prieš aštuonerius metus man suteikė riterio titulą. Seras Tomas Jonesas – jei kas būtų jaunystėje pasakęs, kad vieną dieną mane, paprastą vaikį iš Velso miesto Pontiprido, bus galima taip vadinti, niekaip nebūčiau patikėjęs.
– Žmona nesišaipė, nepravardžiavo seru?
– Priešingai, aš ją dėl to traukiu per dantį. (Juokiasi.) Sero žmona juk oficialiai gauna ledi titulą. Kai ji ant manęs užpyksta, sakau: turi elgtis kaip tikra ledi. Be to, „She’s A Lady” („Ji – ledi”) yra vieno iš mano hitų pavadinimas. Tad viskas gerai sutampa.
– TV šou „Balsas” dalijote patarimus jauniems dainininkams. O kokį geriausią patarimą kitas dainininkas yra davęs jums?
– Frankas Sinatra man vis kartodavo, kad negalima neatsargiai elgtis su balsu. Pavyzdžiui, kai labai karšta, dainininkams geriau būti pavėsyje, ir taip toliau. Esu matęs ne vieną dainininką, kuris sužlugdė savo karjerą, nes į tokius patarimus nekreipė dėmesio.
Kitą gerą patarimą davė Sammy Davisas jaunesnysis. Jis skamba maždaug taip: eik į sceną, net jei tave kamuoja baisios pagirios.
Neatšauk pasirodymo, nes tai blogiausia, kas gali nutikti. Jei kartais pasirodysi prasčiau, nieko baisaus. Nereikia bijoti žiūrovams parodyti save netobulą. Jie vertina nuoširdumą.
– Nuveikėte tiek daug, bet atrodote kuklus ir paprastas. Jauni dainininkai pasipučia per kelis mėnesius, kaip jums pavyko nesusirgti žvaigždžių liga?
– Pasakysiu šiurkščiai, gal kas ir supyks. Kai girdžiu apie kai kuriuos dainininkus ar aktorius, kurie susirgo žvaigždžių liga, su jais niekas nebegali susišnekėti... Netikiu, kad tai dėl šlovės. Mano teorija – populiarumas tik išryškina ydas, kurias žmonės turėjo iki tol.
Kitaip tariant, tikriausiai tas žmogus jau mokykloje buvo tikras b...s. Bet elgtis kaip b...s negalėjo, nes bendraklasiai būtų gerai išspardę užpakalį.
Žmogus auga, išgarsėja ir tada elgiasi kaip pasipūtęs suskis, bet iš tiesų jis taip norėjo elgtis dar nuo mažens. Tiesiog dabar jis mano gavęs pagrindą elgtis kaip b...s.
Man turbūt pasisekė, kad gimiau ir augau paprastoje angliakasio šeimoje. Niekada nejaučiau noro išsidirbinėti. Mano šeimoje tai tiesiog nebūtų suprasta. Esu kilęs iš darbininkų klasės ir niekada to nepamiršau.
– Prieš keletą metų Rodas Stewartas „TV antenai” sakė, kad nieku gyvu savo noru nebaigs karjeros, nebent priverstų sveikata. Jūs mąstote taip pat?
– Žinoma. Žmonėms, kurie nėra buvę scenoje, kartais atrodo – na, ko tie veteranai plėšosi, galėtų ramiai sėdėti namie ir leisti pinigus.
Bet juk tiesa paprasta – mums beprotiškai patinka dainuoti. Jau seniai tai darome ne tam, kad praturtėtume.
Dėl to girdite tiek daug istorijų, kai viena ar kita muzikos grupė nusprendžia skirstytis, o po kelerių metų vėl žengia į sceną.
Mano bičiulis Sinatra karjerą baigė gal tris kartus – o paskui vėl nesusilaikydavo ir grįždavo.
Net jei nekuklu, pasigirsiu, kad mano balsas vis dar skamba puikiai. Tiesa, nebesudainuočiau kai kurių aukštų natų, kaip prieš kelis dešimtmečius, užtat žemos natos skamba net geriau.
Būna, kad dėl solidaus amžiaus dainininkai nusilpsta, nebevaldo vibrato, atsiranda nepageidaujamų balso virpesių.
Tada liūdna jų klausytis, norisi, kad kas nors ateitų ir išmuštų jiems sceną iš po kojų. Būtų koks nors komitetas, kuris nuspręstų, kad „šitam jau gana, tegul eina žaisti golfo”. (Juokiasi.) Aš pasitraukčiau, jei man taip nutiktų, bet kol kas viskas gerai.
Kartais pasvarstau – kaip gerai, kad nesu sportininkas. Jų karjerą riboja amžius. Turėtų būti labai liūdna, kai nori, bet negali.
– Kaip jus gali pradžiuginti gerbėjai?
– Pirmiausia – tiesiog ateidami į koncertus. O tie, kurie gerai išmano mano biografiją ir pomėgius, kartais į susitikimus atneša butelį padoraus vyno, konjako ar kubietiškų cigarų. Kartais – vietinio alaus. Stengiuosi visada jo paragauti, kai apsilankau iki tol nematytoje šalyje. Noriu paragauti ir lietuviško.
– Yra dalykų, kurių šiandien neturite, bet trokštate turėti?
– Iš tiesų ne. Man nieko nereikia. Tik jėgų dainuoti kuo ilgiau. Esu nuoširdžiai įsimylėjęs muzikanto gyvenimą, ne vienas iš tų tipų, kurie sėdi ir verkšlena, nes iš tiesų norėjo daryti ką nors visiškai kitokio.
Niekada nesivaikiau prabangos ir kitų nesąmonių. Na, gerai, šiais laikais jau stengiuosi, kad mano kelionės būtų kuo patogesnės, bet tai viskas.
Man reikia tik to, ko reikia ir kiekvienam žmogui, – stiklinės vandens ir lovos išsimiegoti. O aš turiu kur kas daugiau.
