Grupių „The White Stripes“, „The Raconteurs“, „The Dead Weather“ įkūrėjas, kompozitorius, gitaristas, dainininkas, prodiuseris, leidyklos „Third Man Records“ savininkas jau trejus metus didžiąją laiko dalį skiria solinei karjerai - ir jam puikiai sekasi. Šis, antrasis jo solinis albumas „Lazaretto“ pasiekė pirmąją JAV „topų“ vietą.
Jame atsispindi visos trys priežastys, už kurias gerbėjai dievina Jacką. Pirmoji - jo kūryboje susipina viskas, kas Amerikoje sukurta geriausio iki 1980-ųjų: kantri, rupus bliuzas, rokas, rokenrolas, soulas (albumą pradedanti daina „Three Women“ paremta 1928-aisiais sukurtu bliuzu, ir tai šį tą sako). Antra - su gitara jis išdarinėja neįtikėtinus dalykus, jo rankose instrumentas rėkia, klykia, rauda, urzgia, cypia ir skleidžia tiesiog nežemiškus garsus (ypač aiškus įrodymas - instrumentinis kūrinys „High Ball Stepper“). Trečia - jis groja ir dainuoja su tokia aistra, kad nė sekundei nesuabejoji, jog visa tai tikrai ir išjausta.
„Lazaretto“ yra daugybė puikių amikirkų, kurios viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. „Temporary Ground“ - jauki ir miela vidutinio tempo daina, priverčianti jaustis taip, lyg su Jacku sėdėtum prirūkytame kantri muzikos salūne. „Would You Fight For My Love“ - graudi, net isteriška meilės rauda su trankiu priedainiu ir psichodelinio roko elementais. „Entitlement“ - akustinė baladė, lyg nužengusi iš „The Rolling Stones“ albumų. „The Black Bat Licorice“ išlenda senoji gaivališka Jacko agresija, taip maloniai primenanti jau iširusio dueto „The White Stripes“ laikus.
Kad taip smarkiai prieš dabartinio popso srovę plaukianti muzika yra tokia populiari - fantastiškas Jacko pasiekimas. Atrodo, daugybė klausytojų ilgisi senų gerų dalykų - vienas ženklų yra tai, kad net ketvirtadalis šio albumo tiražo nuperkama vinilo plokštelėse. Taiklus Amerikos muzikos alchemiko šūvis - jam drąsiai galima prognozuoti vietą geriausių šių metų įrašų dešimtukuose.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Titulinės albumo dainos klipas:
