Talinas jau septintą pavasarį bent kelioms dienoms virsta melomanų rojumi. Tiesa, muzika jau porą metų nėra vienintelis festivalio masalas. Ta pačia proga Taline vyksta ir restoranų savaitgalis, kuriame savo išmonę demonstruoja geriausi virėjai, o šįmet prie jo prisijungė ir Talino alaus festivalis.
Keliose dešimtyse miesto klubų, koncertų salių, parduotuvių praėjusį savaitgalį grojo per 200 atlikėjų ir grupių iš 26 šalių. Jų tikslas – ne tik pasirodyti publikai, bet ir sudominti gausiai į Taliną atvykusius muzikos specialistus (daugiau nei 800) – nuo įrašų leidėjų ir festivalių rengėjų iki kritikų.
Lietuvai šįkart atstovavo atlikėjai Alina Orlova ir Deep Shoq, grupės „ba.“ ir „Black Water“, neoficialų pasirodymą surengė grupė „Colours Of Bubbles“.
Prezidentas įgėlė Rusijai
Didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos ir Šiaurės Europos šalyse turi daug akcentų, kuriais išsiskiria iš kitų. Vienas jų – prisiekusio melomano Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso sveikinimo kalba, kurioje buvo ir politikos akcentų.
Politikas papasakojo apie internete sklandantį įrašą iš Krymo baikerių šventės, kurioje rokas susiliejo su politiniais lozungais ir aneksijos šventimu. Prezidento mintis, kad rokenrolas negali būti politinės propagandos įrankis, sulaukė plojimų.
Kita vertus, prezidentas šįkart atrodė kiek ramiau nusiteikęs ir nebežarstė savo žinių apie senus Neilo Youngo albumus ar PJ Harvey dainų tekstų subtilybes. Panašu, kad dėl įtemptų santykių su Rusija jam dabar ne muzika galvoje.
Kalbančiųjų netrūko ir be jo. Per dvi dienas surengta dešimtys diskusijų įvairiomis temomis – nuo iššūkių muzikos vadybininkams iki pokalbių su žymios britų pankių grupės „The Slits“ nare Viv Albertine ir šios šalies muzikos verslo veteranu, atlikėjos Sinead O’Connor vadybininku Simonu Napier-Bellu.
Viv pristatė savo autobiografinę knygą, pasakojo apie tai, kad prieš kelis dešimtmečius Londono gatvėmis su gitara einanti pankė rizikavo būti ne tik sumušta, bet ir nužudyta. V.Albertine guodėsi, kad dabartinėje britų muzikoje nebeliko jokio maišto, jaunimas mokomas tik kalti pinigus, o darbininkų klasės paaugliai, kaip ir prieš 40 metų, dabartinėje popscenoje nemato nieko jiems artimo.
Tiesa, viskas nėra taip jau blogai. Įkvėpta susitikimo su gerbėjais, moteris pasidžiaugė, kad Estijoje šalyse žmonės kur kas mažiau išlepinti ir labiau domisi menu. Jos gimtinėje viskas kitaip.
Linksmuolis 76-erių S.Napier-Bellas pasakojo, kad George'as Michaelas toli gražu nebuvo grupės „Wham!“ sėkmės paslaptis – esą dėl populiarumo labiau kaltas antrasis grupės narys Andrew Ridgeley, kuris buvo gražus ir patiko merginoms (dabar jo, tiesa, beveik niekas nebeprisimena).
Dar buvo istorijų apie grupę „Japan“, į kurios populiarinimą jis sukišo šimtus tūkstančių svarų sterlingų, bet taip ir nesugebėjo atsisakyti. Taip pat – apie laukinį pramogų verslą Rusijoje (privačiai lrytas.lt išdėstytas istorijas, kaip jis populiarino „Eurovizijoje“ dalyvavusią dainininkę Alsu, kol kas geriau palikti nepapasakotas).
„Šiame versle atsiradau ne dėl to, kad man labai patiktų muzika. Man labiau norėjosi uždirbti pinigų“, – iškart prisipažino S.Napier-Bellas, atspindėdamas daugelio susirinkusiųjų požiūrį.
Kitoje diskusijoje patirtimi dalijęsis muzikos filmams ir reklamoms parinkėjas Thomas Golubicas prasitarė, kad kartą turėjo pasakyti „ne“ pačiam serui Paului McCartney – kai šis jam paskambino ir pageidavo savo dainą įdėti į TV serialą „Breaking Bad“.
„Sunku jam atsakyti, bet ta jo daina niekur netiko“, – pripažino „Tallinn Music Week“ svečias.
Atskira diskusija buvo skirtas Rusijos muzikos verslo padėčiai. Čia kilo tikras koncertų rengėjų žodžių karas – vieni tikino, kad kažko pasiekti atlikėjai gali tik pavergę Maskvos klausytojus, kiti įrodinėjo, kad populiariu hiphopo atlikėju galima tapti ir Čeliabinske.
Prisistatė ir 70-metė
Pasišnekėję visi patraukė į miestą, kur prisijungė prie maždaug 20 tūkstančių bilietus nusipirkusių žiūrovų. Svarbiausia festivalio dalis – koncertai. Šįkart „Tallinn Music Week“ programos įvairove pranoko visus ankstesnius savo sezonus.
Įdomiausia staigmena tapo sename fabrike įrengtoje kultūros erdvėje „Kultuurikatel“ (kažkas panašaus į Vilniaus „Loftą“, tik įspūdingiau) surengtas klasikinės muzikos reivas.
Ekscentriško brito Brendano Jano Walsho sugalvota idėja, jau išbandyta nemažai didmiesčių, pirmą kartą atkeliavo į Taliną. Kvapą gniaužiantis vaizdas – diskoteka tarp senų aprūdijusių metalo konstrukcijų iš garsiakalbių skambant ne elektroninės šokių muzikos, o klasikos kūrinių įrašams.
Kitas netikėtumas – bene vyriausia festivalio dalyvė 70-metė folko dainininkė Vashti Bunyan iš Didžiosios Britanijos. Jos istorija – neįtikėtina. 1970-aisiais išleistas pirmasis atlikėjos albumas buvo nepopuliarus, todėl ji nutraukė karjerą, nors padėti stengėsi ir grupės „The Rolling Stones“ vadybininkas Andrew Loogas Oldhamas.
Po trisdešimties metų Vashti įrašą atrado naujos kartos atlikėjai – tokie kaip Niujorko hipsterių numylėtinis Devendra Banhartas. Jų paskatinta moteris sugrįžo į sceną ir dabar turi nemažą auditoriją.
Jos koncertas vyko jaukioje salėje žiūrovams susėdus ant kilimo – su gitaristu koncertavusi veteranė savo švelniu balsu tiesiog užbūrė klausytojus, kurie griežtai tildė net išdrįsusius šnabždėtis. Po koncerto moteris dalijo autografus ir, atrodė, vis dar negalėjo apsiprasti su mintimi, jog kažkur toli nuo Anglijos jos kažkas nori klausytis.
Lietuvius gyrė ir peikė
Nuo jaunų serbų pankų „Repetitor“ iki kylančių britų nepriklausomo roko („indie“) žvaigždžių „All We Are“, nuo estų roko lyderių „Elephants From Neptune“ iki populiariausios jaunos latvių grupės „Carnival Youth“, džiazo ir net klasikos atlikėjų – estų sumaišytoje mišrainėje ką nors gardaus galėjo surasti kiekvienas.
Į ją įsimaišė ir lietuviai – išskirtinį koncertą kino teatre „Soprus“ surengusi A.Orlova atskleidė labai netikėtą būsimojo savo albumo „88“ skambesį.
Ramius pianino garsus pakeitė gana sudėtinga elektroninė muzika, dainose atsirado agresyvių elementų.
Žiūrovai plojo kelias minutes – naujos programos premjera, kurią lietuviai Vilniaus menų fabrike „Loftas“ galės pamatyti kitą savaitę, puikiai pavyko.
„Viskas, ko jai trūksta iki rimto tarptautinio populiarumo, yra gera leidykla ir vienas geras koncertas Vakaruose, į kurį būtų sukviesti visi reikalingi žmonės, nes muzika fantastiška“, – žavėjosi britų žurnalo „Mojo“ kritikas Kieronas Tyleris.
Skųstis negalėjo ir du koncertus surengusi grupė „ba.“. Jaunieji Lietuvos nepriklausomo roko išsišokėliai sulaukė ir į Taliną susirinkusių ekspertų dėmesio.
Mat būtent jų, kaip ir kitos lietuvių grupės „Colours Of Bubbles“, daina burtais buvo išrinkta į viešą specialistų perklausą.
„Tiek daug neįprastų dalykų šioje dainoje. Nustebino, suintrigavo, įdomu, kaip tai skambėtų su simfoniniu orkestru“, – sakė B.J.Walshas.
Festivalio „The Great Escape“ rengėjas Martinas Elbourne’as sakė, kad tokia muzika gali būti populiari visame pasaulyje: „Panašią muziką atliekantys olandai neseniai grojo šešiems tūkstančiams žmonių Indijoje.“
Penki festivalio atradimai
Maarja Nuut – švelnaus balso estų smuikininkė ir vokalistė, derinanti folkloro elementus, improvizaciją ir elektroninį skambesį. Jei jums patinka Alina Orlova, patiks ir ši estė.
Shipsi – latvių dueto „Instrumenti“ dainininkas, su arfos garsais ir elektroniniais efektais pristatęs solinę savo kūrybą (ne mažiau įdomią nei jo grupės dainos).
„Joycut“ – su pamišėlių užsidegimu keistą, net kiek agresyvų elektroninių instrumentų, gitaros ir būgnų garsų mišinį kuriantys italai, šįmet jau išmaišę daug muzikos festivalių.
Julia Marcell – Berlyne gyvenanti lenkė, sykį jau koncertavusi su A.Orlova. Stebėtinai įvairią muziką – nuo popdainų iki gotikinio roko prieskonių – ji atlieka tik su būgnininku, ir niekam nešauna į galvą, kad scenoje ko nors trūksta.
Cirkl – Danijoje gyvenanti estė, kurianti svajingą, šiek tiek britų „Massive Attack“ kūrybą primenančią muziką. Dainuojanti angliškai, bet taip, kad to nė nesuprasi, tačiau tai tikrai netrukdo mėgautis.
