26-erių persirengėlio Thomo Neuwirtho sukurtas barzdotos moters personažas šypsosi ir iš prieš savaitę šešiomis kalbomis išleistos autobiografinės knygos, ir iš šiandien pristatomo debiutinio albumo (pavadinto tiesiog „Conchita“) viršelio.
Negana to, antradienį Vienos „Madame Tussauds“ muziejuje atidengta vaškinė Conchitos Wurst skulptūra – stebint daugybei reporterių ir kamerų.
Pasišnekėti su Conchita dabar – beveik neįmanoma misija, tačiau ketvirtadienį prabangiame Vienos viešbutyje „Le Meridien“ atlikėja (kreiptis į Conchitą „ji“ yra griežtas reikalavimas) rado šiek tiek laiko duoti interviu LRT laidai „Labas rytas, Lietuva“ ir „Lietuvos rytui“.
Patogiai fotelyje įsitaisiusi „Eurovizijos“ žvaigždė mūvėjo kelnes, avėjo efektingus aukštakulnius ir nudžiugo, pamačiusi specialiai nufilmuotą Vaido ir Monikos sveikinimą jai.
Tiesa, žurnalistai iškart įspėjami, kad Conchita negali komentuoti nė vienos šių metų „eurovizinės“ dainos. „Ji – „Eurovizijos“ karalienė, nori būti lygi visiems, todėl nebūtų teisinga iškirti vieną šalį“, – patikino jos atstovas spaudai.
Šį savaitgalį Conchita Wurst dalvaus didžiulėje labdaringoje kovos prieš AIDS šventėje „Lifeball“, dainuos Vienos operos teatre ir sveikins svečius simboliniame „Eurovizijos“ atidaryme. Kitą savaitę dar kartą bus pagerbta už pernykštę pergalę didžiausiame Europos dainų konkurse. Ir ne tik už ją – Conchita Wurst yra tapusi savotišku kovos už lygybę simboliu, net jei pati to ir nelabai nori.
Beje, pastaruoju metu T.Neuwirthas labai aiškiai brėžia ribas ir akcentuoja, kad Conchita Wurst yra personažas, vaidmuo, kartais turintis mažai ką bendra su to vaidmens atlikėjo norais ir pomėgiais. Pavyzdžiui, pasikeisti lyties jis tikrai neketina.
Kaip bebūtų, viešbučio kambaryje žurnalistus pasitiko draugiškai besišypsanti, plepi ir, žinoma, barzdota garsenybė, nerodanti jokių kaprizų. Tiesa, aplink lakstė keli asistentai, o pokalbiui įtemptoje Conchitos dienotvarkėje buvo rasta tik dešimt minučių.
– Jūsų, kaip „Eurovizijos“ karalienės, metai baigiasi. Ta proga šiandien pasirodo jūsų pirmasis albumas. Ar truputį liūdna, kad triumfo metai baigiasi, ko tikitės iš ateinančių? – „Lietuvos rytas“ paklausė Conchitos Wurst.
– Truputį liūdna, išties. Bet šiuo atveju aš liksiu laimėtoja visam gyvenimui, to niekas neatims. Buvo jaudinantys metai, patyriau daug džiugių dalykų, norėtųsi, kad taip būtų kasdien.
Būsiu atvira – sausį sėdėjau ir galvojau, o ką veiksiu po „Eurovizijos“? Dabar žinau, ką veiksiu. Išleista mano autobiografinė knyga, albumas. Po konkurso turėsiu trumputes atostogas, o tada būsiu užsiėmusi iki metų pabaigos.
Keliausiu per pasaulį, reklamuosiu knygą ir dainas. Tai didelė garbė, priimu tai dėkingai ir vertinu. Dirbsiu labai sunkiai ir tikiuosi, kad taip galėsiu gyventi iki gyvenimo pabaigos.
– Esate ne tik muzikos žvaigždė, bet ir kovos už toleranciją simbolis. Ar jaunam žmogui ne per daug atsakomybės – juk yra daugybė žmonių, kurie jus laiko pavyzdžiu. Nebūna dienų, kai norisi būti kažkuo kitu?
– Ne, man patinka būti savimi, gyventi savo gyvenimą. Nejaučiu jokio spaudimo ar atsakomybės, nes niekada nieko nežadėjo. Smagu, kai žmonės mane laiko simboliu, bet aš tokia nesu. Atstovauju tik sau, niekam kitam.
Skleidžiu savo įsitikinimus, bet nesakau, kad jie yra visiškai teisingi. Tiesiog aš taip matau pasaulį. Jei yra kitų, kurie jį mato taip pat, džiaugiuosi, kad nesu vieniša. Bet niekada negalvoju – Dieve, kodėl aš taip kalbu, kodėl tai darau. Ne, tiesiog turiu savo nuomonę, kuri vienus erzina, kitiems atrodo įdomi. Aš myliu savo gyvenimą ir tai vienintelis dalykas, kurį galiu pažadėti: ir toliau atvirai kalbėsiu apie tai, kuo tikiu.
– Kaip dabar atrodo jūsų diena?
– Jau metus – taip pat. Interviu, koncertai, kelionės. Esu labai užsiėmusi ir tuo labai džiaugiuosi.
– Ką norėtumėte patarti Lietuvos atlikėjams Vaidui Baumilai ir Monikai Linkytei?
– Linkiu jiems sėkmės. Nesu labai gera patarėja, manau, jie patys žino, ką reikia daryti scenoje. Galiu tik pasakyti, kad scenoje reikia būti autentiškam, atlikti kūrinius, kuriuos mėgsti. Tai svarbiausia.
Tai sudėtingas konkursas, bet ir didžiulė galimybė perteikti žinią, supažindinti su savo muzika. Stenkitės pasilinksminti, gerai leisti laiką. Dažnai konkursantai tai pamiršta, tai suprantama. Bet nesinori paskui žiūrėti atgal, prisiminti „Euroviziją“ ir galvoti – vaje, kaip aš pavargau. Ne, reikia žiūrėti atgal ir galvoti – tai buvo puikus laikas.
– Jūsų barzda – ne tik įvaizdžio dalis, bet ir tam tikras simbolis, ar ne?
– Iš pradžių tai buvo gana nuobodu. Tiesiog su barzda jaučiausi gražiausiai. O tada pasipylė klausimai – kodėl ji augina barzdą, kodėl nenusiskuta. Yra daug artistų persirengėlių su barzdomis, tai šios kultūros dalis, aš čia tikrai nieko neišradau ir nieko naujo nesugalvojau.
Bet, jei atvirai, nesuprantu, kodėl žmonės taip dėl šito jaudinasi. Žinau, kad barzdota moteris nėra įprastas vaizdas, bet kodėl aš negaliu būti tuo, kuo noriu? Kodėl turiu įtikti kitiems? Tai juk mano, o ne jų gyvenimas.
Tėvai mane augino pagal paprastas taisykles – gerbk kitus ir nieko neįskaudink. O rengtis gali taip, kaip tik nori. Iki šiol to laikausi.
– Ar Conchita švenčia gimimo dieną? Kada?
Žinoma. Bet tą pačią dieną, kaip ir Thomas – lapkričio 6 dieną. Tik dabar susimąsčiau, kad atskiros Conchitos gimimo dienos nėra, o gal reikėtų, nes gaučiau daugiau dovanų.
– Ar Austrijoje tolerancija lytinėms mažumoms, kitaip mąstantiems yra pakankama?
– Kai kalbi apie kvailumą, neapykantą, sunku apsiriboti viena šalimi. Pavyzdžiui, Stokholmas yra labai liberalus miestas, bet ir jame yra vietų, kur žmonės nenorėtų manęs matyti. Taip pat yra Austrijoje.
Man Austrija, ypač – Viena, buvo ir išlieka nuostabi vieta. Yra daug dalykų, kuriuos dar reikia pagerinti dėl lytinių mažumų teisių, bet judame teigiama linkme.
Pavyzdžiui, buvau Auksinių gaublių įteikimo ceremonijoje, ten buvo nominuota daugybė filmų, susijusių su lytinėmis mažumomis. Tai – tema, kuria dabar šnekama ir populiariame mene, tai puiku. Dažnai tolerancijos stygius susijęs su nežinojimu. Žmonės nepažįsta lytinių mažumų atstovų ir bijo. Man taip atrodo.
Man tobula visuomenė atrodo tokia, kurioje nereikėtų kalbėti apie lytinę orientaciją, odos spalvą, religinius įsitkinimus. Kur žmogus būtų priimamas toks, koks yra, vertinamas pagal savo charakterio savybes. Lytinė orientacija nesukuria charakterio.
– Ar dabar jaučiatės stipresnė nei prieš pusantrų metų?
– Manau, stiprybė nuolat auga, dėl kiekvieno pokalbio, potyrio, aplankytos vietos. Jaučiu įkvėpimą, noriu tapti vis geresniu žmogumi. Manau, dėl to verta dirbti visą gyvenimą.
Pirmasis albumas buvo ilga kelionė, kuri man labai patiko. Neskubėjau. Daug žmonių metus laukė mano dainų. Tai labai malonu, nes kiti gal būtų nusisukę.
Smagu, kad sukūriau muziką, kuri džiugina mane pačią. Kitaip nebūtų gerai. Negali meluoti žiūrovams. Ir sau.
