Pirmosiomis sausio dienomis bilietų į Groningene surengtą specialią D.Bowie karjerai skirtą parodą internete buvo galima įsigyti visiškai nesunkiai – reikėjo tik turėti kredito kortelę, o joje – bent 23 eurus.
Sausio 10-ąją viskas apvirto aukštyn kojom. Niujorke nuo vėžio mirus vienam ryškiausių visų laikų roko atlikėjų, kitą dieną oficiali muziejaus interneto svetainė pasiūlė virtualioje eilėje palūkėti šešias valandas ir nurodė, kad joje tuo metu stovėjo 12 063 žmonės.
Sulaukus paaiškėjo, kad artimiausios dienos, kai galima apsilankyti parodoje, bus vasarį – iki tol visas lankymo laikas jau išparduotas.
Televizijos kanalas CNN tuo metu lyg tyčia raportavo, kad Groningene surengtos parodos lankomumas padidėjo keliasdešimt kartų, o bilietų platinimo sistema kelis kartus „lūžo“, nebesusitvarkydama su milžinišku užklausų skaičiumi.
Žinant, kad į Groningeną keliauji po kelių dienų, naujiena – ne pati geriausia. Tačiau į paniką pulti neverta – pasirodo, tereikia gražiai pasikalbėti su muziejaus darbuotojais, ir bilietų atsiranda. Tiesa, jokios garantijos, kad šis receptas suveiks visada.
Pasiklysti ir nerasti D.Bowie parodos Groningene neįmanoma. Muzikos ir stiliaus dievo vardas prieš akis šviečia vos į miestą žengus iš geležinkelio stoties. Bet kuris dainininko gerbėjas akimirksniu gali pasijusti kaip piligrimas.
2013-ųjų kovą D.Bowie nutraukė devynerius metus trukusią karjeros tylą, kurios metu buvo spėję pasklisti gandai, kad dėl silpnos sveikatos jis apskritai pasakė „sudie“ muzikai.
Tą mėnesį ne tik pasirodė jo albumas „The Next Day“, bet ir garsiame Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje buvo atidaryta speciali paroda „Davidas Bowie yra“, skirta dainininko karjerai apžvelgti.
Paslaptimi savo gyvenimą apgaubęs dainininkas padarė tai, ko niekas nesitikėjo, – muziejaus kuratoriams atvėrė savo archyvus ir paskolino 300 įdomių daiktų – nuo scenos kostiumų iki ranka rašytų dainų tekstų.
Tiesa, su dviem sąlygomis – nesileido į pokalbius su muziejumi, pasiūlė parodos kūrėjams vadovautis nuojauta. Be to, atsisakė paskolinti vieną daiktą – saksofoną, kurį tėvas jam padovanojo, kai būsimajai žvaigždei tebuvo trylika.
Keletą mėnesių Londone rodyta paroda sulaukė milžiniško dėmesio. Iškilmingame atidaryme kalbą sakė Davido bičiulė, jo vaizdo klipe nusifilmavusi britų aktorė Tilda Swinton. Bilietai į parodą buvo perkami greičiausiai per visą muziejaus istoriją.
Tada D.Bowie daiktai pradėjo keliauti per pasaulį. Iki šiol paroda parodyta San Paule, Berlyne, Čikagoje, Paryžiuje ir Melburne. O pernai gruodį atkeliavo į Groningeną, iš kurio bus perkelta į Japoniją. Iki D.Bowie mirties ją pamatė 1,3 milijono žmonių. Pasakojama, jog tarp jų buvo ir pats D.Bowie, bet apsirengęs taip, kad sugebėjo likti nepastebėtas savo gerbėjų.
Kaip tarp pasaulio didmiesčių pavyko įsisprausti vos 200 tūkstančių gyventojų turinčiam Olandijos miestui – šiokia tokia mįslė.
Vieni mini muziejaus direktoriaus atkaklumą, kiti kaip pagrindinę priežastį nurodo tai, kad Groningene kasmet sausį vyksta bene didžiausias Europos muzikos verslo susibūrimas – festivalis „Eurosonic“.
4 tūkstančiai muzikos leidėjų, koncertų rengėjų, prodiuserių ir kritikų, 42 tūkstančiai festivalio lankytojų, kuriems tikriausiai įdomu pamatyti parodą, – gana rimtas argumentas. Nueiti veržėsi visi – nuo įtakingiausių festivalių direktorių iki lietuvių atlikėjų Alinos Orlovos ir „Golden Parazyth“.
Kalbama, kad D.Bowie asmeniškai palaimindavo kiekvieną miestą, į kurį keliavo jo daiktai, pats nuolat palaikydavo ryšį su muziejų vadovais. Dar spėjama, kad gaudavo ir pelno už parduotus bilietus dalį. Paskutinius dvylika karjeros metų nekoncertavęs atlikėjas rado kitokį būdą gastroliuoti per pasaulį.
Nedideliam miestui tai – milžiniškas įvykis. Kas antras stulpas apklijuotas D.Bowie atvaizdais, reklamuojančiais ne tik šią parodą.
Viena miesto salių tuoj pat nusprendė surengti kino filmų, kuriuose vaidino D.Bowie, retrospektyvą. Nedidelė fotogalerija – olandų fotografo Gijsberto Hanekrooto, kuris D.Bowie daugybę sykių fotografavo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, darbų parodą. Vietinis orkestras parengė koncertinę programą, kurioje skamba D.Bowie mėgstamiausių atlikėjų kūryba.
Žodžiu, miestą užvaldė masinis pamišimas dėl D.Bowie. Jis tik sustiprėjo pasklidus žiniai apie dainininko mirtį prabėgus porai dienų po 69-ojo gimtadienio.
Prie muziejaus durų – gigantiškas plakatas su nuotrauka iš D.Bowie 1973-iųjų albumo „Aladdin Sane“ viršelio. Blyškų dainininko veidą perskrodęs spalvotas žaibas – legendinė fotografija, dabar vaizduojama ant parodos marškinėlių ir ženkliukų.
Prie įėjimo dega žvakės ir padėta gėlių. Tai tik pradžia – dar daugiau gėlių viduje, prie didžiulės D.Bowie nuotraukos, pakabintos jau po jo mirties.
Čia pat – užuojautų knyga, nedidelė žvaigždė (paskutinio D.Bowie albumo „Blackstar“ simbolis). Prie knygos – ašarojančių gerbėjų eilė. Pasirašyti ir gedėti čia galima net neįsigijus bilieto į muziejų.
O jis irgi įspūdingas. D.Bowie paroda be muzikos būtų keistas sumanymas, todėl kiekvienas įeinantis gauna ausines ir aparatą, kuris reaguoja į buvimo vietą ir kiekvienoje parodos salėje transliuoja vis kitą kūrinį ar pasakojimą.
„Davidas Bowie nori būti pastebėtas“, – skelbia gigantiškas baltas užrašas ant žydros sienos. Tų užrašų yra ir daugiau. „Davidas Bowie dėvi, ką nori“, „Davidas Bowie kerta sieną“, „Davidas Bowie yra amžinai dabar“ – kiekvienai salei pritaikytas vis kitas šūkis. Tai sudėliotas iš gėlių, tai raudonai spingsintis prietemoje, tai asketiškomis juodomis raidėmis užrašytas ant baltos sienos.
Tikriausiai turi būti D.Bowie gerbėjas, kad įvertintum į Olandiją atvežtą lobyną. Vaikystės nuotraukos, pirmieji instrumentai, įrėmintas laiškas, kuriame teisininkas patvirtina Davido Roberto Joneso (tikras dainininko vardas) pasirinktą Bowie slapyvardį, jam įtaką padariusių kitų dainininkų vaizdo įrašai – pirmoje salėje jautiesi taip, lyg stovėtum prie roko legendos karjeros ištakų.
Toliau su Davido balsu ausinėse keliauji per beveik penkis jo muzikos dešimtmečius. Stenduose – nuotraukos iš įrašų sesijų studijose, plokštelių viršeliai ir jų eskizai, reti leidiniai, ranka rašyti laiškai ir populiariausių dainų tekstai. Yra net vieno menininko sukurta Dmitrijaus Mendelejevo lentelė – joje vietoj cheminių elementų surašyti dainininkai ir aktoriai, kuriems D.Bowie padarė įtaką, rašo žurnalas „Stilius“.
Kai pamatai puikiai išsaugotą stilizuotą astronauto kostiumą, kuriuo vilkėdamas D.Bowie 1969-aisiais filmavo jį išgarsinusią dainą „Space Oddity“, aplanko keista mintis. Apie muzikanto pasilinksminimus, narkotikų svaigulyje slinkusius metus ir palaidą gyvenimo būdą aštuntajame dešimtmetyje prirašyta daug knygų. Atrodo, tai keistai derėjo su polinkiu pedantiškai kaupti viską, kas jam atrodė išties reikšminga.
Po stiklu – įspūdingų D.Bowie koncertų turų scenų maketai, jo paties ranka piešti klipų scenarijai. Nedideliuose ekranuose – archyviniai interviu su pačiu dainininku ir jo artimiausiais bendražygiais. Ir daug retai matomų kadrų – pavyzdžiui, pantomimos performansas, kurį D.Bowie pačioje karjeros pradžioje nufilmavo kaip savo dainos iliustraciją.
Viena salė skirta filmams, kuriuose suvaidino Davidas, – plakatai, kostiumai, ekranuose rodomos ištraukos. Kita – vadinamajam Berlyno laikotarpiui, kai D.Bowie aštuntajame dešimtmetyje gyveno Vokietijos sostinėje ir čia sukūrė vienus įdomiausių savo albumų.
„Ši mašina turi daug galimybių. Naudok jas“, – prie garsaus prodiuserio Briano Eno padovanoto elektroninio instrumento pridėtas jo raštelis.
Dar viena atskira salė – geriausiems vaizdo klipams. Su jiems filmuoti panaudotais daiktais, apdarais ir scenarijų rankraščiais. Yra net miniatiūrinės lėlės, ant kurių kaip 2013-aisiais pristatytame vaizdo klipe „Where Are We Now?“ rodomas judantis D.Bowie veidas. Jo ironiškas žvilgsnis laksto po salę – jautri ir netgi kiek trikdanti parodos akimirka.
Bet nerimą čia pat keičia juokas, kai pamatai po stiklu lyg brangakmenį padėtą mažytį metalinį daikčiuką.
Panašu į segtuką – neperskaitęs aprašymo net nesuprasi, kas čia per daiktas. Pasirodo, kokaino šaukštelis, kurį D.Bowie aštuntajame dešimtmetyje visada nešiodavosi švarko kišenėje. Kad jis išsaugotas ir dar atiduotas parodai – ar tai nėra geriausias įrodymas, kad dainininkas turėjo puikų humoro jausmą?
Ir vis dėlto svarbiausia ne tai. Vos tik Londone buvo atidaryta paroda, į ją būriais pradėjo plūsti ne tik muzikos gerbėjai, bet ir miesto stileivos.
Yra dėl ko. Dar 1970-aisiais D.Bowie pradėjo vilkėti suknelę – provokuodamas ir pradėdamas daug metų vykusį žaidimą su lyčių stereotipais.
Kiekvieną jo karjeros etapą, albumą, koncertų turą pažymėdavo naujas įvaizdis, šukuosena ir, žinoma, kvapą gniaužiantys kostiumai, sukurti labiausiai patrakusių ir talentingų to laiko dizainerių.
Kai D.Bowie 1972-aisiais susigalvojo nežemišką androginiškos roko žvaigždės Zigio Žvaigždžių Dulkių („Ziggy Stardust“) personažą, jis dėvėjo aptemptus triko ir spalvingus kostiumus, sukurtus dizainerio Freddie Burretti.
Tuo pat metu prasidėjo jo susižavėjimas japoniškuoju kabukio teatru ir bendradarbiavimas su Kansai Yamamoto – pirmuoju japonų dizaineriu, 1971-aisiais surengusiu savo šou Londone.
Keistų formų drabužiai, sukurti iš sintetinių medžiagų, vertė D.Bowie siaubingai prakaituoti, bet grožis reikalauja aukų.
Klipuose matyti kostiumai gniaužia kvapą, kai turi progą į juos pažvelgti iš arti – ne tik dėl net ir dabar labai avangardiškai atrodančio dizaino, bet ir dėl suvokimo, koks liesas buvo D.Bowie.
Apie vieną iš šių kostiumų pasakojama įdomi istorija – kai sykį vėliau dainininkas jį paskolino Kate Moss fotosesijai, lieknoji britų gražuolė į jį netilpo. Teko pasitelkti siuvėjus ir šiek tiek papla-tinti juosmenį.
Visi kostiumai – ant sniego baltumo manekenų. Pusė – beveidžių, kita pusė – su sidabro spalvos kaukėmis, kurios tiksliai atkartoja D.Bowie veido bruožus. Hipnotizuojantis vaizdas.
Gedulo atmosfera tik sustiprėja, kai pasieki salę, kurioje eksponuojami kito dainininko favorito darbai.
„Davidai, atsiprašau, vėluoju, bet kitą savaitę eskizai jau būtinai bus“, – toks laiškas pridėtas prie vieno iš daugelio kostiumų, kuriuos D.Bowie sukūrė vėliau nusižudęs britų mados genijus Alexanderis McQueenas.
Bene žymiausias jų – ilgas plėšytas švarkas su Didžiosios Britanijos vėliavos simbolika, sukurtas D.Bowie albumo „Earthling“ viršeliui.
Kitas įdomus eksponatas – D.Bowie kunigo kostiumas, kurį jis dėvėjo 1995-aisiais. Prancūzų dizainerio Thierry Mugler apdaras atrodo gana santūriai. Kol nepastebi prie jo priderintų aukštakulnių ir masyvaus Vivienne Westwood auskaro, vaizduojančio skeletą. Net ir sulaukęs 50-ies D.Bowie vis dar buvo didysis scenos provokuotojas.
Akys apraibsta taip greitai, kad į kostiumą, sukurtą dabartinio mados namų „Yves Saint Laurent“ kūrybos vadovo Hedi Slimane’o, net neatkreipi dėmesio. Tai daug ką pasako.
Tačiau parodos pabaigoje D.Bowie paskutinį sykį pribloškia. Patenki į salę su didžiuliais ekranais, kuriuose rodomi įspūdingiausi dainininko koncertai. Stilizuota scena sukuria iliuziją, kad dalyvauji tikrame jo šou – su salėje blyksinčiu koncertiniu apšvietimu ir vaizdo efektais.
Iki pat lubų iškilusioje konstrukcijoje su-statyta dar keliolika manekenų su D.Bowie kostiumais. Paskutinis kirtis – petį apnuoginantis moters-katės kostiumas. Ir po 43 metų atrodo taip ekstravagantiškai, kad retas dainininkas šiais laikais išdrįstų apsivilkti.
Viena žymiausių D.Bowie dainų – „Fa-shion“ („Mada“). Šiandien Londone, Paryžiuje, Berlyne rasite daugybę dizainerių, kurie prisipažins, kad buvo įkvėpti būtent šio dainininko stiliaus pojūčio.
„Man niekada nerūpėjo mada. Tiesiog norėjau drabužių, kurie atspindėtų muziką“, – yra sakęs D.Bowie.
Žvaigždė, sukūrusi savo taisykles. Dabar jau gedulo prieskonį turinti paroda – puiki proga tai prisiminti.
