„Patikėkite, viskas man gerai“, – šyptelėjo Igoris Kofas (40 m.). Grupės „Lemon Joy“ lyderis, kurio vardas prieš kelis mėnesius atsidūrė daugelyje skandalingų antraščių, po nemenko sukrėtimo rašo naujas dainas ir trokšta, kad nemalonios istorijos kuo greičiau išsitrintų iš atminties.
Scenos romantiku vadinamas Igoris – balta varna Lietuvos pramogų pasaulyje.
Jis į socialinius tinklus nekrauna savo atostogų nuotraukų, beveik nesilanko vakarėliuose ir niekada nebuvo iš tų, kurie itin mėgtų reklamuotis.
Daugiau nei 20 metų populiarus dainininkas dar kartą susikuklina, kai išgirsta komplimentą savo dainai: „Gal ji ir gera.“
Sako, kad nemėgsta kurti planų, niekada iš anksto nežada naujų dainų ar albumų, nes tai jam primena komišką veikėją iš knygos apie kareivį Šveiką, iš anksto sudariusį knygų, kurias dar parašys, sąrašą.
Vis dėlto vienas aiškus planas yra – gegužės 6-ąją Klaipėdos Kultūros fabrike, o gegužės 13-ąją – Vilniaus menų fabrike „Loftas“ „Lemon Joy“ surengs koncertus, kuriuose numatyta ir kelių naujų dainų premjera.
Koncertai pavadinti „Tik stipriau“ – pagal vieną naujausių dainų, tačiau neįmanoma išvengti minčių ir apie tam tikrą simbolinę reikšmę.
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius – žinau tą patarlę. Ar „Tik stipriau“ – ta pati mintis? Viską su viskuo galima susieti“, – šyptelėjo I.Kofas.
Pernai gruodį, kai pasklido nemalonios žinios apie „Lemon Joy“ lyderį, atrodė, kad šios grupės išvis gali nelikti.
Vakarėlyje alkoholio padauginęs I.Kofas atsidūrė ligoninėje. Netrukus tai virto keistu detektyvu, pasklido versija, kad jis bandė nusižudyti.
Tai netgi tvirtino ir kitas „Lemon Joy“ narys Olegas Dikeris, tačiau po savaitės atsiėmė žodžius, kategoriškai juos neigiant ir pačiam I.Kofui.
Mįslių ir klaustukų liko, tačiau „Lemon Joy“ dainininkas ragina šią istoriją kuo greičiau pamiršti arba bent jau jos nesureikšminti.
Dabar jis kasdien studijoje rašo naujas dainas, nori jas pristatyti klausytojams. Tvirtina, kad šiuo metu visiškai nevartoja svaigalų, bet neketina tapti aktyviu kovotoju už blaivybę.
Apie dabartinį savo gyvenimą, gerbėjus nustebinusį skandalą, muziką, meilę ir „Lemon Joy“ užkulisius I.Kofas papasakojo „TV antenai“.
– Artėjančiuose koncertuose grosite keturiese, bet visi „Lemon Joy“ gerbėjai žino, kad jūs – vienvaldis lyderis. Kodėl taip yra?
– Yra tokia patarlė: viena galva gerai, dvi geriau. Mano atveju – priešingai.
Kai kuriu muziką, gana nelengva ieškoti kompromisų su savimi. Jei ieškosiu dar su kuo nors, procesas bus ilgesnis ir sudėtingesnis. Muzikoje man tiesiog nereikia pagalbos.
– Esate vienišius ar diktatorius?
– Atsižvelgiu į kitų geras mintis, ramiai išklausau patarimų, bet paskui vis tiek darau savaip.
– Kaip dabar atrodo jūsų darbo diena?
– Nemėgstu susitikimų pirmoje dienos pusėje, nes labai vėlai guluosi. Patinka ilgai neišeiti iš namų. Neskubėdamas išgeriu kavos, išsimaudau, kaljaną parūkau ir tik popiet išeinu į miestą.
– Užsisakėte morkų sulčių. Prieš porą metų tikriausiai būtume užsisakę alaus ar vyno. Po įvykių, apie kuriuos visi kalbėjo, negeriate alkoholio?
– Negeriu. Ar tai sunku? Gal tiems, kurie neturi pomėgio, mėgstamo darbo. Aš turiu – muziką. Todėl nesunku.
Tiesiog pamaniau, tegul organizmas pailsi. Nevaidinu blaivininko ir nesimušu į krūtinę, kad niekada negersiu.
Man net kiek juokinga, kai žmonės, kurie praeityje turėjo problemų dėl to blogio, aršiai įsitraukia į kovą su alkoholio prekyba, spaudoje ir Seime mojuoja blaivybės vėliava.
Aš maksimalistas. Jei man norisi išgerti, tai ne vieną bokalą alaus. O jei negeriu, tai negeriu nė lašo.
Be jokių lozungų ar garsių pareiškimų. Per pastaruosius keletą mėnesių jau sulaukiau pasiūlymų viešai skelbti savo poziciją, agituoti už blaivybę. Ne, to nebus.
– Kaip dėl to pasikeitė gyvenimas?
– Turiu lygiai tiek pat minčių ir idėjų, kaip ir anksčiau. Tiesiog atsirado daugiau laisvo laiko.
Ką su juo darau? Dar žiemą pradėjau dviračių sezoną. Turiu du dviračius – vienas skirtas geram, kitas labai prastam orui.
– Per visą „Lemon Joy“ karjerą pirmą sykį įsivėlėte į didelį skandalą. Kas toje istorijoje buvo nemaloniausia?
– Artimas kolega prišnekėjo keistų, neteisingų dalykų. Žinoma, man tai nepatiko.
Kalbos, kad bandžiau nusižudyti? Nesąmonė. Jei kada tokių minčių ir turėjau, tai paauglystėje, to nesigėdiju. Bet paauglystėje juk daug kam į galvą lenda įvairios kvailystės.
Neįsivaizduoju, kokia turi būti aklavietė, kad žmogus rinktųsi tokią išeitį. Aš su tokia nesu susidūręs.
– Daugybė žmonių, tarp jų ir iš muzikos pasaulio, tada užtvindė internetą, jums viešai linkėjo išsikapstyti. Sujaudino, kad tai rūpi tokiai miniai žmonių?
– Nemanau, kad visiems jiems rūpi. Tiems, kuriems rūpi, rūpėjo ir iki tol. Draugų turiu nedaug, o pažįstamų – pusę Lietuvos. Būna, kad bendrauju su žmogumi ir neprisimenu, koks jo vardas ir kur susipažinome. Tikri draugai buvo ir liko.
Visi tie palaikymai feisbuke – mados reikalas ir bandos sindromas. Čia kaip užsidėti Prancūzijos vėliavą po teroro akto.
Tuo metu, kai tas feisbukas mirgėjo, to net nemačiau, nes prieš patekdamas pas medikus pamečiau telefoną. Paskui jis atsirado – sąžiningas taksistas atidavė.
Tik tada įsijungiau ir pamačiau, koks triukšmas kilo.
– Kokia buvo pirmoji reakcija?
– Žinoma, pyktis, bet per savaitę susitvarkiau su emocijomis. Nuoširdžiai pasišnekėjome su šios audros kaltininku, grupės muzikantu, kuris paskleidė kalbas. Jis atsiprašė. Gyvenimas grįžo į savo vagą.
Žinau, sakiau, kad daugiau su juo nebegrosiu, bet emocijos atslūgo, supratome, kad galime kartu dirbti.
– Santykius su juo ir kitais grupės nariais apibūdinate kaip darbinius.
– Taip ir yra jau beveik dvidešimt metų. Nuo to laiko, kai atsisveikinome su muzikantu Seržu Grėjumi, kuris dabar groja grupėje „Biplan“.
Su juo parašėme keletą puikių dainų, savaip konkuravome ir kovojome. Nebegalėjome virti vienoje košėje ir atsisveikinome. Nuo to laiko man su niekuo nereikia kovoti dėl savo dainų.
Jei klausiate apie Olegą, niekada nebuvome patys artimiausi draugai. Susitinkame per repeticijas, koncertus, to užtenka. Mes nesimušame, o juk būna ir tokių grupių, kuriose muzikantai mušasi.
– Po viso to skandalo buvo nejauku išeiti į gatvę?
– Ne. Aš pripratęs, kad žmonės mane pastebi, išmokau su tuo gyventi.
– Ta istorija kaip nors atsispindi naujose dainose?
– Ne, jokiu būdu. Dainose – lyrika, kaip ir anksčiau. Taip, mano dainose yra asmeniškų istorijų.
Bet svarbu tai pasakyti – visa ši situacija nebuvo tokia svarbi, kad patektų į dainas. Man svarbu atsikratyti blogų emocijų, kaip nusiauti ir palikti prie durų purvinus batus.
– „Lemon Joy“ pusmetį beveik nekoncertuoja. Iš ko nors gyventi juk reikia.
– Nekoncertuojame ne todėl, kad kas nors negerai. Mes tiesiog neplanavome daug koncertų šiuo laikotarpiu. Kai bus pakankamai naujų dainų, bus ir daugiau koncertų. Kas savaitę negrosi dainų, kurios sukurtos prieš dešimt metų.
Jei klausiate apie pinigus – pragyventi aš turiu iš ko.
– Jums – 40. Pagal visuomenės standartus – lyg ir laikas kurti šeimą.
– Gal, bet šiuo metu aš vienas, ir man gerai. Tikrai, nemeluoju.
Nesu iš tų, kuriems būtina su kuo nors būti. Jei nėra to žmogaus, tai nėra. Kaip Dievas duos. Man niekada neatrodė, kad šeimą reikia kurti iš reikalo, kad tik sukurtum.
– Merginos nebando susipažinti per feisbuką?
– Gaunu žinučių, ir nemažai. Gal net šiek tiek keista. Dažniausiai labai mandagiai išlaikau atstumą. Ieškoti romantiškų pažinčių per internetą – tai turbūt ne man.
Be to, dažniausiai rašo dvidešimtmetės ar dar jaunesnės. (Juokiasi.)
– Ir kodėl tai blogai?
– Jos per jaunos. (Juokiasi.) Manau, mano ir jų interesai – jau skirtingi.
– Vaikštote per barus ir klubus ieškodamas?
– Oi, ne. (Juokiasi.) Gal jau 15 metų manęs klubai išvis netraukia. Normaliai žiūriu į tuos, kuriems tai patinka, bet man galbūt atsibodo.
Neseniai vienas pažįstamas paprašė atvykti į gimtadienį ir atlikti man žiauriai atsibodusią dainą „Pamiršk mane“. Antrą valandą nakties. Kai ruošiuosi miegoti.
Na, padainavau, pasveikinau ir išvažiavau, nes man tikrai neįdomu.
– O kas turėtų nutikti, kad būtų įdomu?
– Įdomi kompanija, nedaug žmonių. Dideles minias mėgstu tik koncertuose, kai esu scenoje. O pačiam jose linksmintis – ne. Aš poilsį suprantu kitaip.
– Gerbėjai jus įsivaizduoja kaip nepataisomą melancholiką. Tai tikslus apibūdinimas?
– Melancholikas, linkęs į depresiją, taip. Esu iš tų, kurie savo problemų neužkrauna kitiems. Išgyvenu viduje ir išlieju į dainas. Man dainų kūrimas atstoja vizitus pas psichologą. Dainuodamas aš išsikalbu.
Kai atrodo, kad pagaliau pavyko sukurti linksmesnę dainą, pirmi ją išgirdę žmonės sako: „Oi, kokia liūdna.“ Taip jau man išeina. (Juokiasi.)
– Depresija – liga. Neieškojote medikų pagalbos?
– Buvau, bet man nepatinka pas psichologus. Kai buvau, stengiausi kuo greičiau baigti pokalbį ir išeiti. Man tai buvo kiek beprasmiška.
Tiesiog nemėgstu išsikalbėti nepažįstamiems žmonėms. Jei atvirai, net ir interviu nemėgstu, žiūrėti į save televizoriuje – irgi.
Scenoje, žinoma, kas kita. Vis dėlto ir joje man labiausiai norisi rodyti balsą ir dainas, o ne naują šukuoseną ar kelnes.
– Norėtumėte būti ar scenoje atrodyti linksmesnis?
– Turbūt tai būtų nenatūralu. Man, pavyzdžiui, labai patinka mano draugų „Biplan“ pozityvumas. Jie scenoje šypsosi, dainuoja linksmas dainas iš visos širdies, tai labai gerai. Bet aš kai kurių iš jų nedainuočiau, nes man tiesiog netiktų.
– Lietuvoje daugelis jaunų grupių dabar dainuoja angliškai. Jūs to nedarote, kodėl?
– Man tiesiog neįdomu. Puikiai jaučiuosi dainuodamas lietuviškai. Man atrodo, kirčiuoju savotiškai, net sukūriau tam tikrą savo tarmę. Tad kam man kitos?
– Nesvajojate apie tarptautinę karjerą?
– Ne. Man labai gerai Lietuvoje. Čia niekas nenurodinėja, ką turiu dainuoti ir per kiek laiko įrašyti albumą. Reikia tai vertinti.
