Prieš kelerius metus išgarsėjusi 29-erių S.Imam dabar – viena ryškiausių Švedijos muzikos garsenybių.
Vasarį atlikėjai buvo įteiktas „Grammis“ apdovanojimas – svarbiausias Švedijos muzikos įvertinimas. Ji išrinkta geriausia šios šalies metų atlikėja.
Apdovanojimų ceremonija prikaustė ir lietuvių dėmesį – mat į sceną S.Imam žengė pasipuošusi Lietuvos ir Sirijos vėliavomis.
O atsiimdama apdovanojimą laureatė prabilo žemaitiškai: „Mano mama, čia nieks nesupront, kun aš sakau. Nieks nesupront! Ir nieks nežina, kiek aš kentiejau, nu b***, kaip aš kentiejau. Bet žinuot – aš laimėjau.“
Žiūrovai buvo sutrikę, o Švedijos žiniasklaida pratrūko spėliojimais ir komentarais.
Po šio epizodo net nesidomintys S.Imam karjera sužinojo, kad jos šaknys yra Lietuvoje.
To Silvana niekada neslėpė – kaip ir kitų ryškių savo asmenybės detalių. Reperė yra homoseksuali, kūriniuose aštriai pliekia homofobiją, rasizmą, žeminantį vyrų požiūrį į moteris.
Kiekvienas jos koncertas – lyg sprogstamos energijos kupina politinė demonstracija. Švediškai repuojanti jauna moteris šįmet išleistą antrąjį albumą neatsitiktinai pavadino „Naturkraft“ („Gamtos jėga“). Gaivališka, nesutramdoma ir nebijanti rėžti į akis savo įsitikinimų – nereikia stebėtis, kad šios atlikėjos gerbėjų minia sparčiai auga.
Lietuviai šią vasarą S.Imam gabumus galės įvertinti savo akimis – reperė koncertuos liepos 29 ir 30 dienomis Zarasuose vyksiančiame festivalyje „Galapagai“.
Nors dainininkė kuria ir repuoja švediškai, naujame albume jos klausytojai sulaukė lietuviškos staigmenos.
Šį albumą pradeda kūrinys „Lietuva“, kuriame lietuvišką tekstą skaito S.Imam motina: „Silvana, jai buvo keturi metai, kai ji atvyko čia su mažu lagaminu rankose. Jos mama svajojo apie naują gyvenimą čia. Ji yra mamos dukra. Dabar ji yra liaudies dukra.“
„Kai čia atvykome kaip pabėgėliai prieš 25 metus, mano tėvų vienintelis tikslas buvo, kad aš ir mano sesuo turėtume gerą gyvenimą Švedijoje.
Ilga kelionė, kurios imasi daugelis. Štai istorijos, kurios niekada negirdimos. Istorijos, kurios nutildomos ir sumenkinamos iki „o iš kur tu iš tiesų esi?“ – jaudinančiais žodžiais šį albumą pristatė S.Imam.
Interviu „Lietuvos rytui“ populiari atlikėja papasakojo apie savo praeitį, ryšius su Lietuva, iššūkius ir tai, dėl ko gimtinė jai kelia ne tik linksmų minčių.
– Užaugote Švedijoje, bet jūsų šaknys – Lietuvoje. Kokia jūsų šeimos istorija? – paklausiau Silvanos.
– Gimiau Klaipėdoje, kaip ir mano vyresnioji sesuo. Mano mama užaugo Plungėje – name, kurį tebeturime, nors seneliai jau mirė.
Mano mama – lietuvė, o tėtis – siras, esu pusiau lietuvė ir pusiau arabė, gyvenanti Švedijoje. Nešioju savyje tris kultūras ir tuo didžiuojuosi.
Į Švediją persikraustėme, kai man buvo ketveri.
– Kaip susipažino jūsų tėvai?
– Maskvoje 1976-aisiais, kur tėtis studijavo. Tiesiog susipažino metro, apsikeitė adresais ir pradėjo vienas kitam rašyti laiškus.
Į Švediją persikraustėme, nes mama čia gavo darbą. Ji turi du aukštojo mokslo diplomus – teatro mokytojos ir pedagogės. Mama dirba dėstytoja Stokholmo universitete, moko lietuvių kalbos.
Ji visada buvo labai teatrališka ir artistiška. Manau, kad mano, kaip menininkės, genai yra iš jos.
– Švedijos muzikos apdovanojimų ceremonijoje publikai dėkojote žemaitiškai ir arabiškai. Tai buvo jausmų proveržis ar suplanuota kalba?
– Visiškai neplanuota. Padariau tai, nes spontaniškai atsirado noras pasiųsti miniai žinią apie integraciją.
Pasaulį krečia migrantų krizė, todėl ir svarbu švedams parodyti, ką reiškia būti mažuma.
– Bet juk didžioji dalis Švedijos televizijos žiūrovų nesuprato nė žodžio?
– Taip, žmonės salėje stovėjo visiškai sutrikę ir nesuvokdami, kas vyksta. (Kvatojasi.) Norėjau, kad jie pasijustų kaip atvykėliai į Švediją, kurie nesupranta nė žodžio, kol neišmoksta kalbos.
Norėjau parodyti, kad Švedijoje daug tautų, kad taip atrodys mūsų pasaulio ateitis. Kiekvienoje šalyje bus pilna įvairių kultūrų žmonių. Tai labai gražu.
Turime priimti kitus žmones ir jų patirtį, mokytis iš jų.
– Ar gerai mokate lietuviškai, galbūt kada nors sukursite dainą gimtąja kalba?
– Mama visada su manimi ir seserimi bendrauja lietuviškai, tiksliau – žemaitiškai.
Galiu susikalbėti su lietuviais ir skaityti šia kalba, bet rašyti – jau sudėtingiau. Todėl tikriausiai lietuviškai dainų nerašysiu.
Na, nebent mama sukurs man tekstą. (Juokiasi.)
– Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
– Kaip jau sakiau, turime namą Plungėje, kuriame gyveno mano seneliai. Vaikystėje ten praleisdavome didžiąją dalį atostogų.
Mėgau tuos namus, vaikystėje buvau labai artima su Lietuvoje gyvenančia pussesere, susitikusios krėsdavome daug išdaigų.
Dievinau tas vasaras Plungėje, taip pat vykdavome į Palangą ir Klaipėdą. Lietuva vaikystėje man buvo lyg saugus užutėkis.
Bet laikai pasikeitė. Mirus seneliams lankydamasi Lietuvoje jaučiuosi kitaip. Be to, užaugusi suvokiau Lietuvos politinę ir socialinę realybę. Supratau, kad šioje šalyje daug rasizmo, homofobijos, žeminančio požiūrio į moteris, daug pasenusių lyčių stereotipų.
Tai mane labai nuvylė ir supykdė. Lietuva šiuo metu nėra pažangi šalis.
Praėjusią vasarą lankiausi Lietuvoje su filmavimo komanda. Apie mane kuriamas dokumentinis filmas, jis kino teatruose pasirodys 2017-aisiais.
Šią vasarą koncertuosiu festivalyje „Galapagai“.
Taip, man labai svarbu grįžti prie savo šaknų ir Lietuvoje surengti koncertą.
Be to, noriu traiškyti Lietuvoje išsikerojusį patriarchatą. Vyrų dominavimo kultūra turi pasikeisti, noriu padėti to siekti savo seserims iš Lietuvos.
– Scenoje užsiminėte apie sunkumus, kuriuos patyrėte. Ar augti kaip svetimšalių šeimos vaikui Švedijoje buvo sunku?
– Būti atvykėliu yra sunku visur. Švedijoje daug paslėpto rasizmo, valdžioje net yra rasistinė politinė partija, ji – trečia pagal dydį mūsų vyriausybėje.
Vyksta daug demonstracijų prieš ją, politiniai debatai apie rasizmą skamba vis garsiau, jos priešininkai sulaukia vis daugiau palaikymo. Tai gerai. Darome viską, ką galime, kad pašalintume ją iš parlamento. Bet tai nelengva – turime dar daugiau stengtis.
Niekada nenustosiu tikėti savo svajonėmis, esu užsispyrusi. Joks rasistas ar homofobas negali manęs sustabdyti. Esu čia, kad kurčiau muziką ir keisčiau pasaulį. Tai ir ketinu daryti.
– Per apdovanojimų ceremoniją ištarėte, kad daug kentėjote. Ką būtent turėjote omenyje?
– Galvojau apie savo šeimą, kaip sunku turėjo būti persikraustyti į naują šalį ir viską pradėti nuo nulio.
Atvykome į Švediją 1991-aisiais nemokėdami kalbos, nežinodami papročių, tradicijų.
Labai gerbiu savo tėvus, kurie greitai išmoko švediškai ir susirado darbą. Iš jų paveldėjau darbo etiką. Jie – mano didvyriai. Kaip ir visi kiti, kurie pasiryžta palikti gimtinę ir pradėti naują gyvenimą, kad suteiktų savo vaikams geresnes galimybes.
– Drąsiai dėstote savo įsitikinimus, kurie patinka ne visiems. Ar ši drąsa susijusi su tuo, kad užaugote skirtingų kultūrų aplinkoje?
– Tikrai taip. Augau su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie padėjo suprasti įvairias kultūras, suvokti, kuo noriu būti.
Atsakymas paprastas – noriu būti atviras, sunkiai dirbantis, mylintis žmogus.
Kai esi svetimšalis, tavo galimybės vertinamos prasčiau. Tai privertė mane labiau stengtis.
– Nuo pat karjeros pradžios neslėpėte, kad esate homoseksuali. Ar buvo lengva tai atskleisti šeimai ir draugams?
– Mano šeima yra labai supratinga.
– Lietuvoje homoseksualūs žmonės teigia patiriantys daug diskriminacijos. Ką jiems patartumėte? Juk dabar nemažai jų jus laiko pavyzdžiu.
– Lietuva turi daug, pabrėžiu, daug problemų dėl homofobijos.
Mano patarimas – išlikti stipriems ir ieškoti žmonių, su kuriais galėtumėte pasikalbėti. Jei tokių aplink nėra, susiraskite homoseksualių žmonių grupę internete. Svarbiausia – bendrauti.
Noriu pasakyti – jūs nesate vieniši. Daugelis žmonių patiria tai, ką jūs. Jūsų tikslas – surasti tuos žmones.
– Daug diskusijų kelia migrantų krizė. Netrūksta politikų, raginančių uždaryti sienas, neįsileisti pabėgėlių. Ką apie tai manote?
– Dėl to labai liūdžiu. Tikiuosi, dabar pasaulis jau pasiekė dugną, žemiau nebėra kur.
Turime susigrąžinti solidarumo vertybes.
– Jau esate didelė žvaigždė Švedijoje, užsienyje susidomėjimo jumis irgi vis daugiau. Koks bus kitas jūsų žingsnis – gal, pavyzdžiui, pradėsite repuoti angliškai?
– Jau surengiau koncertus Niujorke ir Ostine, kur mano koncertas vyko dideliame muzikos festivalyje „South By South West“, taip pat Paryžiuje. Buvo puiku.
Bet dar nesu apsisprendusi, ar noriu kurti dainas angliškai. Pažiūrėsime.
– Kokie muzikos atlikėjai buvo įkvėpėjai, suformavę jūsų pasaulėžiūrą?
– Augau klausydamasi Sufjano Stevenso, Damieno Rice’o, Arethos Franklin. Taip pat, žinoma, repo – pavyzdžiui, „The Fugees“, Eminemo, Kanye Westo.
Bet mane, kaip artistę, suformavo ne kiti atlikėjai, o mano pačios energija ir žodžiai. Kai esu scenoje, jaučiu, kad pasaulis yra mano. Kaip esu ne kartą sakiusi – jei esate homofobas, rasistas ar žeminate moteris, jums uždrausta ateiti į mano koncertą.
– Esate žinomas žmogus, kuris nevengia aštrių, aistras keliančių temų. Kokie tokio elgesio privalumai ir trūkumai?
– Žinoma, smagiausia, kad savo muzika galiu pasiekti tiek daug žmonių. Išmokau nekreipti dėmesio į kai kurių žmonių neapykantą, nes meilės kur kas daugiau ir ji stipresnė.
Mano didžiausia pergalė – būtent meilė, kurios sulaukiu iš žmonių, jaučiančių bendrumą su mano muzika. Jei galiu padėti jiems pasijusti geriau, tai labai svarbu.
Tie, kurie manęs nemėgsta, nemėgs ir toliau. Siauro mąstymo žmonės mirs būdami labai vieniši ir pikti. Įsivaizduokite, kad einate per gyvenimą su daug neapykantos širdyje. Tai baisus prakeikimas.
– Kaip kuriate dainas? Rašote apie savo potyrius ar turite ir išgalvotų istorijų?
– 98 procentai mano dainų tekstų – apie tai, ką patyriau pati.
Bet mano mergina (žinoma Švedijos dainininkė Beatrice Eli. – Red.) išmokė kurti ir išgalvotas istorijas. Iš pradžių man tai buvo labai sunku.
– Gyvenate Švedijoje, apdovanojimų ceremonijos scenoje vilkėjote drabužius su Sirijos ir Lietuvos vėliavomis. Kai nauji pažįstami paklausia, iš kur esate, ką atsakote?
– Sakau, kad esu pusiau arabė ir pusiau lietuvė. Visada. Taip pat – kad esu trečiosios kultūros vaikas. Manyje – trys kultūros, tarp jų – švediškoji. Turiu tėvus, kurie emigravo, kad surastų man geresnę vietą gyventi.
Nors beveik visą gyvenimą esu Švedijoje, šios šalies žmonės niekada nelaikys manęs švede – jų akyse visada būsiu atvykėlė.
– Ar turite giminaičių, kurie šiuo metu gyvena Sirijoje? Kas, jūsų nuomone, kaltas dėl baisios padėties toje šalyje?
– Taip, daugelis jų vis dar yra Sirijoje. Tačiau nenorėčiau daug kalbėti apie tai dabar. Tiesiog tai labai sudėtingas klausimas, apie jį reikėtų atskiro ilgo pokalbio.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Tikiuosi, vis dar kursiu muziką. Yra dar tiek daug dalykų, kuriuos noriu pasakyti per ją.
