Prieš ketverius metus Baku „Eurovizijoje“ dainavo paauglys, o dabar atvyko vyras.
Taip „Eurovizijos“ užkulisiuose kalbama apie Lietuvos dainininką, kuris Europos dainų konkurso viršukalnę bandys įveikti antru mėginimu.
Su Švedijos autorių kūriniu „I’ve Been Waiting For This Night“ antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje pasirodysiantis dainininkas išties atrodo pasikeitęs, ir ne tik išvaizda.
Mažiau blaškymosi, akyse – užsispyrimas, tvirti judesiai ir tikėjimas, kad jo pasirodymas šįmet gali būti geriausias iš visų 42 konkurse dalyvaujančių šalių.
Kasdienės repeticijos, nuolatinės mintys, kaip patobulinti pasirodymą, – Donatas kiekviename žingsnyje demonstruoja, kad kelionė į Švedijos sostinę jam nėra atostogos.
Prieš ketverius metus „Eurovizijos“ finale 14 vietą užėmęs lietuvis šįmet tikisi geresnio rezultato, bet, žinoma, pirma reikia įveikti pusfinalio barjerą.
Savaitės viduryje Stokholmo arenoje „Ericsson Globe“, kurioje virs „Eurovizijos“ mūšiai, įvyko pirmoji Donato repeticija, išryškėjo jo pasirodymo kontūrai.
Kaip ir Lietuvos atrankoje, dainininkas ketina pasirodymo pabaigoje atlikti salto, tačiau vaizdas smarkiai skirsis nuo to, kurį matėte Vilniuje.
Kaip devintasis numeris pusfinalyje dainuosiančiam lietuviui už nugaros žibės fonas, primenantis žvaigždėtą dangų, bus nemažai dūmų ir apšvietimo efektų.
Šį savaitgalį dainininkas žengs „Eurovizijos“ atidarymo raudonuoju kilimu, o per artimiausias porą dienų ketina apžiūrėti miestą su šeima – į Stokholmą atvykstančiomis žmona Veronika ir dukra Adele.
Vis dėlto jis neslepia – laisvalaikis laisvalaikiu, o mintys apie „Euroviziją“ galvos nepalieka nė sekundę. Artėjant lemiamai kovai Donatas apie būsimą iššūkį pasakojo „TV antenos“ skaitytojams.
– Esate sakęs, kad į „Euroviziją“ įdėjote nemažai pinigų iš savo kišenės. Rėmėjų ieškoti buvo sunku?
– Labai sudėtinga. Galima sakyti – nepavyko, nors stengėsi visa komanda. Buvo keletas derybų, bet nepasisekė. Dar prieš pusmetį buvome išleidę 20 tūkstančių eurų iš savo kišenės – klipo kūrimui, švedų režisierės darbui.
Viską suskaičiavus suma, išleista pasirodymui ir pasirengimui, sieks mažiausiai 50 tūkstančių eurų. 10 tūkstančių eurų skyrė televizinio paramos koncerto žiūrovai, visa kita – iš mano muzikinės veiklos, nes kitos neturiu.
– Jaučiate nuoskaudą dėl to, svarstote, kam į tai reikėjo veltis?
– Ne, niekada. Šis konkursas – saviraiškos dalis. Man reikia šį konkursą pereiti, kad pasiekčiau kitus karjeros etapus. Net jei nė cento nebūtų, bandyčiau iš paskutiniųjų surengti kuo geresnį pasirodymą.
Jei valstybė ar verslas paremtų, žinoma, būtų smagu. Gerai, kad galiu sau leisti daug išlaidų dengti iš savo kišenės. Bet kai TV laidose kalbama, kad atstovauju savo šaliai, kyla klausimų.
Nuostabu, kad žmonės per TV koncertą parėmė 10 tūkstančių eurų, bet būtų gerai, kad ir kitų pinigų atlikėjams nereikėtų ieškoti patiems. O tenka visiems, kurie Lietuvai atstovauja „Eurovizijoje“. Norėčiau šimtą procentų savo laiko skirti dainavimui, pasirodymo tobulinimui, o turėjau galvoti, iš kur gauti pinigų.
– Kokius scenos efektus per jūsų pasirodymą pamatysime „Eurovizijoje“?
– Turėtų būti specialios dūmų šaudyklės, rūkas, batutas, kurį pirkau Vokietijoje, – man leido jį naudoti. Jei būtų tekę pirkti iš konkurso rengėjų, būtų kainavę trigubai brangiau.
Bus speciali vaizdo projekcija ekrane, ne taip, kaip prieš ketverius metus, kai ekrane šoko merginų siluetai. Bus kur kas įdomiau, specialus apšvietimas.
Viskas galutinai paaiškės tik prieš lemiamus pasirodymus. Kai kurias detales patys šou režisieriai taiso, kad nesidubliuotų su kitų atlikėjų numeriais.
– Ką konkurse veiks jūsų švediškoji komanda – dainos autoriai Beatrice Robertsson, Jonas Thanderis, režisierė Sacha Jean-Baptiste?
– Buvo minčių, kad Beatrice bus viena iš pritariančiųjų vokalisčių, bet šios idėjos atsisakėme, nes geriausiai skamba keturi balsai. Su manimi dainuos keturios merginos iš Lietuvos („Lietuvos balso“ laimėtojos Kotryna Juodzevičiūtė, Justina Budaitė, Karolina Rasten ir Rasa Doniela – Red.), o Beatrice prižiūrės jų darbą.
Sacha – neįkainojamas žmogus man. Ji rengė visą pasirodymo filmavimo planą. Po pirmos repeticijos Stokholme pamatėme, kad yra filmavimo komandos klaidų ir kadrų, kurių tiesiog negali būti.
Sacha konkurso režisieriams viską išaiškino, iki smulkmenų, detalių, terminų, kurių patys nebūtume galėję apibūdinti.
– Jūsų salto – vienas esminių pasirodymo elementų. Ar jį reikia repetuoti nuolat?
– Taip, nes kūnas šiek tiek atpranta nuo to šuolio. Stokholme yra gimnastikos salė, kurioje galime repetuoti, tad galiu palaikyti formą.
– Daug kam intrigą kelia kostiumai – per pirmą repeticiją išbandėte variantus su tamsiais marškinėliais ir balta striuke, antrąją – tris skirtingus variantus, bet kol kas neaišku, kaip atrodysite per pusfinalį?
– Ne, yra daug variantų. Su stilistu Mariumi Stanevičiumi atsirinkome 20 drabužių komplektų, juos atsigabenau į Stokholmą.
Tie, kuriuos išbandžiau pirmojoje repeticijoje, netinka – pernelyg dengia kūną, judesius, yra kitų niuansų. Dar turime ką rinktis, rasime geriausią variantą.
Stilius, žinoma, išliks, smokingo nesivilksiu. Komandos prašiau, kad manęs nepuoštų. Noriu atrodyti stilingai, bet paprastai. Gražiai, bet kad neatrodyčiau specialiai išsipustęs.
Pažiūrėkite į tą patį Justiną Bieberį – jis į sceną eina taip, kaip eina linksmintis, nematyti jokių didelių pastangų renkantis drabužius. Tai šiuolaikiškas požiūris.
Dalis drabužių – specialiai siūti, kiti – iš parduotuvių, bet visi kokybiški ir gerai atrodantys, derantys tarpusavyje. Svarbu, kad gerai atrodytų, nebūtinai „Gucci“ ar „Dolce & Gabbana“.
Kodėl vežiausi tiek daug drabužių? Kad kasdien būčiau pasiruošęs ir atrodyčiau vis kitaip. Juk čia vyksta daug renginių, konferencijų.
Dirba ir vietinė mergina – rūpinasi grimu, drabužiais. Žmonės iš komandos, kurie dirbo su Loreen ir kitais „Eurovizijos“ laimėtojais. Norisi ir įvaizdžiu rodyti kitą lygį, nei esame pripratę.
– Ką dar įsidėjote į du lagaminus?
– Beveik nieko. Man reikia tik drabužių, sveiko kūno ir balso. Ir, žinoma, mobiliojo telefono.
– Lietuvos dizaineriai, kurie mėgsta kritikuoti „eurovizininkų“ įvaizdį, padėti nesiveržė?
– Ne, bet jie užsiėmę, mes ir patys nesikreipėme. Kitas dalykas – man atrodo, Lietuvoje nelabai yra žinomų dizainerių, kurie siuva šio stiliaus drabužius.
– Beprotiškai laukiate pasirodymo „Eurovizijoje“ ar mintyse jį atidėliojate?
– Su mintimis apie tai gyvenu jau metus, pastaruoju metu kiekvieną minutę galvoju, kad esu toje scenoje.
Nėra jaudulio, žinau, kaip reikia pasiruošti, kokius pojūčius pasilikti, kokių ne. Tai kaip meditacija.
– Ką veiksite iki pasirodymo likus 30 minučių?
– Stengsiuosi būti kuo ramesnis, nepasiduoti baimei, nesitaškyti, apmąstyti, kaip čia patekau, kodėl čia esu. Pasinersiu į filosofinius apmąstymus.
– Antrajame pusfinalyje balsuos ne tik jame dalyvaujančių šalių, bet ir Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos žiūrovai. Lietuvos atlikėjai dažnai prieš „Euroviziją“ prašo emigrantų palaikymo – teigiama, kad net jei daina jiems ir nelabai patinka, reikia balsuoti už gimtąją šalį.
– Aš taip nemanau. Jei esu vertas, norėčiau, kad balsuotų. O jei balsuotų tik todėl, kad esu iš Lietuvos, man tai neduoda nieko. Noriu pelnyti žmonių pagarbą, kad jie sakytų, jog buvau vertas būti pirmas, kad tai buvo pats geriausias Lietuvos pasirodymas.
Jei jis nesujaudins žiūrovų, o jie vis tiek balsuos, nieko iš to nelaimėsiu. Mano užduotis – sudominti, sužavėti tuos, kurie žiūrės „Euroviziją“. Todėl nedarysiu jokios agitacijos.
– Dainininkai sako, jog iki „Eurovizijos“ kūrinį tenka sudainuoti tiek sykių, kad jiems patiems atsibosta.
– Man dar neatsibodo. Nuo „Love Is Blind“ prieš ketverius metus pavargau anksčiau. (Juokiasi.) Buvo toks etapas, kai nuo tos dainos norėjosi nusisukti.
– Vienas į „Euroviziją“ išrinktas dainininkas, rumunas Ovidiu Antonas, nedalyvaus konkurse, nes išmestas už savo šalies televizijos skolas. Kaip tai vertinate?
– Teko prieš kelias savaites dalyvauti renginyje Izraelyje, kur buvo ir jis, bet, keista, taip ir nepabendravome. Žinoma, ruoštis kelis mėnesius ir tada būti pašalintam yra labai apmaudu. Sudėtinga situacija. Aš tikrai nesidžiaugiu, kad pusfinalyje vienu dalyviu mažiau.
– Ar jau teko susidraugauti su kitais „Eurovizijos“ dalyviais?
– Šiek tiek bendravome su estu Juri Pootsmannu, Moldovos dainininke Lidia Isac. Estas nustebino, nes turi labai mažai scenos patirties, visai neseniai pradėjo karjerą.
Tos pažintys – negilios. Nėra tikslo čia susidraugauti. Atvykau su aiškiais tikslais. Pasirodyti kuo geriau, o bendravimas su konkurentais – antraeilis dalykas. Pabendraujame, jei netyčia susitinkame, ir tiek.
– Nes visi atvyksta trokšdami laimėti?
– Man atrodo, ne visi. Galima tai pastebėti iš nusiteikimo, laisvalaikio. Turiu omenyje pasilinksminimus iki išnaktų, alkoholį. Dalis atlikėjų to nevengia net prieš lemiamą pasirodymą, o tai tikrai veikia kūną, pasirodymo kokybę.
Matyti, kad jauni atlikėjai taškosi, savęs netausoja. Mano – jau kitoks požiūris. Nesakau, kad dvi mano savaitės Stokholme – visiškai sausos, bet ketinu pasaugoti save.
Blaškytis po Stokholmą, vaikščioti po muziejus – man tai jau neįdomu. Daug sykių čia buvau, noriu susitelkti į repeticijas ir pasirodymą.
– Palyginti su 2012-ųjų pasirodymu Baku scenoje, jaučiatės ketveriais metais protingesnis?
– Taip, vienareikšmiškai. Visus tuos 4 metus su muzika dirbau tikslingai, niekur nebuvau dingęs. Manau, nestovėjau vietoje ir kaip žmogus, ir kaip atlikėjas. Aišku, tai savaime nesuteikia geresnio rezultato.
„Eurovizijoje“ yra dalyvavę grandai, tokie kaip Patricia Kaas, ir jie nelaimėjo. Bet su dabartine patirtimi aš čia tiesiog jaučiuosi ramiau.
Supratau, kad nebūtina „Eurovizijoje“ visur vaikščioti, visiems šypsotis. Reikia tiksliai susidėlioti veiksmų planą, neeikvoti energijos be reikalo.
Reikia būti savimi ir nebandyti įtikti, rodyti tokį charakterį, koks jis yra.
– Įvairių šalių atlikėjai į „Euroviziją“ vežasi daugybę suvenyrų ir juos dalija žurnalistams bei konkurso svečiams. Jūs neturite nieko?
– Ne, nes tai atimtų pinigus, kurie skirti pasirodymams. Nors šiaip manau, kad tie suvenyrai – geras dalykas.
Turkas į Baku prieš ketverius metus atsivežė sunkių vazų – aš tokią iki šiol turiu. Kasdien namie į ją žiūriu ir pagalvoju apie Turkiją.
Mielai būčiau atsivežęs suvenyrų su Vyčiu, plakatų, žemėlapių, molinių ąsočių ar šaldytų vėdarų, bet šiais reikalais tikrai turėtų rūpintis valstybė. Mano sąžinė – rami.
Jei Lietuva nejaučia poreikio reklamuotis – labai gaila.
