Kalbėti apie tai nėra jokia homofobija. Jei bent sykį buvote „Eurovizijoje“, suprasite, apie ką eina kalba – daug gėjų ir lesbiečių išties dievina šį konkursą ir stengiasi jame apsilankyti.
Kai prieš mėnesį Donatas Montvydas lankėsi „Eurovizijos“ dalyvių koncerte Izraelyje, specialioje spaudos konferencijoje visus dainininkus pirmiausia pasveikino Tel Avivo lytinių mažumų parado rengėjai, o kalbą sakiusi miesto savivaldybės atstovė irgi pirmiausia pabrėžė, kad ši šalis tikrai draugiška gėjams ir lesbietėms. Konferencijos vedėjas tada šypsodamasis priminė, kad tarp dainininkų yra ir heteroseksualių žmonių.
Užtenka poros dienų „Eurovizijos“ spaudos centre, kad suprastum – devyni iš dešimties čia dirbančių žurnalistų yra homoseksualūs vyrai, kuriems netyčia prasitaręs, kad turi žmoną ir vaikų, sukeli šiokią tokią nuostabą.
Kai prieš dešimt metų su Marijumi Mikutavičiumi nuėjome į „Eurovizijos“ klubą Atėnuose, kuriame renkasi gerbėjai ir žiniasklaida, po pusvalandžio jis ištarė: „Oi, bet čia visai nėra moterų“.
Kodėl taip yra, logiško atsakymo sulaukti nelengva. Dažniausiai minima priežastis – „disco“ muzikos, kuri buvo itin populiari gėjų klubuose, išvešėjimas „Eurovizijoje“ aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Maždaug – gėjai surado vietą, kurioje skamba daugybė jiems patinkančių dainų. O tada suprato, kad į konkursą atvyksta daug bendraminčių, su kuriais kartą per metus labai smagu praleisti atostogas, mėgaujantis konkurso kova.
Taip, jie mėgsta susižavėję nužiūrinėti dailius atlikėjus – daug dėmesio čia sulaukia ir D.Montvydas, ir rusas Sergejus Lazarevas, kuriam spaudos centre prilipdyta pravardė „Sir Gay“, ir vengras Freddie. Bet dėl tų pačių vyrų iš proto eina ir moterys – feisbuką po vengro pasirodymo užplūdo gana pikantiškos mano pažįstamų merginų mintys apie tai, ką norėtų su juo nuveikti. Žavėtis ir fantazuoti neuždrausta.
Žodžiu, dalis visų tų stereotipų yra gana teisingi – ir lytinės mažumos tikrai sudaro nemažą dalį aistringiausių konkurso gerbėjų.
Bet ar tikrai pagrindinę ir nulemiančią? Niekada neteko pamatyti rimtų sociologinių tyrimų ar statistikos, kuri liudytų, kad yra būtent taip. Tik girdėti daug pasvarstymų komentarų skiltyse, kad čia „gėjų konkursas“ ir „visi jie ten gėjai“, todėl „į konkursą siųskim gėjų“.
Atvirkščiai – statistika rodo, kad atlikėjų lytinė orientacija dažniausiai niekaip neįtakoja rezultatų. Taip, galbūt norisi mojuoti Conchitos Wurst ar transseksualės Danos International pavyzdžiais, tačiau atvirai homoseksualių dainininkų „Eurovizijoje“ kasmet būna bent keletas – ir dažniausiai jie nelaimi.
Šįmet tokių irgi yra keli – pavyzdžiui, Izraelio dainininkas Hovi Staras, kuris neslepia homoseksualios orientacijos ir neseniai skundėsi, kad Maskvoje pasieniečiai dėl jos pasielgė homofobiškai, suplėšydami pasą.
Jam pergalė nėra prognozuojama, bet jei laimėtų, tai tikriausiai dėl gražios baladės „Made Of Stars“, o ne dėl orientacijos.
Pernai Vaidas Baumila ir Monika Linkytė pabandė sužaisti šia korta – pasirodymo metu jiems už nugaros bučiavosi vaikinas su vaikinu, mergina su mergina.
Tai, beje, oficialiai buvo pirmasis dviejų vyrų bučinys scenoje per visą „Eurovizijos“ istoriją (moterys yra bučiavęsi). Tačiau rimčiau pakilti lentelėje tai nepadėjo.
Dar įdomiau – pernykštės „Eurovizijos“ laimėtojas Månsas Zelmerlöwas netgi buvo gerokai užpykdęs lytines mažumas, kai vienoje TV laidoje pasakė šį tą apie jų santykių prigimties nenatūralumą.
Kilo skandalas, bet dainininkas atsiprašė ir užtikrintai laimėjo „Euroviziją“.
„Eurovizijos“ finalą šįmet, prognozuojama, 200 milijonų žiūrovų. Tarp jų bus heteroseksualų, homoseksualų, profesorių, studentų, bedarbių, milijonierių, gydytojų, pardavėjų, santechnikų, senelių, vaikų. Žodžiu, balsuojanti publika yra pati įvairiausia.
Visos tos kalbos apie „gėjų konkursą gėjams“ – vienas didelis mitas. „Eurovizija“ tiesiog šlovina lygybę ir džiaugsmą – nesvarbu, kokios spalvos būtų joje dalyvaujančiųjų meilės reikalai.
