Net tie, kurie visiškai nesidomi popmuzika ir nieko nežino apie Passenger, tikriausiai bent sykį yra girdėję vieną jo kūrinį.
2012-aisiais išleista tuomet dar mažai žinomo dainininko lyriška daina „Let Her Go“ sulaukė stulbinamo populiarumo. Dabar jos vaizdo klipas – vienas iš vos trisdešimties, kurie interneto platformoje „YouTube“ peržiūrėti daugiau nei milijardą kartų.
32-ejų Michaelas Rosenbergas (toks tikrasis Passenger vardas) šiam kūriniui turi būti dėkingas už daug ką. Dar 2003-iaisiais jis pradėjo groti grupėje, kuri taip pat vadinosi „Passenger“, tačiau ji užgeso, taip ir nepasiekusi rimtesnių aukštumų.
Dėl muzikos mokyklą dar paauglystėje metęs britas tada keletą metų trynėsi gatvėse grodamas ir nepamiršdamas svajonių kada nors stovėti didelėse scenose.
Jos išsipildė su kaupu – švelnų folkroką grojantis britas šią savaitę išleido jau aštuntą albumą „Young As The Morning, Old As The Sea“, feisbuke turi daugiau nei 3,5 milijono sekėjų, bilietai į pusę šį rudenį vyksiančių jo gastrolių Europoje koncertų parduoti iš anksto.
Prieš metus jis koncertavo Trakuose – tą vakarą pasiklausyti dainiaus, kuris į sceną žengė vienas, susigrūdo tiek žmonių, kad net buvo sunku judėti.
„Buvau visiškai pritrenktas, tos pora dienų Lietuvoje buvo bene geriausios per visas mūsų gastroles“, – „TV antenai“ pasakojo Passenger, spėjęs laivu paplaukioti Galvės ežere ir nufilmavęs vaizdų savo klipui „The Long Road“.
Vaizdo klipas „The Long Road“, kuriame įamžinti ir Trakai:
Spalio 7-ąją jis vėl lankysis Lietuvoje – šįkart dainuos Vilniaus koncertų salėje „Compensa“. Prieš kelionę Passenger davė interviu „TV antenai“, kuriame prisiminė ir nelengvą karjeros pradžią.
– Buvote Lietuvoje vos prieš metus. Kuo šis kartas bus kitoks?
– Šįsyk viskas bus kitaip. Mat po aštuonerių metų pertraukos vėl iškeliauju koncertuoti ne vienas, o su visa muzikantų grupe. Manau, bus smagu. Tai naujas džiugus karjeros puslapis, ateikite ir pamatysite.
– Šią savaitę išleidote naują albumą. Kaip jį apibūdintumėte ir ar jame yra didelių staigmenų?
– Tai jau aštuntas mano albumas. Šiuo metu – mano mėgstamiausias, nors kaskart tai sakau. (Juokiasi.)
Kaip sakiau, šįkart dirbau ne vienas, o su grupe, todėl rezultatas labai natūralus ir organiškas.
Netikėtumai? Vienas jų turbūt yra daina, kurią įrašiau kartu su jauna britų dainininke Birdy. Tikiuosi, Lietuvoje ją žino, jos balsas – vienas man labiausiai patinkančių. Ji mano dainai suteikė gražų prieskonį.
– Prieš išgarsėdamas keletą metų grojote gatvėse – Europoje ir Australijoje. Buvo dienų, kai nežinojote, ar pakaks pinigų vakarienei?
– Tiesa. Kišenėje neturėjau nė cento. Buvo tikrai sunku. Iširo mano grupė, piniginė tuščia, atrodė, kad nėra jokių vilčių išgarsinti savo muziką.
Pamaniau: kas man lieka? Viena vertus, praeivių metamos monetos padėjo pragyventi. Kita vertus, kasdien galėjau groti, o tai ir buvo svarbiausias tikslas.
Muzikantai – savotiški žmonės. Jie nenori 40 valandų per savaitę dirbti nekenčiamo darbo, kad galėtų pagroti laisvalaikiu. Ne, jų svajonė – groti kasdien, nuolat.
Be to, gatvė man suteikė įdomų jausmą, kad galiu būti visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir karjerą, niekam nesijausti skolingas. Svaiginamas laisvės pojūtis.
– Būdamas šešiolikos dėl muzikos metėte mokyklą. Kai po 10 metų atsidūrėte gatvėje, nebuvo minčių grįžti, baigti mokslus ir veikti ką nors kita?
– Buvo. Pačiam buvo neramu, be to, artimiausia aplinka, giminaičiai spaudė. Kai man nelabai sekėsi, bičiuliai svarstė: ką, po velnių, jis daro, groja gatvėje, kodėl nesusiranda normalaus darbo?
Bet jei nori ką nors pasiekti, privalai būti užsispyręs ir jausti aistrą. Atsiduoti savo tikslui net tada, kai sunkiausia.
Kad ir kaip nelengva buvo, tikėjau savo dainomis ir žinojau, jog svarbiausia – bandyti jas skleisti. Galiausiai man pavyko.
– Esate gerai žinomas, bet vasarą vėl grojote gatvėse – daugelyje Europos didmiesčių. Kodėl?
– Gal skambės beprotiškai, bet pajutau, kad man to trūksta. Groti gatvėje – kažkas ypatingo ir labai sąžiningo. Žiūrovai neturi sumokėti, bet jie prieina ir sustoja tik tada, jei jiems tikrai įdomu.
Užsimezga nuostabus ryšys. Buvo puiki vasara. Esu laimingas, kad galėjau vėl tai padaryti.
– Jūsų dainos „Let Her Go“ klipas peržiūrėtas daugiau nei milijardą kartų. Įsivaizdavote, kad taip gali nutikti?
– Ne, aš maniau, kad jos net niekas netransliuos per radiją. Tos dainos sėkmė – visiška beprotybė.
Dabar klipas jau peržiūrėtas daugiau nei 1,1 milijardo kartų. Skaičius vis auga. Akivaizdu, kad daina pagavo žmonių vaizduotę, bet kodėl – neturiu atsakymo.
Vaizdo klipas „Let Her Go“:
– Daugiau nei milijardą kartų yra peržiūrėti Taylor Swift, Justino Bieberio, Katy Perry ir kai kurių kitų artistų klipai. Kaip jaučiatės tokioje kompanijoje?
– Jūsų išvardyti atlikėjai – visai kitokie nei aš. Jie turi milžiniškas reklamos mašinas, į juos investuota milijonai JAV dolerių. O aš buvau nežinomas atlikėjas, neturintis nieko.
Gera žinoti, kad nebūtina turėti stipraus užnugario, dirbti su didžiausia įrašų leidykla. Jei turi tinkamą dainą, to gali pakakti.
– Ją dabar dainuoja kas netingi – nuo „X Faktoriaus“ dalyvių iki vestuvių dainininkų. Jūs ir pats suprantate, kad tikriausiai privalėsite ją koncertuose dainuoti iki gyvenimo pabaigos.
– Man dėl to neskauda. (Juokiasi.) Esu dėkingas, nes ta daina atvėrė kelią ir kitai mano muzikai. Be to, man patinka ją groti. Nežinau, gal po 20 metų kitaip atrodys.
– Prieš keletą metų britų spauda stebėjosi, kad neturite brangaus laikrodžio ir nemokate vairuoti, nors tapote popmuzikos žvaigžde.
– Laikrodžio neturiu iki šiol, o vairuoti išmokau. Sulaukęs 32-ejų. (Juokiasi.) Pagaliau galite mane vadinti suaugusiu.
– Ar skurdi praeitis išmokė atsargiai elgtis su pinigais?
– Žinoma, kai esi gatvės muzikantas, miegi skurdžių nakvynės namų lovoje už 8 svarus per parą, neturi nieko, tik savo instrumentą, tai palieka pėdsaką.
Man vis dar sunku leisti pinigus nebūtinam ar kvailam pirkiniui. Likau toks pats, koks visada buvau.
– Praeityje esate dirbęs virėju. Jums gerai sekėsi virtuvėje?
– Iš pradžių tik indus plauti leido, paskui pamažu pradėjau ruošti maistą. Labiausiai patikdavo ruošti tailandiečių, japonų virtuvės patiekalus. Ar esu geras virėjas? Turbūt reikėtų klausti artimųjų.
– Dar grodamas gatvėse apkeliavote daug šalių. Kur labiausiai norėtumėte gyventi?
– Ten, kur gyvenu dabar, – Anglijos mieste Braitone, kuriame gimiau ir užaugau. Mėgstu jo paplūdimį, gražų kraštovaizdį. Tai laisvos dvasios miestas, jame daug menininkų. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau noriu čia grįžti.
– Jus vadina scenos romantiku, daug dainuojate apie meilę. Šiuo metu esate vienišas?
– Ne, šiuo metu esu įsipareigojęs, bet stengiuosi apie tai daug nepasakoti.
– Sakoma, kad būnant laimingam sunkiau rašyti lyriškas dainas.
– Daug apie tai kalbamės su kitais artistais. Daug kas taip mano.
O aš užmezgęs rimtus santykius nepastebėjau jokio skirtumo. Gal tik tai, kad tapau produktyvesnis.
Nebūtinai rašau apie tai, ką jaučiu. Net kai viskas gerai, galiu rašyti širdgėlos kupinas dainas apie išsiskyrimą.
– Nors esate garsus, tikriausiai Londone ar Berlyne galėtumėte įsimaišyti į minią – nedaug žmonių jus pastebėtų. Jūsų bičiulis Edas Sheeranas (vienas populiariausių pasaulio atlikėjų, pernai koncertavęs ir Lietuvoje. – Red.) to negali. Norėtumėte gyventi kaip jis?
– Ne. Kaip turbūt žinote, mes su Edu esame draugai daug metų, daugybę kartų koncertavome kartu, jis pakvietė mane pasirodyti koncertuose, kuriuos rengė stadionuose. Smagu, daug adrenalino, bet tai ne man.
Man gerai sekasi, į koncertus ateina keli tūkstančiai žmonių, bet tuo pat metu galiu gyventi paprastai, į mane nebado pirštais. Taip man patogu, tai mane visiškai tenkina.
Daina „Anywhere“ iš naujojo Passenger albumo:
– Pernai paaukojote pinigų nepagydoma liga sirgusios gerbėjos vestuvėms. Kaip jaučiatės, kai sulaukiate tokių prašymų?
– Kai rašai muziką, negalvoji, kaip ji paveiks klausytojus. Aš gaunu daugybę laiškų, 99 procentai žmonių rašo labai šiltus dalykus, kad jų gyvenimą mano dainos padarė geresnį ir taip toliau.
Būna itin jautrių akimirkų, kaip ir ta, apie kurią užsiminėte. Man patinka, kad gerbėjai nebijo į mane kreiptis. Vadinasi, jie suvokia, kad esu paprastas žmogus, kaip ir jie. Jei tik galiu, padedu.
Vis dėlto ne visada turiu laiko atsakyti ar įsigilinti. Mano gyvenimas – įtemptas ir chaotiškas, kartais gerbėjai to nesupranta.
– Jūsų įvaizdis – kuklaus ir mandagaus žmogaus. Ką beprotiškiausio esate iškrėtęs?
– Na, televizoriaus pro viešbučio langą nesu išmetęs, bet apvertęs aukštyn kojomis kambarį – taip.
Kartą JAV mieste Ostine, kur vyksta didelis festivalis „South By Southwest“, visiškai girtas su bendražygiais po koncerto lindau maudytis į viešbučio fontaną – prieš pat pagrindinį įėjimą.
Atbėgo apsaugininkai, mane ištraukė, aprėkė, pagrasino išmesti iš viešbučio.
Rokenrolinių nuotykių vis dar pasitaiko, bet jie gana nekenksmingi.
