Britų roko legendai Lietuvą primena skaudi apgavystė

„Tai buvo vienas iš vos kelių kartų per 49 metus, kai man nesumokėjo“, – viešnagę Vilniuje prisiminė grupės „Jethro Tull“ lyderis I.Andersonas (centre).
„Tai buvo vienas iš vos kelių kartų per 49 metus, kai man nesumokėjo“, – viešnagę Vilniuje prisiminė grupės „Jethro Tull“ lyderis I.Andersonas (centre).
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Zilnys („Lietuvos rytas“)

Mar 6, 2017, 5:58 PM, atnaujinta Apr 8, 2017, 12:32 PM

Ianas Andersonas (69 m.) – beveik penkis dešimtmečius garsios britų roko grupės „Jethro Tull“ lyderis, kitą penktadienį koncertuosiantis Vilniuje. Šįsyk, tikisi muzikantas, nepasikartos liūdna ankstesnės viešnagės mūsų šalyje istorija.

Prieš 49 metus debiutavusi grupė „Jethro Tull“ žinoma kiekvienam roko istorija besidominčiam žmogui. 1968-aisiais debiutavusios grupės įrašai parduoti daugiau nei 60 milijonų egzempliorių tiražu, jos kolekcijoje – „Grammy“ ir kiti svarbūs apdovanojimai, albumai „Aqualung“ ir „Thick As A Brick“ laikomi roko klasika.

Su bliuzu ir progresyviuoju roku flirtavusi grupė daug eksperimentavo, jos gretose grojo kelios dešimtys muzikantų, tačiau prieš keletą metų „Jethro Tull“ neliko scenoje.

Vienvaldis grupės lyderis I.Andersonas nusprendė išleisti šį pavadinimą į pensiją ir nuo to laiko koncertuoja savo vardu. Tiesa, su savo grupe koncertuose grodamas daugelį populiariausių „Jethro Tull“ dainų.

2005-aisiais Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertavusios grupės lyderis kovo 10-ąją žengs į sceną sostinės salėje „Compensa“ su geriausių „Jethro Tull“ kūrinių programa.

Ir, žinoma, fleita rankose – šiuo instrumentu užgrojęs, stovėdamas ant vienos kojos, prieš penkis dešimtmečius I.Andersonas buvo pramintas flamingu. Ši poza tapo savotiška „Jethro Tull“ vizitine kortele.

Muzikos pasaulyje I.Andersonas garsėja ne tik talentu, bet ir verslininko sugebėjimais (turėjo net keletą lašišų veisyklų), erudicija (itin domisi politika, laukinėmis katėmis ir daugybe kitų temų) bei puikiu humoro jausmu.

„Moka groti saksofonu, bet yra pažadėjęs niekada to nedaryti“, – skelbiama I.Andersono biografijoje, kurioje yra daugybė kikenti priverčiančių vietų.

„TV antenai“ I.Andersonas papasakojo apie savo kasdienybę, artėjantį jubiliejų, mokesčius ir istoriją, dėl kurios Lietuva jam kelia ne itin gerų prisiminimų.

– Ar prisimenate savo pirmą kelionę į Lietuvą prieš 12 metų?

– Puikiai pamenu, nes man nesumokėjo už pasirodymą. Koncerto rengėjas tiesiog pradingo ir negalėjome jo rasti. Kiek girdėjau, jis nutraukė veiklą, dabar Lietuvoje dirbame su kitu organizatoriumi, tad viskas bus gerai.

Kad pagročiau ir negaučiau pinigų – labai retas atvejis. Per visą 49 metų karjerą man taip nutiko gal tik tris keturis sykius. Liūdna, nes koncertas buvo geras.

Kai pirmą sykį lankaisi kokioje nors šalyje, tai juk ypatinga. Visada šiek tiek rizikuoji, nes nepažįsti koncerto rengėjo, nesi turėjęs reikalų. Pamenu, kad koncertas buvo surengtas neprofesionaliai, o galiausiai dar ir negavome pinigų.

Ypač pikta, kad tokiose šalyse mes neprašome daug pinigų. Suprantu, kad ekonomikos padėtis skirtinguose kraštuose skiriasi. Kai groju JAV, puikiai žinau, kad koncertas turi kainuoti daug, bet tokiose šalyse kaip Ukraina ar Bulgarija darau dideles nuolaidas. Kai kuriose šalyse koncertuoju už pusę sumos, kurią esu įpratęs gauti.

Žinote, man neskauda, kad neuždirbsiu, bet skauda, kai prarandu pinigų.

Juk iš honoraro už koncertą turiu sumokėti už kelionę, technikų darbą, padengti draudimo išlaidas ir taip toliau. Tąkart Lietuvoje teko mokėti iš savo kišenės.

Nepamirškite, kad esu škotas. Žinote, kaip mus vadina? Žydais su kiltais. Tai reiškia, kad mes mokame elgtis su pinigais. (Juokiasi.)

– Ką mums pagrosite Vilniuje?

– Pastaruosius kelerius metus rengiau koncertus, skirtus konkrečioms temoms. Pavyzdžiui, grodavome 1972-ųjų albumo „Thick As A Brick“ ir jo tęsinio „Thick As A Brick II“ dainas, paskui surengiau turą, pristatydamas savo albumą „Homo Erraticus“.

Po jo buvo gastrolės, kuriose grojome iš „Jethro Tull“ dainų sudėliotą roko operą. Turiu dar dvi tris idėjas. Kovą jau pradėsiu repetuoti dainas, kurios skambės naujame albume 2018-aisiais.

Neseniai pasirodė albumas, kuriame „Jethro Tull“ dainas atlieka styginių kvartetas. Rengiu ir didžiulę knygą su nuotraukomis, į kurią sudėsiu visus savo dainų tekstus.

Mano galvoje – daugybė idėjų. Na, meluočiau, jei sakyčiau, kad ruošiuosi įrašyti kantri muzikos albumą. (Juokiasi.) To nebus.

Koncerte Vilniuje viskas bus paprasčiau. Sakyčiau, šis koncertas yra priimtinas platesniam žiūrovų ratui, nes grosime geriausias „Jethro Tull“ dainas, sukurtas per visą grupės istoriją.

Kad koncertą žiūrėti būtų įdomiau, turėsime ekraną, porą dainų iš jo atliks svečiai. Manau, tai linksmas koncertas. Norėčiau sakyti, kad darau tai dėl gerbėjų, bet iš tiesų darau dėl to, jog pačiam smagu.

Esu savanaudis muzikantas. Daug menininkų yra tokie – dailininkai, rašytojai, režisieriai. Dauguma artistų kuria dėl savęs, tai svarbiausias variklis. Scenoje svarbiausia, kad būčiau laimingas aš.

Kitose gyvenimo srityse elgiuosi kitaip. Pavyzdžiui, sekse aš stengiuosi, kad gerai būtų jums. Neturiu omenyje būtent jūsų, nes jūs esate vyras, o aš manau, kad nesu gėjus, nors šiaip nesu dėl to visiškai tikras. (Juokiasi.) Gal tiesiog iki šiol man nepasitaikė tinkamo pasiūlymo.

– Šįmet jums sukaks 70. Bus didelis vakarėlis?

– Gaila, bet man nepatinka vakarėliai, nekenčiu minių, nepatinka, kai aplink laksto triukšmaujantys vaikai ar pasigėrę suaugusieji. Esu tikras vakarėlių gadintojas, tad į juos dažniausiai net neinu. Vakar buvo mano anūko gimtadienis, net ir jame prastai jaučiausi.

Esu vienišius, jei pamatysiu akmenį, po kuriuo galiu pasislėpti, ten ir eisiu.

Per savo gimtadienį turbūt drybsosiu lovoje, žiūrėsiu filmą, užsisakysiu indiško maisto į namus. Švęsiu kukliai ir privačiai.

Po poros mėnesių mano sūnui sukaks 40, jis rengia didelę šventę. Gaila, būsiu priverstas ten eiti, bet sulauksiu patogios akimirkos ir išsmuksiu namo.

Visi tie jubiliejai, metinės – kvailystė. Kitais metais sukaks 50 metų nuo dienos, kai atsirado „Jethro Tull“, bet net negaliu prisiversti apie tai galvoti.

– 50 metų – puiki proga surengti ypatingas gastroles ir užsidirbti kalną pinigų. Pats sakėte, kad esate škotas.

– Man nepatrauklu melžti tokias progas, vaidinti atsisveikinimus ir brangiai pardavinėti bilietus. Šįmet buvau viename paskutinių grupės „Black Sabbath“ koncertų. Klausykite, jų vokalistas Ozzy Osbourne’as gal jau keturis penkis kartus atsisveikino, o paskui grįžo.

Žinoma, pinigai gundo. Grupei „Led Zeppelin“ irgi buvo siūlomi milžiniški pinigai, kad surengtų atsikūrimo gastroles. Gitaristas Jimmy Page’as labai to norėjo, bet dainininkas Robertas Plantas atsisakė, ir aš jį už tai labai gerbiu.

Jei viską darai tik dėl pinigų, nejausdamas malonumo, esi tik labai gerai apmokama muzikinė kekšė. Gulinti ant nugaros, laukianti, kol viskas baigsis, ir galvojanti apie Angliją. (Juokiasi.)

Aš jau pakankamai užsidirbau. (Juokiasi.) Esu iš tos kartos, kurios muzikantai gaudavo daug pinigų. Įrašai buvo parduodami milžiniškais tiražais, už autorių teises buvo puikiai mokama.

Šių dienų jauni muzikantai to neįsivaizduoja – dauguma jų beveik nieko neuždirba. Uždarbis iš įrašų dabar – gal dešimtadalis to, ką būtum gavęs aštuntajame dešimtmetyje. Man pasisekė, kad gimiau tinkamu metu.

Aišku, nepamirškite, kad sąžiningai moku mokesčius. Man atrodo, maždaug pusę to, ką uždirbau, atidaviau mokesčiams, nes gyvenu Didžiojoje Britanijoje, esu šios šalies pilietis ir niekur nepabėgau.

Nesijaučiu dėl to blogai, tai atsakingo žmogaus elgesys. Bet pasakykite tai U2 dainininkui Bono, dainininkui Philui Collinsui arba „Formulės 1“ žvaigždei Davidui Coulthardui, kurie išsinešdino svetur, kad galėtų mokėti mažesnius mokesčius.

Žinau, kad jie gintųsi, sportininkai sakytų, kad per trumpą karjerą turi užsidirbti visam gyvenimui.

Bet jei esi U2 narys, „Formulės 1“ pilotas ar futbolininkas, tu uždirbi nepadoriai daug. Todėl ir turėtum sumokėti daug šaliai, kuri tau padėjo tai padaryti.

Mane tiesiog užknisa, kad turtingiausi žmonės pasisamdo gerus teisininkus, apeina įstatymus ir sumoka mažiausiai mokesčių, kai mažiau uždirbantys mokesčius moka sąžiningai.

– Jūsų bendraamžiai Ericas Claptonas ir Eltonas Johnas jau užsimena apie karjeros pabaigą. Jūs to dar nesvarstote?

– Žinoma, tai nutiks, kai jau fiziškai negalėsiu koncertuoti, gal po metų, o gal po dešimties.

E.Claptonas, kiek žinau, turi problemų dėl rankų, jam sunku groti. „Black Sabbath“ gitaristas Tony Iommi sirgo vėžiu, „Deep Purple“ gitaristas Ritchie Blackmore’as irgi jau turi sveikatos problemų. Tokia tikrovė – mes senstame, o publika nedovanos, jeigu negalėsime gerai pagroti.

Garsus roko klavišininkas Keithas Emersonas pernai dėl to nusižudė. Jis suvokė, kad per gastroles Japonijoje jau nesugebės gerai pagroti, jį turės pavaduoti kitas muzikantas. Keithas neištvėrė tos minties.

Kad suvokčiau, kada jau bus metas atsisveikinti, kasdien repetuoju ir atidžiai seku, kokios formos esu.

Garsus fleitininkas Jamesas Galway kartą man pasakė: kuo vyresnis esi, tuo daugiau reikia repetuoti. Jis teisus.

– 2011-aisiais sugrojote neįtikėtiną duetą fleitomis. Jūs grojote Žemėje, o astronautė Cady Coleman – Tarptautinėje kosminėje stotyje, taip buvo paminėtas Jurijaus Gagarino skrydžio 50-metis. Tai keisčiausias jūsų pasirodymas?

– Galbūt. Su Cady, beje, šį rytą kalbėjomės. Gal sugrosime dar vieną duetą, tiesa, jau ne kosmose, nes ji išėjo į pensiją ir daugiau į kosmosą neskraido.

Mano gyvenime yra buvę daug ypatingų koncertų, tačiau geriausiai jaučiuosi grodamas senuose teatruose.

Man niekada nepatiko groti didžiulėse arenose, betono monstruose. Dar labai patinka groti viduramžių bažnyčiose. Tai keista, nes anksčiau bažnyčios mane gąsdino, o dabar labai patinka. Esu grojęs ne viename labdaros koncerte, lėšos buvo skirtos joms restauruoti. Nelaikau savęs krikščioniu, tačiau man atrodo svarbu išsaugoti tuos gražius senus pastatus ir tradicijas.

Didžiojoje Britanijoje Bažnyčia neturi valstybės palaikymo, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, todėl išlaikoma tik iš aukų.

– Jūsų kalbos ir žinutės socialiniuose tinkluose – labai sąmojingos. Ar niekada nebuvo šovusi mintis rašyti knygų?

– Ne. Vis dėlto paauglystėje svarsčiau kelias karjeros galimybes. Norėjau tapti kariškiu, aktoriumi. Dar norėjau tapti žurnalistu, siūliausi vietos laikraščiui. Žodžiai ir vaizdai mane visada žavėjo. Lankiau dailės mokyklą, bet nenorėjau tapti dailininku. Tiesiog norėjau išreikšti save mene.

Paaiškėjo, kad muzika man – lengvesnis kelias. Ne tik man: E.Claptonas, „The Beatles“, „Pink Floyd“ – visi jie lankė dailės mokyklą. Ir, užuot tapę dailininkais, pasuko į muziką. Toks buvo mąstymas Didžiojoje Britanijoje septintame dešimtmetyje – vietoj muzikos mokyklos visi rinkdavosi dailę. Iki šiol mano tekstų idėjos gimsta kaip piešiniai galvoje. Tai įkvepia.

– Jūsų grupė pavadinta pagal XVIII amžiaus britų žemės ūkio išradėją. Prieš porą metų aplankėte jo kapą. Kodėl buvo svarbu tai padaryti?

– Niekas tiksliai nežino, ar ten tikrai Jethro Tullo kapas. Tik aišku, kad jis palaidotas tose apylinkėse.

Jei atvirai, visą gyvenimą jaučiuosi blogai, kad pasivogėme vardą iš tikro žmogaus. Tą pavadinimą mums parinko grupės agentas 1968-ųjų sausį.

Jis buvo istorijos magistras, aš tik po poros savaičių sužinojau, kad Jethro Tullas yra britų istorijoje svarbaus žmogaus vardas ir pavardė. Man atrodė, kad nyku naudoti kito žmogaus vardą, bet grupė išgarsėjo, buvo vėlu keisti pavadinimą.

Dabar to pavadinimo nenaudoju, bet grupės dainos išliko. Būtent dainos ir yra „Jethro Tull“, ne tie 32 muzikantai, kurie per 49 metus grojo grupėje. Kai kurių iš jų jau nėra tarp gyvųjų, nemaža dalis jau negroja, yra silpnos sveikatos. Aš – vienintelis, kuris grupėje grojo nuo pradžios.

Čia kaip su Ludwigu van Beethovenu – kai sakote, kad jį mėgstate, turite omenyje muziką, o ne patį žmogų.

Iano Andersono pasirodymas festivalyje „Isle Of Wight“ – daina “Locomotive Breath“:

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.