Dainininkas S.Prūsaitis pirmąjį solinį savo albumą šlifavo maždaug šešerius metus – apie jo perfekcionizmą muzikos verslo užkulisiuose jau sklando legendos ir anekdotai.
Bet labiausiai keista kitkas – 99 procentai apie jį girdėjusių lietuvių tikriausiai turi labai klaidingą įspūdį apie tai, ką dainuoja šis artistas ir „X faktoriaus“ teisėjas.
Priežastis – pernai vasarą išgarsėjusios dvi atvirai bukos dainos „Vasara 3016“ ir „Norim šokti“, visiškai neatspindinčios bendro Sauliaus kūrybos vaizdo.
Pats jas „eksperimentinėmis“ su gudria šypsena vadinantis S.Prūsaitis kur kas geriau atsiskleidžia kituose devyniuose albumo kūriniuose – pirmiausia kaip lyrikas, gerokai nutolęs nuo bumbsinčio tų dviejų įkyrių dainų (kurios vis tiek koncertuose sulaukia daugiausia plojimų) košmaro.
Pavyzdžiui, su „Brainstorm“ vokalistu Renaru Kauperiu įrašytas duetas „I'm Electrifying“ ir su Marijumi Mikutavičiumi sudainuota titulinė albumo daina – puikios baladės, kurios gerai skambės ir po dešimties metų.
Solinės karjeros startu tapusi daina „Meile tu“ iš spektaklio „Išvarymas“, į Gyčio Paškevičiaus teritoriją žengianti „Būkime geriausiais draugais“, jaukiai nostalgiška „California Sun“, kalėdinė daina „Noriu namo“ – visa tai gana rimtos priežastys laikyti S.Prūsaitį geru popdainų kūrėju.
Dainoje „Naktiniai paukščiai“ pasigirsta užuominos į U2 ir net Davidą Bowie, kūrinyje „Pasaka be galo“ – į 80-ųjų „new wave“ skambesį, daug kur – ir į Sauliaus bičiulį Andrių Mamontovą.
Gražus (ignoruojant porą dainų) popmuzikos albumas – tik sunku suvokti, kodėl į jį Saulius neįtraukė vienos populiariausių savo dainų „No More Drama“. Supaisysi tuos menininkus.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Vaizdo klipas „California Sun“:
