Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Mamontovo pokalbis - „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Artėja didelė šventė – jūsų 50-metis. Su kokiomis mintimis pasitinkate tuos metus? Ar tai jums labiau simbolinis skaičius?
– Kai tau 20 metų, tu niekada negalvoji, kad tau bus 50. Tau atrodo, kad 20 tau ir bus visą laiką. Ir kai pasižiūri į pasą, ten tavo gimimo data ir tu supranti, kad tau 50, tu kažkaip žiūri į savo amžių iš šalies. Labai sunku su juo susitapatinti.
– Koks A.Mamontovas pasitinka 50 metų?
– Esu tas pats žmogus, koks buvau visai vaikas. Aš save atsimenu nuo 2 metų. Mano prisiminimai gan ankstyvi. Aš visada buvau tas pats žmogus ir dabar esu tas pats žmogus. Tiesiog yra daugiau patirties. Kuo daugiau gyveni, tuo daugiau patiri dalykų, pamatai. Aš daug keliauju, kuo daugiau matai, tuo tiksliau gali kažką įvertinti.
– Išsigrynina vertybės?
– Mes kai kuriuos dalykus vertiname palygindami su tuo, ką mes žinom, patyrėm. Pagal savo patirtį lyginam, įvertindami tam tikrus dalykus.
Suprantu, kad aš galiu įvertinti kai kuriuos dalykus tobuliau, nei dariau prieš 10-20 metų. Bet viduje vis tiek nesijaučiu kažkoks subrendęs, viską žinantis. Vistiek tu spėlioji, užduodi klausimus, ieškai atsakymų, gyvenimo prasmės ieškai visą laiką – tai nuolatinis, nesibaigiantis ieškojimas.
Manau, žmogus niekada neprieina kažkokio galutinio būvio, kai sako, kad jau viską žinau, patyriau. Jeigu žmogus taip sako – sėsk, du, tau reikia kartoti kursą iš naujo. Mes niekada neprieiname tos absoliučios, idealios pasiekimo būsenos. Galbūt, tai vadinama nušvitimu Rytų religijose, bet tas nušvitimas būna akimirką. Po to nušvitęs žmogus ir toliau gali nieko nežinoti, uždavinėti tuos pačius klausimus. Tai akimirkos dalykai.
– Užsiminėte, kad daug keliaujate, matote daug pasaulio. Ar keliaujate dėl to, kad jums patinka keliauti, ar kartais norisi pabėgti nuo kasdienybės, kuri yra jūsų gimtojoje šalyje? Ne paslaptis, kad mes esame savotiško mentaliteto žmonės Jūs pats esate labai visuomeniškas, kuriate socialinius projektus, tarkim, dėl savižudybių. Turbūt emocinė situacija Lietuvoje nėra labai gera?
– Aš labai mėgstu kažkur važiuoti ir be to, kad pasižiūrėčiau, kas ten yra, turėti kažkokį tikslą kažką nuveikti, kažką ten padaryti. Esu labai laimingas žmogus, nes jau nuo 1988 m., kai pradėjau keliauti, taip ir keliauju.
– Tikrai nesinori išvažiuoti vien dėl to, kad pabėgtumėt?
Bet kai ten pradedi gyventi, pradedi gyventi tomis problemomis, kurios yra ten ir supranti, kad ten jos kitokios, bet jos yra. Tai nėra procesas, kuris turi pabaigą. Žmonės visada tobulina, kažką kuria, suklysta, taiso klaidas, vėl kažką tobulina, po to atranda kažkokį modelį, kuris veikia, po kurio laiko jis nebeveikia, kuria naują modelį. Turiu dainą „Amžinas judesys“. Tai yra amžinas judesys, taip bus visada.
– O kaip jūs paaiškintumėte tai, kad ypač daug jaunų žmonių, tų, kurie dar nebaigė mokyklos, jau galvoja apie emigraciją?
– Aš neapibendrinčiau. Mano dukra šiuo metu ginasi bakalaurinį darbą Hagos universitete. Ji studijavo, grįžo į Vilnių ir galvoja apie tai, ką ji čia toliau darys. Dėl to negalima apibendrinti.
Mes kažkodėl su didžiausiu malonumu skleidžiam negatyvą, savo negatyvą būtinai siekiam išmesti kitiems ant galvų. Aš anksčiau galbūt įsiveldavau į diskusiją socialiniuose tinkluose, o dabar iš visų jėgų to vengiu.
– Tai energijos švaistymas?
– Tai mada, dabar visi yra kovotojai, mojuoja kažkokiom vėliavom, o realiai niekas nuo to nesikeičia. Mes sugadiname, iššaudome šovinius pro šalį vietoj to, kad ramiai svarstytume dalykus, rastume išeitį. Man tas emocingumas, kuris kažkada atrodė gražus, atima laiką ir jėgas. Aš nebematau prasmės švaistyti.
– Bet tylint irgi niekas nesidaro?
– Rėkiant irgi niekas nepasidaro. Kas nors įvyksta tik kai tu gerai darai tai, ką tau priklauso daryti, tai, kas yra tavo pašaukimas, kam tu esi gimęs. Tik tada tu keiti kažką savo srityje, nesvarbu, kas tu toks. Dabar yra krūva žmonių, kurie mokina kitus kaip gyventi, bet užmiršta, kad savo srityje jie turėtų tiesiog daryti savo darbą, atlikti tai, kam jie turi pašaukimą.
– Gal žmonės tiesiog yra neatradę savęs arba per daug sau leidžia?
– Mes esame tokioje stadijoje, kai mokomės demokratijos, jos tikrai dar nemokame. Mes esame tokioje paaugliškoje stadijoje. Kaip valstybė Lietuva nuolatos atsikurdavo ir kiekvieną kartą, kai atkuri nepriklausomybę, kažkuria prasme pradedi nuo nulio.
Buvo sovietinis laikotarpis, kur sugriovė prieš tai buvusias beužsimezgančias demokratijos šaknis. Kažkas jas po to nukirto. Mes esame vaikiškoje stadijoje, kai viską norisi pabandyti, pačiupti. Tai natūralu. Nematau tame tragedijos. Bet pradedi suprasti, kad savo jėgas turi skirti tik tam, kur tavo vieta, pašaukimas.
– Ar sutinkate su tais, kurie sako, kad valstybėje yra per mažai pagarbos valstybei ir žmogui?
– Per mažai pagarbos vieni kitiems, tai pirmiausia. Ir tai nėra naujas dalykas, tai seniai buvo. Galbūt todėl, kad esame maža šalis. Kiekvienas nori užsiimti didesnę teritoriją, jos nėra daug – teritoriją ne tik fizine prasme, kad ir veiklos ratą. Gal dėl to yra kažkokia priešprieša – nustumti kitus į šoną, aš čia pirmas.
Baisiausias dalykas Lietuvoje yra tai, kad vis dar daug metų vyrauja principas, kad jei aš užpūsiu kitų žmonių žvakes, tai manoji degs ryškiau. Jei kitus pažeminsiu, aš būsiu aukštesnis, jei kitus nutildysiu, mano žodžiai skambės garsiai. Visi tai bando daryti ir lieka daug užpūstų žvakių ir tamsa.
– Valstybė susideda iš daugelio dalykų – žmonių, tam tikrų procesų, įstatymų, valdžios. Dažniausiai mes kritikuojame valdžią – neatsimenu tokios, kuri būtų buvusi gera.
– Ne tik Lietuvoje. Niekur niekada nebus valdžios, kurios niekas nekritikuos.
– Yra ir kita medalio pusė – valdžios požiūris į žmogų. Viena tema, kuria buvo aktyviai diskutuojama, yra alkoholio draudimai. Jūs pats nevartojate alkoholio, tai jums neaktualu, bet gimė labai didelis susipriešinimas ir žmonės, kurie patys nevartoja, vis tiek sakė, kad taip negalima daryti – negalima žmonėms priverstinai uždrausti ar nurodyti, kaip jiems gyventi. Sutinkate?
Ypač kalbant apie jaunus, 20-mečius žmones – jie gali balsuoti, kariauti, kurti šeimą, bet negali nuspręsti, ar alaus bokalą išgerti.
– Aš alkoholį pradėjau vartoti, kai man buvo 20-21 metai, ir jį mečiau labai greitai. Man neatsirado įprotis jį vartoti, nes įprotis atsiranda anksčiau. Tų žmonių, kurie vartoja nuo 15-16-os, įprotis yra stipresnis.
Aš turiu savo nuomonę ir ją būsiu linkęs pasilikti sau. Aš laikausi įstatymų, kurie yra priimti, gerbiu Lietuvos valstybę. Aš nenoriu mojuoti vėliava nė vienoj pusėj, sąmoningai nesivelsiu į šią diskusiją.
Aš tiesiog pavargau dalyvauti tose kovose, kurios vyksta socialiniuose tinkluose. Ten visada yra didelis pavojus atsirasti tam tikrame burbule. Mes visada užblokuojame tuos, su kuriais mūsų nuomonė nesutampa, atsiduriame tik su bendraminčiais ir pradedame virti savose sultyse. Tokiu būdu tiesa neatsiranda. Tiesa visada yra kažkur per vidurį.
– Ar yra tam tikrų dalykų, dėl kurių jūs gailitės?
– Tai savotiškas saviapgaulės būdas. Vadinama viduramžio krizė bet kuriuo atveju paliečia visus žmones, nes ateina momentas, kai tu suvoki, kad tavo laikas skaičiuojasi atgal. Aš tikrai negyvensiu dar 50 metų, aš tą labai gerai suvokiu. Ir tada supranti, kad tau gyventi liko mažiau, nei nugyvenai. Tada atsiranda momentas, kai tu to nevaldai, tau reikia išmokti priimti, kad taip yra, kad laikas bėga, kai kurie dalykai keičiasi, kai kurių dalykų nebėra, kai kurie dar tavęs laukia.
Pradėti šokinėt, pirkt motociklą – gal tai daugiau būdinga žmonėms, kurie savęs nerealizavo, kurie savo pašaukimą, dalykus, kuriuos iš tiesų norėjo daryti, palikdavo, atidėdavo, neapsimokėdavo kažko daryti. Tada gal būna kažkokia tuštuma, kur tu galvoji, kad gyvenau, bet niekada to nepadariau.
Kai man buvo 25-26 metai, aš pagaliau išdrįsau ir nusprendžiau, kad gyvensiu su muzika. Aš labai ilgai svarsčiau, ar verta, nes mūsų sprendimus lemia tėvai, visuomenė, neva turi turėti rimtą specialybę. Mane tai labai veikė, vien dėl to po mokyklos įstojau į statybos ekonomiką, po to žurnalistiką.
Po to muzika nugalėjo. Vieną dieną pasakiau sau, kodėl aš save apgaudinėju, kiek galima tai daryti. Aš noriu daryti tai, apie ką visą laiką galvoju. Aš visą laiką galvoju apie garsus, kaip galėčiau įrašyti, kaip galėčiau sujungti instrumentus – aš apie tai galvoju visą laiką. Tai yra tai, kuo dabar gyvenu. Jei tu darai tai, kuo gyveni, man tikrai nekyla mintis nusipirkti motociklą. Gal atrodo smagu pažiūrėti, bet man nereikia, turiu tai, kame save realizuoju.
– Jaunam žmogui ir taip yra sunku apsispręsti, ką veikti po mokyklos. Yra labai daug baimių.
– Spaudimas, patiriamas iš vyresnių žmonių, yra pats baisiausias dalykas.
– Gal kiekvienas tėvas turėtų bandyti įžvelgti, ką jo vaikas geba, nori daryti ir kas jam sekasi? Mokytojai mokyklose turbūt geriausiai atpažįsta, kurioje srityje vaikas gabus.
– Kartais atpažįsta, kartais ne. Kai kurie vaikai iš karto žino, ko nori, ir yra tokie, kurie nežino, ko nori, jie vis dar ieško. Vakarų pasaulyje yra pakankamai populiarus dalykas – baigę mokyklą moksleiviai neskuba iš karto įstoti į universitetą. Jie savanoriauja, pakeliauja, kažkur įsidarbina, metus ar dvejus pagyvena, tada, pajutę savarankiško gyvenimo skonį, dažniausiai žino, ko jie nori, ir stoja mokytis, eina kažkur dirbti ar jau yra pradėję kažką daryti.
Baisiausias dalykas, su kuriuo susiduria 16-19-mečiai, kurie mokosi paskutinėse klasėse, yra tai, kad nuolatos suaugusieji jų klausia – ar jau nusprendei, kuo tu būsi. Tarytum tu jau turėtum būti nusprendęs. Didelė dalis dažnai nežino ir čia nėra nieko blogo, jokios klaidos.
Džiaukitės, kol nežinote – vadinasi, galite pabandyti įvairius dalykus. Neskubėkite žinoti. Ateis laikas ir jūs žinosite. Kiekvienam dalykui ateina kažkoks momentas. Kartais žmonės sužino, ką jie nori daryti, kai jiems yra daug metų. Kartais visą gyvenimą kažką darė ir suprato, kad nori paišyti paveikslus.
– Pabaigoje apie dalykus, kuriuos žinome, – artėjančio jubiliejaus koncertus. Ką ten ruošiate?
– Šiuo metu ruošiu koncertą, kuris bus „Siemens“ arenoje gruodžio pabaigoje. Kuriam programą, turėtų būti labai smagu. Man labai smagu tai daryti. Koncertas yra mano labiausiai matoma veikla, kai tu išeini į sceną su savo dainomis, jas atlieki, matai, ar žmonės pagauna, ar nepagauna, dainuoja kartu, kaip jie reaguoja. Tai visada yra džiaugsmas, šventė ir egzaminas tuo pačiu metu. Vienintelį kartą gyvenime groji, kai tau yra 50 metų.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
