„Sostinės dienų“ kvietimu į Lietuvą atvykusi hitų „Black Horse And The Cherry Tree“ ir „Suddenly I See“ atlikėja surengs pasirodymą, kurį visi vilniečiai ir miesto svečiai galės stebėti nemokamai.
Ji - ryškiausia šių metų „Sostinės dienų“ viešnia, su savo grupe atliksianti dainas iš penkių savo albumų.
2004-aisiais debiutiniu albumu „Eye To The Telescope“ išgarsėjusi atlikėja, grojanti popmuzikos, roko ir folko kokteilį, yra pelniusi prestižinį Britų muzikos apdovanojimą.
Jos populiarumas neblėsta, ir prabėgus keliolikai metų. Pernai išleistas penktasis albumas „KIN“ pakilo į Didžiosios Britanijos populiariausiųjų dešimtuką.
Ketvirtadienio vakarą į Vilnių atvykusi, viešbutyje miesto centre apsistojusi 42-ejų dainininkė lrytas.lt papasakojo apie šią viešnagę, savo gyvenimą Amerikoje, škotų futbolo sirgalius ir priežastį, dėl kurios būtų sutikusi apsinuoginti prieš kameras.
- Tai jūsų pirmas kartas Lietuvoje. Ar ką nors žinote apie šią šalį?
- Labai nedaug. Ir tai keista, nes daugiau nei dešimtmetį keliaujant po pasaulį, jau nedažnai pasitaiko koncertų šalyse, kuriose nesu buvusi.
Linksma istorija - prieš tris mėnesius dalyvavau projekte, skirtame škotų grupės „The Proclaimers“ trisdešimtmečiui. Ten įvairūs škotų atlikėjai įrašė jų dainas.
Aš pasirinkau dainą „Scotland's Story“ - ji apie į Škotiją atvykusius svetimšalius, kūrusius šalies istoriją. Jau pirmajame posme dainuojama apie žmogų iš Vilniaus.
Aš net nebuvau girdėjusi šio miesto pavadinimo. Tada pasižiūrėjau internete. Ir štai prašom -- netrukus buvau pakviesta čia. Turbūt tai - burtai.
- Puikus metas atvykti - juk škotai su lietuviai žais futbolą.
- Taip, o aš tuo metu grosiu ir nematysiu rungtynių. (Juokiasi). Mane pritrenkė ši kelionė. Visame lėktuve, kuriuo atskridome, turbūt aš ir mano muzikantai - vieninteliai, kurie čia atvyko ne dėl varžybų. Buvo visiška beprotybė --futbolo gerbėjai alų maukti pradėjo dar prieš lipdami į lėktuvą, prie tualeto nuolat buvo eilė, lėktuve skandavo ir dainavo, stiuardesės mūsų vis atsiprašinėjo. Tai buvo lyg futbolo rungtynės, tik lėktuve.
Sakykim taip - labai škotiškas ir vyriškas skrydis. (Juokiasi). Gerai, kad turiu ausines, per kurias nesigirdi triukšmo.
Keli futbolo sirgaliai mane atpažino, kartu nusifotografavome oro uoste. Visai smagu.
- Ką grosite lietuviams penktadienio vakarą?
- Kai atvykstu į šalį, kurioje nebuvau, visada groju daugiau senų dainų, nes jos čia dar niekada neskambėjo gyvai. O šiaip man labai patinka JAV grupė „Fleetwood Mac“, kuri turi sprogstamąjį derinį - dainų, pagal kurias norisi šokti, ir dainų, kuriose galima ieškoti gilesnės prasmės. Tikiuosi, mano muzika - būtent tokia. Smagu, kad koncertas bus be bilietų - kai ateina žiūrovai, kurie tavęs galbūt dar niekada negirdėjo, groti jiems būna įdomus iššūkis.
- Išgarsėjote, būdama 29-erių, pagal popmuzikos standartus - gana vėlai. Iki tol teko daug sykių būti atstumtai įrašų leidėjų. Ar buvo akimirkų, kai ketinote visa tai mesti ir imtis kito darbo?
- Ne, nes neturėjau kito plano. Turiu dramos ir muzikos bakalauro laipsnį, moku groti fleita, gal galėjau tapti muzikos mokytoja ar terapeute, dirbti su vaikais, turinčiais problemų.
Mielai būčiau juvelyre, „Formulės-1“ vairuotoja ar profesionalia slidininke, bet kai tau 28-eri, tai jau beveik nebeįmanoma.
Jei būčiau metusi, būčiau praradusi dešimt metų, atiduotų muzikai. Tai lyg užlipti keturis penktadalius kelio į Everestą, matyti viršūnę ir sakyti -- ai, ne, nebelipsiu. Reikia eiti į priekį ir negalvoti.
- Jūsų daina „Suddenly I See“ skambėjo keliuose populiariuose filmuose, tapo didžiuliu hitu. Ar nujautėte, kad ši daina bus tokia populiari?
- Ne. Žinojau, kad ji -- labai įsimenanti. Bet aš buvau 29-erių škotų folkroko dainininkė, grojanti gatvėse. Nebuvo panašu, kad mano daina gali tapti hitu.
O tada daina atsidūrė filme „Ir velnias dėvi Prada“. Ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Ta daina ten nuskambėjo neiškarpyta, be jokių aktorių dialogų. Tai lyg turėti 100 milijonų dolerių vertės vaizdo klipą, kuriame vaidina Meryl Streep.
Tai buvo neįtikėtina - vien dėl to filmo, kadangi japonai dievina madą, mane pakvietė groti Japonijoje. Fantastika.
Vėliau ta daina skambėjo ir serialuose „Gražuolė“ Betė“, „Grei anatomija“.
- Prieš porą metų persikraustėte į Los Andželą ir nusprendėde baigti dainininkės karjerą. Kas nutiko?
- Maniau, kad nebekursiu dainų ir nekoncertuosiu - na, bent dešimt metų. Sugriuvo mano santuoka (nuo 2008 iki 2013-ųjų dainininkė buvo ištekėjusi už buvusio savo grupės būgnininko Luke'o Bulleno - Red.), mirė mano tėvas (iš tiesų - įtėvis, nes biologiniai dainininkės tėvai jos atsisakė, kai mergaitei buvo 18 dienų - Red.).
- Britų spauda tada rašė, kad per skyrybas praradote visus pinigus ir likote benamė.
- Nesąmonė. Perskaičiusi tai, išsigandusi man paskambino mama. Kokia aš benamė -- nuomojuosi namą Los Andžele.
Bet nuotaika buvo prasta, taip liūdėdama įrašiau ir albumą „Invisible Empire // Crescent Moon“. Neturėjau ramybės, galimybės atsitraukti ir pagalvoti. Gal ir gerai. Tačiau pasiekiau stadiją, kai nebegalėjau dirbti, niekas nebedžiugino, net koncertai. Tai buvo šokas.
Tai nesąžininga - žmonės ateina, moka pinigus už tavo koncertą, o tu visiškai nesidžiaugi, jiems dainuodama.
Išvykau į Ameriką, lankiau muzikos kūrimo filmams kursus. Tai man labai patiko, ir toliau tai darau, neseniai pasirodė trumpametražis filmas, kuriam parašiau garso takelį. Nusprendžiau, kad nuo šiol tai bus mano kelias.
Tai labai įdomu - dvidešimt metų kūriau dėl savęs, o dabar reikėjo pabandyti rašyti muziką pagal kitų žmonių, režisierių norus. Ir, žinote, ką jausmas, kai tavo muzika garsiai skamba kino teatre, yra nuostabus.
Bet, žinoma, po kiek laiko persigalvojau ir grįžau į sceną.
- Kokio režisieriaus filmui norėtumėte parašyti muziką?
- Weso Andersono, dievinu jo filmus. Būtų smagu išvykti į salą, pasiimti naminių gyvūnų, gyventi ten šešis mėnesius ir rašyti muziką jo juostai.
Dar škotų režisieriaus Davido McKenzie. Ir režisierių dueto Danielio Scheinerto ir Danielio Kwano, kurie pernai sukūrė puikų filmą „Šveicarų armijos žmogus“. Beje, su D.Kwanu aš dirbau kursuose, kuriuose mokiausi kurti muziką filmams.
- Gyvendama Los Andžele, nepasiilgstate Didžiosios Britanijos?
- Ne, nes dažnai ten lankausi. Šįmet šioje Atlanto pusėje praleidau net penkis mėnesius, visą vasarą grojau festivaliuose.
Manau, kad Amerika taps mano namais, liksiu ten ilgam.
Net nepaisydama visų beprotybių, kurios ten dedasi. Taip, aš pasibaisėjusi Donaldu Trumpu, jis demonstruoja kvailumą ir godumą. Tai, kad jis išrinktas prezidentu, liudija, kokie nelaimingi ir atsumti valdžios pasijuto tos šalies žmonės.
Bet jei jis nebūtų išrinktas, tiek daug jaunų žmonių neitų į gatves, neprotestuotų, nesidomėtų politika.
Visos tos protesto akcijos, sujudimas visuomenėje - tai gerai. Pradėta garsiau kalbėti apie homofobiją, moterų teises - šios problemos buvo ir anksčiau, D.Trumpas jas tik paryškino. Paradoksas, bet būtent dėl jo JAV valdžia ateityje bus geresnė.
Didžiojoje Britanijoje - tas pats. „Brexit“ apnuogino žmonių nepasitenkinimą. Ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, jei būtų galima atsukti laiką atgal, žmonės balsuotų kitaip. Neabejoju tuo.
- Aistringai kalbate apie politiką. Ar parašysite dainų apie tai?
- Ne, manęs tai neįkvepia. Iš esmės visi politiniai ginčai -- tas pats, kas du vaikai, smėlio dėžėje besipešantys dėl triratuko. Nors esu parašiusi dainą, pavyzdžiui, apie rugsėjo 11-osios siaubą.
Tačiau aš esu nusprendusi įrašyti albumų trilogiją. Pirmasis, pernai pasirodęs „KIN“, yra apie sielą. Antrajame daugiau dainuosiu apie kūną. Taip, bus daugiau sekso. (Juokiasi). Ir elektrinių gitarų. Dainos apie tai, ką reiškia būti žmogumi. O trečiasis albumas bus apie mintis ir protą.
- Pakalbėkime apie juokingus dalykus. Tviteryje save pristatote kaip „škotų rėksnę, kuri čia ateina keiktis“.
- Dievinu socialinius tinklus, nes juose - jokios cenzūros. Pilna žmonių, kurie nori linksmintis, nežiūri į gyvenimą per rimtai. Rimtuoliams ten ne vieta, bent jau mano nuomone.
Pamenu, kai socialiniai tinklai tik atsirado, nesupratau jų prasmės. Įrašų leidykla sukūrė mano feisbuko paskyrą, ten iškart atsirado 10 tūkstančių sekėjų, nors ten buvo tik mano nuotrauka. Pagalvojau, kad tai labai keista. Parašiau „vienas, du, trys, ar kas girdi?“. Ir iškart pasipylė žmonės - iš Peru, Lenkijos, Japonijos, pasakojantys, kaip myli mano muziką.
- Kartą sakėte, kad jūsų gerų atostogų receptas - saulė, knyga ir karštas vyras šalia.
- Taip, bet jau nepamenu, kada tos atostogos buvo. Pastaruosius dvejus metus labai sunkiai dirbu. Bet karštas vyras šalia manęs yra. (Juokiasi).
- Dar viena linksma antraštė iš britų spaudos - „KT Tunstall norėtų pozuoti nuoga“.
- Oi, kaip juokinga. (Juokiasi). Žiūrėkit, buvo taip. Klipe „Invisible Empire“ nusifilmavau su šarvais, kardu, ant žirgo. Nes labai norėjau patekti į serialą „Sostų karai“. Bet manęs nepakvietė.
Tada skaitau laikraštį - dar vieną sup...tą vyrų grupę pakvietė pasirodyti tame seriale. Man atrodo, tai buvo „Bastille“. Dar ten filmavosi „Sigur Ros“, Edas Sheeranas, „Snow Patrol“ - vien dainuojantys vyrai.
Sakau - velnias, gal galima ir moterį pakviesti? Kažkas iš serialo komandos man atsakė -- gerai, bet turbūt reikės filmuotis nuogai. Sakau, dėl šito tai tikrai turbūt sutikčiau. Bet vis tiek nepasiūlė. O antraštė atsirado. Na, ir gerai.
Su tomis antraštėmis visaip būna. Kai persikrausčiau į Los Andželą, išėjau pasivaikščioti su savo bičiuliu Jaromu. Nusifotografavome kartu, įdėjau į internetą. Po kelių valandų britų spauda jau rašė, kad KT Tunstall turi naują mylimąjį. Tik bėda, kad iš tiesų jis visiškas gėjus.
- Kokie patogumai jums svarbūs, kai keliaujate į koncertus?
- Žinote, už visus tuos patogumus užkulisiuose iš tiesų paskui sumoka patys atlikėjai. Kai tai supratau, pradėjau nebenorėti nieko ypatingo, aš gi škotė, o škotai yra taupūs.
Anksčiau prašydavau butelio brangaus viskio. Bet dabar jau beveik nebegeriu alkoholio, į savo kūną žiūriu kaip į šventovę. Per dešimt metų išgėriau tiek, kad pakaks iki senatvės. Gal sulaukusi septyniasdešimties vėl pradėsiu.
- Ką norėtumėte veikti po dešimties metų?
- Norėčiau kiek mažiau dirbti. Nes šis darbas kartais tikrai išsunkia. Būtų sveika surasti balansą, laiko poilsiui, ne tik koncertams ir įrašams. Nors ugnies kurti naujas dainas aš turiu per akis.
Būtų smagu gyventi dykumoje su šunimi ir karštu vyru. Bet šeima, vaikai? Ne, vaikų aš niekada nenorėjau, jų neturėsiu. Tai nereiškia, kad jie man nepatinka - dievinu mano draugų ir artimųjų vaikus, to pakanka.
Labiausiai mėgstu keliauti. Tai būtų svajonė - kurti, uždirbti iš to, bet turėti pakankamai laiko ir pinigų, kad galėčiau nuolat bastytis po pasaulį ir gyventi vis kitur.
