Jo telefonas skamba kas penkias minutes, bet tai įprastas roko dainininko, „X Faktoriaus“ teisėjo ir daugybės populiarių TV projektų prodiuserio dienos ritmas.
Pramogų versle ne vieną dešimtmetį besisukantis S.Urbonavičius žino: iš „Bix“ koncertų niekada neuždirbs tiek, kiek iš televizijos. Rokas nėra populiariausia muzika Lietuvoje. Į televiziją jis kadaise pasuko būtent dėl poreikio užsidirbti duonai.
Dabar Samui ten puikiai sekasi, tačiau „Bix“ niekur nedingo ir jo širdyje užima ypatingą vietą. Grupė neretai koncertuoja, o jubiliejaus renginiui, kuris lapkričio 16-ąją vyks Vilniaus „Siemens“ arenoje, ruošiasi ypatingai.
„Anksčiau maniau, kad man baisios tos šventės, kur žmonės su proginėmis juostomis sėdi, – 40 metų, 50 metų. Bet neišvengiamai ateina laikas, kai pagalvoji: o kodėl gi ne? Argi daug tų švenčių mūsų ašarų pakalnėje?“ – nusijuokė S.Urbonavičius.
Koncerto, kuriame pasirodys ir „Bix“ draugai, proga grupė išleis ir net šešių kompaktinių plokštelių, kurių jau seniai neįmanoma nusipirkti parduotuvėse, rinkinį – bus galima vienu ypu įsigyti visus „Bix“ albumus, įrašytus iki 1997-ųjų.
„Bix“ – tai ne tik nostalgija. Užpernai po 18 metų pertraukos išleistas grupės albumas „Ray“ parodė, kad ji neprarado pankiškos energijos.
Praėjusią savaitę į portalo lrytas.lt vaizdo konferenciją užsukęs dainininkas atsakė į skaitytojų klausimus – ne tik apie „Bix“ istoriją, bet ir apie blaivybę, tapybą ir itin originalų būdą, kuriuo kadaise mokėjo nupiešti Rusijos komunistų vado Vladimiro Lenino portretą.
Klausytis jo kalbų – ne mažiau įdomu nei dainų. Papasakoti jis turi tiek, kad net keista, jog iki šiol nėra parašęs autobiografinės knygos.
– 30 „Bix“ metų – tai daug ar mažai?
– Manau, grupei išsilaikyti trisdešimt metų – įspūdinga. Juolab kad joje tebegroja trys žmonės, kurie „Bix“ ir pradėjo. Gyvename skirtinguose miestuose – aš Vilniuje, jie Šiauliuose, bet mus vienija idėja, muzikos stebuklas. Kodėl neatšventus, nepadėkojus tiems, kurie mus palaiko?
– Kaip atrodys jūsų šventė?
– Jaučiuosi kaip jaunoji prieš vestuves – matuojiesi vieną suknelę, kitą, keiti dizainerius. Jaudiniesi, ar svečiams patiks, ar mišrainę suvalgys.
Dainų turime begalę, vos ne du šimtus. Pasirinkti sunku, bet svarbiausia – pasiausti, pajusti „Bix“ dvasią, visus prieskonius – nuo rimtumo iki sarkazmo. Turime padaryti gerą bajerį.
Bus galingas koncertas – su dekoracijomis, geru apšvietimu. Daug investavome, nes juk po baliaus vis tiek lieki su nuostoliais. (Juokiasi.)
Pasikvietėme svečių – su Justinu Jankevičiumi dainuosime „Kiaulę“, jis pasakos tą dainą kiekviename koncerte lydintį anekdotą. Pasirodo, tai buvo jo svajonė. Bus naujas anekdotas, bet apie tą patį – kiaulę, šerną ir jų tragišką istoriją. Bus ir Kastetas iš „G &G Sindikato“, ir Igoris Kofas.
– Kokiomis akimis dabar prisimenate „Bix“ pradžią?
– „Bix“ susikūrė laikotarpiu, kai buvo slogi atmosfera. Niekas nežinojo, kas bus, pinigai keitėsi, sistema griuvo.
Rokenrolu stengėmės laisvinti žmones nuo viso to pragaro. Dabar, beje, panaši situacija. Visuomenė sužalota, įsiaudrinusi, kad ir kas ką pasakytų – pūlinys sprogsta.
Nėra kūrybinio atsipalaidavimo, noro linksmintis. „Bix“ yra apie tai – tai prasmingas atsipalaidavimas, su humoru, ironija, pasišaipymu iš savęs, bet kartu – ir su gilia prasme. Ir daug energijos.
– Ar buvo akimirkų, kai „Bix“ buvo arti išsiskirstymo?
– Buvo, ir tai natūralu. Atgimimo laikotarpiu žmonės buvo atviri, priėmė mūsų muziką, kuri buvo sunkiai suvokiama, sudėtinga. Dabar daugelis į muziką žiūri kaip vartotojai – kad netrukdytų, kas nors apie meilę pasuoktų, ir bus gerai.
O „Bix“ buvo grupė su stiklo šuke rankoje – sarkastiškai kalbanti, dainuojanti apie Lietuvą, kurioje kaimiečiai verda „samagoną“ ir apsimyžę išsilaksto po miškus.
Buvo sunkių situacijų. Kokius ketverius metus dažniau būdavome užsienyje nei Lietuvoje. Leisdavome įrašus angliškai, nuolat gastroliavome Vakaruose. Tuo metu uždirbdavome pakankamai, gyvenome iš muzikos, nereikėjo dėl to sukti galvos.
Maždaug 1996-aisiais kelionės į užsienį baigėsi – nebeturėjome vadybininko, supratimo, kaip reikia dirbti užkulisiuose. O Lietuvoje sprogo popso banga, išpopuliarėjo fonograminės grupės, į kultūros namus važinėjančios. Roko muzikai neliko vietos, nes ji tapo tiesiog per brangi – juk tai gyvai grojama muzika, kuriai reikia geros aparatūros.
Labai nusivylėme. Buvo daugybė dienų, kai nebuvo kur gyventi, miegodavau studijoje, kaip šuo, valgyti nebuvo ko. Apie tai net dainą parašėme – „Sušikta profesija“. Buvo labai apmaudu – akivaizdu, kad šios šalies rinkoje su popsu negalėjome konkuruoti, iš entuziazmo nepramisime. Tada susiradome kitus darbus, nuėjau dirbti į televiziją, bet „Bix“ nemirė.
– Jums niekas nesiūlė eiti į politiką? Neieškote žodžio kišenėje, galite bet kuria tema kalbėti dešimt minučių.
– Kai kūriau baisią laidą „Ekstrasensų mūšis“, būrėja man sakė, kad galėčiau tapti prezidentu. Bet politiką aš vadinu bobų reikalu. Nesakau to seksistiškai. Bobų reikalas – tai, kas paremta makaronų kabinimu, apkalbomis, kompromatais. Man tai tiesiog neįdomu. Purvinas reikalas.
– Ką dabar veikia buvę grupės nariai? Teko girdėti, kad kai kurios istorijos – labai liūdnos.
– Grupė turi ir šlovingą, ir tragišką istoriją. Mūsų pirmojo saksofonininko Geraldo Jankausko jau nebėra. Jis buvo diplomuotas filosofas, baigęs M.Lomonosovo universitetą. Vėliau persikraustė į JAV. Prieš ketverius metus jis mirė nuo vėžio.
Mūsų ilgametis bosistas Skirmantas Gibavičius neatlaikė rokenrolinio gyvenimo būdo, pašlijo psichinė sveikata. Dabar jis gyvena specialiame pensione, teko užsidaryti, egzistuoja ten. Ir ką daryti? Taip baigėsi.
Rokenrolas – pati pavojingiausia profesija pasaulyje. Žmonės arba žudosi, arba susivaro alkoholiu, kitokiomis priemonėmis. Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių – tokių, kurie išgyvena rokenrolą, šypsosi, toliau groja ir miršta scenoje.
– Neseniai Vilniuje surengta jūsų tapybos paroda. Kodėl tapybą iškeitėte į muziką?
– Šie du dalykai mano gyvenime visąlaik pynėsi. Vaikystėje buvau priverstas lankyti dailės mokyklą, nes kažkas įžiūrėjo mano meninius sugebėjimus, bet mečiau ją dėl gitaros ir pradėjau groti šokiuose.
Baigus vidurinę reikėjo kur nors stoti, grįžau prie piešimo ir nusprendžiau, kad būsiu dailininkas. Skaičiau knygas apie impresionistus, man darė įspūdį, kaip žmonės menui atsiduoda. Su ta idėja iš Panevėžio nuvažiavau į Šiaulius mokytis. Kodėl ne į Vilnių? Vilniaus dailės institute tuo metu galėjo mokytis tik partiniai, dailininkų sūneliai arba turintys daug pinigų.
Ketverius metus tapiau dieną ir naktį, žiauriai dirbau, dalyvavau parodose. Dėstytojai mane laikė perspektyviu, bet tada pasimaišė suš...tas muzikinis konkursas Šiaulių kultūrkėje (Juokiasi.) Nes šalia piešimo ir diskotekas rengiau, ir bardų festivaliukuose dalyvaudavau.
Kai atsirado galimybė pagroti konkurse, žinojau – reikia kurti grupę, su triūbomis ir perkusija. Surinkau chebrą – trys dailininkai, susimedžiojau profesionalius pūtikus. Pradėjome groti, su daile vėl sustojau.
Dabar rodomi mano darbai – to laikotarpio. Jie normaliai nutapyti, turintys prasmę, bet tapyba – vienišių menas. Reikia užsidaryti, atsisėsti prie drobės ir, kaip Mikelandželas, paskui atsistoti, nusimaunant sandalus su oda.
Muzika – galimybė savo mintis išreikšti greičiau. Bet sakau tą patį, ką sakyčiau tapyba. Dabar nebetapau, bet piešiu visus „Bix“ albumų viršelius, kuriu dizainą grupės marškinėliams.
Įdomiausia – kai parodėme paveikslus Vilniuje, nespėju gaudyti pasiūlymų iš kitų miestų. Po parodos M.Mažvydo bibliotekoje ji iškeliavo į Panevėžį, greitai bus rodoma ir Šiauliuose. Paskui – lyg ir Telšiuose. Eilutė jau susidarė.
– Sklando gandas, kad kadaise mokėjote ant sniego ypatingu būdu nupiešti Lenino atvaizdą.
– Taip. Už pirmąjį, pogrindinį „Bix“ albumą „Rat City“ buvau paimtas į sovietinę armiją. Tampė šiek tiek ir KGB.
Istorija juokinga, nebuvau rezistentas. Idiotai kagėbistai susidomėjo, kad kažkoks įrašas iš rankų į rankas eina, neva antisovietinis. Nors tame įraše buvo idiotiškas, linksmas pankrokelis apie mūsų su draugeliu gyvenimą.
Jie įžiūrėjo manyje priešą ir išvežė į armiją. Ten mane išgelbėjo sugebėjimas tapyti, kitaip turbūt būtų išgrūdę į Afganistaną.
Gyvenau kaip tūzas armijoje – piešiau Leniną, rašiau šūkius. Ir piešdamas taip atmušiau rankelę, kad žiemą išėjęs į lauką Leniną galėjau nepriekaištingai ant sniego išsisioti. (Kvatojasi.)
– Ar turėjote problemų dėl dainų tekstų?
– Kai laimėjome konkursą Šiaulių kultūros centre, programą reikėjo pristatyti komjaunimo sekretoriams, ten turėjo būti rusiškų dainų, visus tekstus popieriuje reikėjo išrašyti. Nieko mes nenešėm, nerodėm, netvirtinom. Ačiū Dievui, tos kirmėlės greitai išmirė, sistema sugriuvo.
– Šią vasarą atsisakėte groti „Naisių vasaros“ festivalyje, nes jo rengėjų veiksmuose įžvelgėte cenzūrą. Ar teko vėliau bendrauti su festivalio globėju Ramūnu Karbauskiu?
– Ne, bet aš neturiu nieko prieš jį ar ką nors kitą. Aš – pilietiškas žmogus. Tame festivalyje matau politinę klastą – tai renginys, skirtas politikų savireklamai. O joje aš nedalyvausiu, kad ir kokie pinigai būtų siūlomi. Tegul daro be manęs.
Tiesiog turiu aiškią nuostatą, kad mes – laisva kūrybinė struktūra, kuriai niekas neaiškins, kaip daryti. Šito principo neišsižadėsiu, net jei teks mesti groti.
Kai sukūrėme grupę, sutarėme, kad niekada gyvenime negrosime vestuvėse. Ir restoranuose. Ir niekada negrojome, nors pasiūlymų buvo.
– O jei tuoktųsi, pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius su Jazzu?
– Jei jie – gal pagalvočiau. Mes – kaip šeima. Sunkiai galėčiau pasakyti „ne“. Bet iškelčiau kvailas sąlygas, kad jie atsisakytų.
– Kokie dabar jūsų santykiai su Šiauliais, miestu, kuriame atsirado „Bix“?
– Nostalgiški, nes dalis grupės vis dar gyvena ten. Tik Šiauliai man – ne gimtas miestas, aš iš Panevėžio. Abiem miestams jaučiu palankumą, bet dabar man ir Vilnius labai patinka.
– Jau 12 metų nevartojate alkoholio. Kaip palygintumėte savo gyvenimą tada ir dabar?
– Ir tada, ir dabar faina. (Juokiasi.) Viskam savas laikas. Nesu radikalas, kuris išgeriančius vadina asilais ir girtuokliais. Tiesiog reikia suprasti, kada gana. Reikia stebėti aplinką, nežeisti artimų žmonių.
Gerdamas aš neprisidirbdavau, būdavau taikus, skirdavau kitus, kurie pliekdavosi.
Džiaugiuosi, kad likimas davė tą laiką, mes ir gimstame tam, kad išbandytume įvairų gyvenimą. Bet atėjo laikas mesti. Niekada nesiskundžiau atmintimi, bet kartą supratau, kad neatsimenu, kur buvau vakar, kaip parėjau, kur palikau automobilį. Tie dalykai verčia susimąstyti, kur eini.
Aš sąmoningai nusprendžiau mesti gerti. Nereikėjo vaistų ar tramdomųjų marškinių. Tiesiog atsibodo, neįdomu.
Ketvirtadienį jau galvoji, kaip savaitgalį gersi, penktadienį ir šeštadienį geri, tada iki trečiadienio bandai atsigauti. Tada vėl geri. Tai ne poilsis ar atsipalaidavimas. Tai nesąmonė.
Kai iš to išsilaisvini, neįsivaizduojate, kokia ateina palaima. Kai negėriau penkerius metus, vieną dieną man prašviesėjo kaip budistų vienuoliui. Supratau, kad pagaliau esu laisvas. Dabar esu labai laimingas žmogus, o tai neįtikėtina Lietuvoje, nes visi kažkodėl nelaimingi.
Taip, jaučiau baisų aplinkos spaudimą. Tik po dešimties metų, kai tai visur buvo paviešinta, aplinkiniai suvokė, kad man nereikia siūlyti, nes negersiu.
Aš nepykstu ant aplink geriančių žmonių. Man su jais smagu. Iki ribos, kol jie nekliedi. Kai ima kliedėti, pasitraukiu ir einu namo, taupau savo laiką.
Beje, mitas, kad muzikantai būtinai turi gerti ir svaigintis. Nė vieno albumo nesu sukūręs girtas. Pabandykite išgėrę ką nors įrašyti. Kitą dieną išgirdę apsivemsite.
– Kur dabar yra megafonas, į kurį su „LT United“ šaukėte „Eurovizijos“ scenoje Atėnuose?
– Jis prapuolė, ir kvailai. Kažkas pasiskolino ir negrąžino. O aš nepamenu kas. Tas šmikis tegul prisimena ir grąžina man, nes aš pats tą megafoną dažiau auksine spalva. (Juokiasi.)
– Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?
– Tai, kad aš dar gyvas. O daug kartų galėjau mirti.
Pažiūrėkit į mūsų protėvius – iki trisdešimties metų ištempdavo. Karuose žūdavo. Būtų karas – būčiau miręs. Nes tikrai eičiau už tėvynę.
– Dirbate daugybę darbų televizijoje, kuriate laidas, grojate su „Bix“. Jūs apskritai turite laisvo laiko?
– Pastaruosius dvejus metus pagaliau priverčiau save ilsėtis. Birželį atsiduodu šeimai, keliauju į salą Viduržemio jūroje, kur manęs niekas nepažįsta. Pailsiu nuo dėmesio, aplinkos, savęs.
– Koks linksmiausias įvykis, jums nutikęs scenoje?
– Jų tiek, kad sunku išsirinkti. Geriausią pokštą esame padarę savo trombonininkui. Jis buvo toks, kaip čia pasakius, nuolat išėjęs į transą. O mes buvome sau reikli grupė. Po kiekvieno koncerto tas, kuris padarydavo klaidų, būdavo plakamas. Trombonininkas nuolat nusigrodavo, nes būdavo įkalęs. Kartą yra nuo scenos nugriuvęs, tromboną sulankstė.
Vokietijoje prieš koncertą jam kartą į tromboną prikimšome tualetinio popieriaus. Žiūrim, kas bus. Ateina laikas jam groti, pučia net raudonas, vaidina, kad groja, tromboną smauko, bet matyti, kad neišeina. O jis nesuvokia kodėl.
Kitąsyk Vokietijoje prieš koncertą prisikimšau picos. Juk tais laikais mes kaip iš narvo paleisti buvome – normalaus alaus, maisto, cigarečių nebuvome matę. Atvažiavome groti į klubą, o mus ten vaišina.
Prasideda koncertas, o manęs nėra. Aš tualete tuo metu tą picą išvėmiau. Nusišluosčiau burną ir išlėkiau dainuoti.
Išeitų neblogas dokumentinis filmas, kaip tik nemažai senos filmuotos medžiagos atkasėme. Manau, ir bus – ateities kartoms ar šiaip pažvengti.
– Ko norėtumėte palinkėti savo grupei?
– Tokių gerų santykių, kokie dabar yra. Ir laisvės nepasiduoti komercijai, išlaikyti savo veidą, kol nepaskelbsime apie grupės natūralią mirtį.
– Ar koncerte sudaužysite gitarą?
– Ne, man tokie pigūs triukai su jūrų kiaulytėmis nepatinka. Instrumentas – šventas, aš jį turiu gerą, jis per brangus daužyti. Mano muzika – ne tam, kad daužyčiau, griaučiau, rodyčiau, kad man „dzin“. Nes kaip tik – ši muzika apie tai, kad mums rūpi.
Dainuojame apie tai, kas skauda, kas svarbu, kai kurie tekstai – pranašiški. Mes seniausiai dainavome apie emigraciją, dar 1989-aisiais, tai mus vėliau ištiko. „Bix“, deja, turi vienintelę dainą apie meilę. Ji vadinasi „Kiaulė“. (Juokiasi).
