Iki LP pasirodymo Vilniaus salėje „Compensa“ likus trims valandoms prie salės durų jau būriavosi eilė gerbėjų – kad atidarius duris užsiimtų vietas kuo arčiau scenos.
Į hito „Lost On You“ atlikėjos koncertą buvo parduoti visi bilietai, o po jos pasirodymo socialiniuose tinkluose pasipylė džiaugsmo kupinos žinutės, giriančios amerikietės balsą, dainas ir nuostabiai šiltą bendravimą su publika.
Italų kilmės Laura Pergolizzi (tikrasis LP vardas, atlikėjos slapyvardis – jos inicialai) jau turėtų prie to priprasti – pastaruosius metus publikai (ypač – Europos) jos tiesiog negana.
Net Ukrainoje ji šįmet buvo pakviesta koncertuoti du kartus. Vakarų ir Centrinės Europos koncertų rengėjai kovoja, kuriam pavyks ją prisivilioti. Tūkstantinis bilietų pardavimas – beveik garantuotas.
Su akis dengiančia garbanotų plaukų kupeta, bohemiška išvaizda, širdį apnuoginančiomis dainomis ir įspūdingu balsu LP yra žvaigždė, sudominusi stebėtinai margą minią – į koncertą Vilniuje ėjo ir vaikai, ir Seimo narys Gabrielius Landsbergis su žmona Austėja.
Vaikystėje Laura taip kuklinosi savo balso, kad namie dainuodavo tik tada, kai būdavo įjungtas dulkių siurblys.
Dabar kuklintis jai nebėra ko – šios moters talentą įvertino ir daugybė populiarių atlikėjų, prašančių parašyti jiems dainas, ir minios gerbėjų, įsigijusių jos naujausią albumą „Lost On You“.
Titulinė jo daina tapo populiariausia Prancūzijoje, Belgijoje ir Lenkijoje, LP dalyvavo daugelyje populiarių Europos televizijos šou, apie ją rašo „Vogue“ ir kiti garsūs žurnalai.
Tačiau kelias į tai nebuvo paprastas – dar 2001-aisiais pirmąjį albumą „Heart-Shaped Scar“ išleidusi atlikėja savo šlovės valandos laukė keliolika metų.
Didelę tatuiruotę ant krūtinės turinti ir ją mielai fotosesijose demonstruojanti LP atrodo neįprastai. Dainininkė pasakoja, kad dažnai klubų tualetuose susikivirčija su moterimis, pamaniusiomis, jog prieš save mato vyrą.
Homoseksualios orientacijos neslepiančiai atlikėjai tai kelia juoką. Kaip ir jos mylimajai – LP yra susižadėjusi su dainininke Lauren Ruth Ward.
Pirmas dalykas, kuris krinta į akis, kai pamatai LP savo akimis, – kokia nedidelė ir trapi ji atrodo. Kai dainininkė atidarė savo užkulisių kambario duris, kelias minutes neatsikračiau įspūdžio, kad ji atrodo kaip maištinga trylikametė, pirštus apsimausčiusi žiedais su kaukolėmis.
Kitas dalykas – pasaulyje, kuriame muzikos žvaigždės dažnai spinduliuoja pasipūtimą, LP atrodo visiškai kitokia – jautri ir dėmesinga.
Pokalbio pradžioje parodžiau jai nuotrauką feisbuke – sergančios mergaitės iš Lietuvos, kurios svajonė buvo apsilankyti jos koncerte.
„Mes būtinai turime ją pasikviesti čia“, – iškart instrukcijas savo asistentei davė dainininkė. Gavus mergaitės telefono numerį po poros valandų ji su LP jau sveikinosi užkulisiuose.
– Šiandien į jūsų koncertą Vilniuje susirinko sausakimša salė. Kituose Europos miestuose vyksta tas pat. Prieš dešimt metų būtumėte tuo patikėjusi?
– Niekaip. Man ilgai nesisekė prasimušti kaip dainininkei, pora mano albumų taip ir liko neišleisti. Kurį laiką jau maniau, kad tiesiog rašysiu dainas kitiems atlikėjams – tokia bus mano karjera.
Net kai parašiau dainas „Lost On You“, „Muddy Waters“, kurios vėliau tapo labai populiarios, didelė muzikos leidykla „Warner Music“ nutraukė su manimi sutartį. Mačiau, kad jiems nelabai rūpi albumas, kurį kūriau dvejus metus.
Viskas pradėjo griūti, aš stengiausi apie visa tai negalvoti. Kartais taip – geriausia. Manau, kad lūkesčiai yra didžiausias žmogaus priešas. Žinojau, kad jų nereikia turėti, nes ir anksčiau buvau ne sykį nusivylusi, bet įsileidau juos į širdį.
O paskui išleidau tas dainas nedidelėje leidykloje. Ir štai kaip viskas įsibėgėjo.
Čia kaip su dabar labai populiaraus serialo „Stranger Things“ prodiuseriais – broliais Dufferiais. Kai jie išleido pirmąjį savo filmą, visi aplink sakė, kad jis bus nepaprastai populiarus, bet jo niekas nepastebėjo. Turi susikaupti ir dirbti toliau. Darbas yra atsakymas.
– Kai parašėte dainą „Lost On You“, nujautėte, kad ji jums atvers visas duris?
– Visiškai ne. Kaip sakiau, ta daina nepadarė įspūdžio mano leidėjams, jie manęs atsisakė. Kai ta daina išgarsėjo, aš jau buvau parašiusi 40 kitų. Maniau, kad su ta daina nieko neišeis.
– Jos istorija – gana skaudi, ar ne?
– Taip. Tai daina buvusiai mano merginai, kuri mane skaudino. Likimo ironija – ji reikalavo atvirų santykių, bendrauti su kitomis partnerėmis, nenorėjo būti ištikima. Anksčiau aš pati taip elgdavausi, o tada gavau grąžos. Bet tai jau baigta.
– Jūs nuo pat karjeros pradžios neslepiate homoseksualios orientacijos. Ar buvo lengva ją atskleisti artimiems žmonėms?
– Mama mirė taip to ir nesužinojusi. Tėtis kurį laiką manė, kad man tai praeis. Bet man, tiesą sakant, nelabai svarbu, ką kas apie tai mano.
– Esate sakiusi, kad nenorite būti pavyzdžiu homoseksualiems žmonėms. Ką patartumėte tiems, kurie dvejoja, ar atsiskleisti?
– Vienintelis patarimas – būkite sąžiningi ir atviri, bet ir patys priimkite kitus tokius, kokie jie yra. Neleiskite skirtumams jūsų supriešinti.
Kiti ne visada supranta, kad aš labai atvira visiems. Man patinka visokie žmonės. Nenoriu, kad pasaulis būtų pilnas tokių žmonių kaip aš. Tai būtų klaiku ir neįdomu.
Homoseksualai, heteroseksualai, vyrai, moterys – nieko čia labai skirtingo. Nenoriu lįsti į niekieno kito seksualinį gyvenimą, nenoriu, kad kiti lįstų į manąjį. Nenoriu reklamuoti savo požiūrio į gyvenimą, būdo ar panašiai. Kiekvienam – savo.
– Išgarsėjote įžengusi į ketvirtąjį dešimtį. Ar tai padėjo nepamesti galvos?
– Mačiau žmonių, kurie išgarsėjo suaugę ir vis tiek išėjo iš proto. Jei manai, kad esi geresnis už kitus, tai jau didelė mąstymo klaida. Ji trukdo augti, mokytis ir tobulėti.
Aš noriu augti toliau. Dabar esu lyg burbule, sapne, sukuosi kaip voverė, keliauju iš koncerto į koncertą. Tai svaigina. Bet nenoriu tapti žmogumi, kuris mano: aš per garsus tam ar anam.
Man patinka bendrauti su žmonėmis. Dainuoju, kad būčiau arčiau jų. Neįmanoma kiekvieno apkabinti ar pabučiuoti, bet per muziką bandau padaryti tai.
– Atvirai kalbate, kad anksčiau gyvenote audringai, patyrėte daugybę meilės nuotykių. Ar dabar jus galima vadinti apsiraminusia?
– Dabar aš ištikima, susižadėjusi. Per sunkias pamokas patyriau, kad noriu būti ištikima.
Jei kalbame apie audringus nuotykius – koncertuojant jų patirti nėra jokių galimybių. Aš dainuoju, saugau balsą, negaliu linksmintis kasdien. Aš kur kas pavojingesnė ir linksmesnė, kai nedirbu. (Juokiasi.)
Kartais gastroliuodama pagalvoju – mitas, kad užkulisiai yra labai įdomi vieta. Nieko čia tokio beprotiško ir žavaus.
– Jus auklėjo griežta katalikiška dvasia. Jūsų ausyje – kryželio formos auskaras. Jūs religinga?
– Manau, kad esu dvasinga. Man nepatinka, kaip šis žodis skamba. Bet tikiu Dievą ir jaučiu gilų ir rimtą ryšį su juo.
Bet religinga tikrai nesu. Religija man atrodo daug problemų keliantis reiškinys. Gerbiu religiją, bet tai – ne man.
– Jūsų bohemiškas aprangos stilius sulaukia daug komplimentų. Atrodo, kad jums net nereikia stengtis – džinsai, marškiniai, skrybėlė, susiruošiate į sceną per penkias minutes ir atrodote fantastiškai.
– Ačiū. (Juokiasi.) Bet nėra taip lengva. Namie su mylimąja turime visą kambarį, skirtą drabužiams. Jį vadiname užkulisiais.
Apranga priklauso nuo nuotaikos. Kai daugiau nei mėnesį būnu išvykusi, grįžusi manau, kad turiu per daug rūbų, bet kitaip atrodo, kad per mažai. Bet manau, kad rokenrolo, kaip ir muzikos apskritai, atlikėjo išvaizda yra labai svarbi.
Aš norėdavau pamatyti, ką dėvės mano mėgstami muzikantai, mėgdavau tai kopijuoti. Tai linksma. Tai rokenrolo mito dalis.
Man atrodo kieta, kai atlikėjas visą turą ar visus metus vilki tuos pačius rūbus. Tik man tai greitai atsibostų. O šiaip viskas paprasta – man patinka striukės ir švarkai.
– Esate parašiusi dainų Rihannai, Christinai Aguilerai ir daugeliui kitų garsių dainininkų. Negaila savo kūrybą atiduoti kitiems?
– Ne. Kai kurie mano kūriniai taip tinka man, kad netinka niekam kitam. Juos pasilieku sau. O kitiems arba rašau specialiai, arba atiduodu tai, ko nenorėjau pati.
Aš rašau daug dainų. Jau ruošiu kitą albumą. Koks jis bus? Neketinu išrasti dviračio – toliau rašau dainas, kurios, tikiu, gali padėti užmegzti ryšį su žmonėmis. Tokias, kurios plaukia tiesiai iš širdies.
Mano dainos visada buvo jausmingos. Įdomu tai, kad kai kurios jų dabar skamba gerai, nors parašytos prieš dešimt metų.
– O kaip bus dar po dešimties metų?
– Tikiu, kad toliau darysiu tą patį. Manau, kad radau savo kelią ir paskirtį. Populiarumas? Jei jis liks tokio pat lygio, kokio yra dabar, to visiškai pakaks. Tikiuosi, kad surengsiu koncertų, sukursiu dainų, kurios bus prisimenamos. Nieko daugiau ir nenoriu.
– Jūsų slapyvardį nelengva surasti interneto paieškos sistemose – jis labai trumpas, dvi raidės. Nemanote, kad šiais laikais tai blogas sprendimas?
– Na, dabar jau lengviau jį rasti. (Juokiasi.) Jei nerandate, paieškokite geriau.
– Ką beprotiškiausio esate iškrėtusi?
– Kai rašiau dainą „Forever For Now“, visą dieną svaiginausi haliucinogeniniais grybais. Parašiusi išėjau į lauką, užsiropščiau ant didelės uolos. Apsinešus atrodė lengva užlipti, o nulipti niekaip nebegalėjau: pradėjau svaigti, svyruoti.
Sukosi galva, kaip kokiame Alfredo Hitchcocko filme. Vos nenukritau, jau bandžiau skambinti draugams, kad nukeltų. Paskui kažkaip atsigavau ir atsargiai nulipau. Niekada nesijaučiau tokia laiminga būdama gyva.
– Pramogų pasaulis gali būti ir puiki, ir nemaloni vieta. Ko išmokote, tapusi jo dalimi?
– Kad svarbiausia – išlaikyti blaivų protą, išlikti geram ir mielam.
Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka, – tai, kad daug kas galvoja, jog dainininke tapau norėdama išgarsėti. Apie dailininkus ar klasikos muzikantus taip nekalba, o apie dainininkus kalba.
Man patinka pripažinimas, bet niekada nenorėjau tapti įžymi tik dėl to, kad būčiau įžymi. Kai darai ką nors, kas gali baigtis šlove, tai nesmagi šios veiklos dalis, žlugdanti visą grožį.
Mano tikslai – visai kitokie. Padaryti žmones laimingus, pakeisti jų nuotaiką per tris minutes, sukurti jų gyvenimo garso takelį – tai sup...tai kieta. Noriu to jausmo nuolat.
