Obaro Ejimiwe (toks tikrasis šio kūrėjo vardas) išgarsėjo 2011-aisiais, kai jo įrašytas albumas „Peanut Butter Blues & Melancholy Jam“ buvo nominuotas prestižiniam „Mercury“ apdovanojimui, skiriamam už geriausią britų albumą.
O prabėgus septyneriems metams jis garbstomas kaip visiškai originalus, su niekuo nepalyginamas menininkas, kurio muzikoje susipina repas, rokas, elektroninė muzika, džiazas ir dar daug kitų žanrų.
Reikėtų pridėti – ir prasmingi tekstai, kuriuose „vaiduoklis poetas“ (taip verčiamas Ghostpoet slapyvardis) nagrinėja socialinę nelygybę, rasizmą, visuomenės ydas ir kitas tamsiąsias kasdienio gyvenimo puses.
Su daugybe garsių muzikantų, tarp jų – grupe „Massive Attack“, bendradarbiaujantis 35erių britas dažnai vadinamas nerimo dainiumi. Nes būtent tokia nuotaika smelkiasi iš kiekvieno jo kūrinio.
Šeštadienį Vilniaus menų fabrike „Loftas“ Ghostpoet pristatys pernai išleistą ketvirtąjį savo albumą „Dark Days + Canapes“. Prieš atvykdamas jis davė interviu „Lietuvos rytui“.
Pokalbis vyko Valentino dieną, tad nuo jos ir prasidėjo.
„Tai visiška kvailystė, vartotojų kultūros sumanymas. Jei myli žmogų, gali jam malonias dovanas daryti kasdien“, – nusikvatojo atlikėjas.
– 2011-aisiais pirmąsyk koncertavote Lietuvoje – festivalyje „Satta Outside“. Ar prisimenate tą kelionę?
– Puikiai, nes tai buvo vienas pirmųjų mano koncertų užsienyje. Beprotiška kelionė – iš oro uosto šešias valandas važiavome į festivalį pajūryje, pakeliui į Lietuvą pasimetė pusė mūsų instrumentų, teko juos skolintis.
Bet prisimenu, kad tai buvo ir vienas geriausių koncertų mano gyvenime.
– Kritikai laužo klaviatūras mėgindami apibūdinti jūsų muziką, nes tai padaryti beveik neįmanoma. Ar jums tai kelia juoką?
– Kartais. Bet tai – ir gerai, ir blogai. Viena vertus, lyg ir neturiu konkurentų, nes mano muzika skiriasi nuo daugumos kitų.
Kita vertus, dėl to man sunkiau, nes tada sunkiau sudominti žmones. Juk nei elektroninės muzikos, nei hiphopo ar kitų žanrų klausytojams aš nesu saviškis.
Tai, ką darau, gana paprasta. Nesu smegenų chirurgas. Muzika – tik muzika. Nesijaučiu ypatingas.
– Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjusi garsi britų grupė „alt-J“ irgi vadinama keista ir neapibūdinama. Ji man sakė, kad dažniausiai klausosi senų „The Beatles“ įrašų ar bliuzo, nes nauja muzika atrodo neįdomi ir nuspėjama. Kaip atrodo jums?
– Aš irgi klausausi senienų, ypač – iš Brazilijos, atlikėjų Gilberto Gilo ir Tomo Ze. Dar – aštuntojo dešimtmečio psichodelinės muzikos ir seno bliuzo. Nauja muzika yra nuobodi.
Žinote, kodėl? Nes jos kūrėjai nebesistengia – jie nesigilina į muzikos istoriją, nebando jos suprasti, suvokti žanrų. Jiems įdomu tik naujausia mada, skambesys. Jie elgiasi tingiai, tik užteršia protą prastais kūriniais. Bet užteks bambėti. (Juokiasi.)
– Esate dažnai vadinamas nerimo poetu. Tačiau kalbantis su jumis atrodo, kad esate labai linksmas žmogus.
– Visiems būna pakilimų ir nuopuolių. Stengiuosi išlikti pozityvus, visas blogas mintis sudedu į muziką.
Štai vaikštau po Taliną ir telefonu kalbuosi su jumis – gražus miestas, žmonės draugiški. Pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos verta atrasti.
Pasaulis daugeliu prasmių yra sumautas. Bet reikia mokėti atsistoti, pabandyti išsklaidyti negatyvumo dūmus ir gerai pagalvoti. Rasti vidinę ramybę.
Aš ją randu kurdamas muziką, sportuodamas, fotografuodamas, mėgaudamasis prasmingais pokalbiais.
– Tad pavadintumėte save optimistu?
– Ir taip, ir ne. Aš matau, kaip dingsta senasis pasaulis, kaip viskas keičiasi. Pradedant technologijomis, baigiant politika ir mąstymu. Ir kartais – į labai baisią pusę.
Tačiau visada yra išeitis. Apsupti save gerais žmonėmis, susikurti tam tikrą savo utopiją. Viskas, ką galime, tai pasistengti, kad mūsų gyvenimas būtų šviesesnis.
– Pabrėžiate, jog jūsų muzika neturi nieko bendra su politika. Turite ką pasakyti, mokate pritraukti dėmesį, ar niekada nesusimąstėte apie politinę karjerą?
– Ne, manau, kad muzika – geresnis būdas rodyti savo idėjas. Man patinka būti neutraliam, nenorėčiau priklausyti kuriai nors partijai ir laikytis jos linijos. Tai kelias į susiskaldymą.
Tu arba su manimi, arba prieš mane – man tai visai nepatiktų.
– Esate prisipažinęs, jog netikėjote, kad kada nors pavyks pragyventi iš muzikos.
– Taip, bet gyvenu jau aštuonerius metus. Iki tol dirbau savo tėvų transporto įmonėje, priiminėjau užsakymus, dar dirbau apsaugininku. Buvau pripratęs prie finansinio saugumo, kas mėnesį gaunamos algos. Buvo labai sudėtinga to atsisakyti.
Bet tada man tiesiog pasisekė – gavau pasiūlymą įrašyti pirmąjį albumą, šokau nuo uolos, viską mečiau, ir dabar nesiskundžiu. Lieka tik tikėtis, kad ir rytoj turėsiu iš ko apmokėti sąskaitas.
– Esate parašęs sukrečiantį kūrinį „Immigrant Boogie“ – jame kalbate naktį plaukiančio jūra ir tuoj pražūsiančio pabėgėlio vardu. Kaip atsirado ši daina?
– Žiūrėjau televizijos žinias ir pamačiau tą nuotrauką, kurią matė visas pasaulis, – nuskendusio pabėgėlio berniuko, išmesto į krantą. Tai buvo neįtikėtinai skaudu. Kaip tai išvis įmanoma pasaulyje?
Tas vaizdas įstrigo galvoje. Kaip ir kasdien rodytos liūdnos žinios apie pabėgėlius iš Sirijos, ieškančius saugaus gyvenimo Europoje. Ore tvyrojo beviltiškumo atmosfera.
Turėjau parašyti tą dainą, neturėjau kito pasirinkimo.
– Prieš pusantrų metų iš Londono išsikraustėte į nedidelį Margeito miestą, kuriame gyvena 60 tūkstančių žmonių. Kodėl?
– Nes tiesiog pavargau nuo Londono. Be to, noriu patirti kuo daugiau naujų dalykų. Mintis, kad galiu gyventi ne gimtajame mieste, man buvo labai patraukli.
Dabar gyvenu gamtoje, mėgaujuosi lėtesniu gyvenimo tempu, mane tai beprotiškai džiugina.
