Britai „Shame“ minimi kaip vieni tų, kurie gali paskatinti jaunimą atsigręžti į gitaras. Pernai teko matyti jų koncertą Prancūzijoje - dar neseniai mokyklos suola palikę rokeriai agresyvūs, užsidegę, vokalistas Charlie Steenas atrodo kaip pavojingas chuliganas.
Net ir sulaužyta koja jis dūko salėje - sėdėdamas ant paslaugaus žiūrovo pečių. Paryčiais viešbutyje vos neteko iškviesti greitosios pagalbos gitaristui, kuris kažko padaugino. Žodžiu ši grupė, patikėkite, yra tikras, jaunatviškas, gaivališkas rokenrolo maištas.
„Songs Of Praise“ - debiutinis grupės, kuri jau pernai įsitvirtino didelių Europos festivalių programoje ir yra laikoma viena ryškiausių kylančių roko vilčių, albumas. Ir, dievulėliau, kaip jis pateisina visus lūkesčius.
Didelis, pritrenkiantis, galingas, rupus roko energijos kamuolys, trenkiantis tiesiai į Saulės rezginį. Su nuogu, „purvinu“ gitarų skambesiu, kartais deklamuojančiu, bet kur kas dažniau - staugiančiu ir kriokiančiu Ch.Steenu ir suplaktu kokteiliu iš visko, kas britų roke geriausio nutiko per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Nuo padūkusiai trankių dainų „One Rizla“ ar „Lampoon“ iki lėtesnio tempo „The Lick“, „Shame“ kuria kažką per vidurį tarp pankroko dievų „Sex Pistols“, žavingųjų pasipūtėlių „Oasis“, net postpanko šviesulių „Joy Division“ ir (ypač) ironijos karalius „The Fall“.
Dominuojanti nuotaika - agresija ir pyktis. Tekstai - apie meilę, muštynes, politikus, nerimą ir sutrikimą. Viską, kas jauniems britams aktualu dabar. Ir gal ne tik jiems.
Pernai Viktoras Diawara jau beveik buvo įkalbėjęs „Shame“ atvykti ir pagroti Vilniuje. Bet planas sugriuvo - grupė tiesiog turi per daug viliojančių pasiūlymų groti didesnėse šalyse. Po šio albumo jų turėtų tik padaugėti.
Ar „Shame“ yra originalūs? Ir taip, ir ne. Visi skambesio elementai - kažkur girdėti. Tačiau seniai teko girdėti, kad kas gerai žinomas spalvas sumaišytų taip gerai.
Įvertinimas - 9 iš 10.
„Shame“ klipas „Lampoon“:
