Kad tokios atstovės Lietuva „Eurovizijoje“ dar neturėjo, tapo aišku jau per pirmas porą savaičių po Ievos pergalės konkurso atrankoje.
Tiek žiniasklaidos dėmesio ji dar niekada nebuvo gavusi. Greitai pasipylė komplimentai linksmam, nuoširdžiam ir šiltam kaunietės bendravimo būdui. Kai kurie buvę Lietuvos „eurovizininkai“ buvo gerokai ramesni ir užsisklendę.
Atviri pasakojimai apie dvasinį kelią ir krišnaitų judėjimą, scenoje demonstruojama meilė sutuoktiniui Mariui Kiltinavičiui – Ieva laužo daug stereotipų, susijusių su tuo, kaip turi atrodyti ir elgtis „Eurovizijos“ žvaigždės.
Į „Euroviziją“ ji išvyko su būriu vaikų – primygtinai norėjo, kad atžalas į Lisaboną pasiimtų ir pasirodymo režisierė Rasa Micachienė, pritariančioji vokalistė Akmėja Brūzgė, dainos „When We’re Old“ kompozitorius Vytautas Bikus.
„Jie man padeda jaustis geriau ir ramiau“, – šyptelėjo Ieva, per pirmą viešnagės Lisabonoje savaitę spėjusi surengti dvi repeticijas „Eurovizijos“ arenoje, aplankyti gražiausias miesto ir jo apylinkių vietas, o sekmadienį žengsianti konkurso atidarymo mėlynuoju kilimu (nes rengėjai nusprendė, kad raudonas kilimas – pernelyg nuobodu).
Antradienio vakarą Lietuva tryps iš džiaugsmo arba liūdės – pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje tarp devyniolikos dalyvių patekti į dešimtuką ir žengti į gegužės 12-ąją vyksiantį finalą nebus lengva.
Tačiau Ieva „TV antenai“ sakė esanti pasirengusi bet kokiam rezultatui, o šilumos ir gerų emocijų, kurias jau padovanojo jos atliekama daina, negalės atimti niekas.
– Kelionė, kuriai po „Eurovizijos“ atrankos ruošėtės beveik du mėnesius, kitą savaitę baigsis. Ko ji išmokė?
– Kantrybės, susitelkimo, o labiausiai – ramybės. Jei būčiau ją praradusi, tikriausiai būčiau nusišovusi. Net dabar labai sunku – prieš išvykdama visur vėluodavau pusvalandį, valandą, darbų buvo begalė, bet jei būčiau pykusi ant pasaulio, išvis niekur nebūčiau išskridusi.
– Ką per tą laiką supratote apie „Euroviziją“?
– Pradėjau labai gerbti visus, kurie dalyvavo šiame konkurse. Žmonės per televizorių mato tik tris minutes, jie nemato viso darbo, kurį tenka atlikti iki tol.
O darbas – didžiulis, kur kas didesnis nei tas pasirodymas scenoje.
Negalėjau patikėti, kad prie „Eurovizijos“ dirba tiek daug žmonių. Vien su kiekvienu atlikėju keliauja dešimtys.
Monika Linkytė man sakė: nukeliausi, nepatikėsi, kiek ten visko. Bet man vis tiek šokas visa tai pamačius iš arti.
– Pusantro mėnesio buvo laikoma intriga dėl pasirodymo detalių. Lietuviški žodžiai dainos pabaigoje bus?
– Prieš pat išvykdama į Lisaboną vis dar apie tai galvojau, bet supratau, kad vis tiek noriu padainuoti lietuviškai.
Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad tos eilutės turi nuskambėti. Juk pažadėjau tai lietuviams, taip dainavau ir nacionalinės atrankos finale.
– Kaip ir atrankos finale, „Eurovizijoje“ į sceną su jumis eis vyras Marius.
– Taip. Nusprendėme, kad tai svarbi pasirodymo dalis. Labai džiaugiuosi, kad jis yra kartu. Visi aplink džiaugiasi. Mato, kad Marius mane labai nuramina ir padeda jaustis tvirtai.
– Po pirmos „Eurovizijos“ repeticijos buvote nepatenkinta tuo, kaip parodytos specialios vaizdo projekcijos.
– Taip. Per pasirodymą TV žiūrovams turi būti rodomos žmonių figūros. Jos – tam tikras simbolis, mano praeities vizijos, iš kurių žengiu į ateitį, į sceną ateina Marius. Bet projekcijos buvo parodytos netinkamo dydžio, milžiniškos, ne tokios, kokių mes norėjome.
Tikiuosi, kad galiausiai viskas bus sutvarkyta, o jei ne – į sceną galiu eiti ir be projekcijų. Svarbiausia šiame pasirodyme daina, visa kita – detalės. Nemanau, kad kas nors gali sugadinti pasirodymą.
Šį tą pakeitėme, bet vaizdas suplanuotas panašus į tą, kurį matėte Lietuvoje, – daugiau apšvietimo efektų, kiek pakeistos vaizdo projekcijos. Bet, pasikartosiu, aš jų visiškai nesureikšminu. Svarbiausia – kaip man pavyks padainuoti. Net šiek tiek baisu, nes jaučiu, kad viskas – ant mano pečių.
– Dėl jūsų sceninės suknelės – šioks toks detektyvas.
– Tiesa, buvo klaidingų žinių, kad ją vilkėjau jau pirmoje repeticijoje. Tai netiesa. Planas – ją parodyti tik antradienį, per pirmąjį pusfinalį, ar diena anksčiau, per generalinę repeticiją.
Suknelę pasirodymui kūrė lietuvių dizaineriai „Upcycled by LT“. Ar eisiu į sceną su sportbačiais? Gal ir basa. Suknelė – ilga, pėdų vis tiek nesimatys. Kaip ir Lietuvoje, pirmą pasirodymo dalį sėdėsiu scenoje.
– Per šiuos pusantro mėnesių netrūko ekspertų, ir giriančių, ir aštriai kritikuojančių jūsų pasirodymą. Buvo akimirkų, kai visus norėjosi pasiųsti velniop?
– Kad visus – ne. (Juokiasi.) Bet buvo dienų, kai nuoširdžiai stebėjausi, kodėl visi kalba, kodėl visi jaučiasi žinantys daugiau ir galintys komentuoti.
Paskui pasvarsčiau, kad ir pati mėgstu taip elgtis, tik komentarus pasilieku sau. Taip jau yra. Aš buvau tam pasirengusi.
Esu pasirengusi ir komentarams po konkurso – nesvarbu, kaip man ten pasiseks. Ėjau į „Eurovizijos“ atranką žinodama, kas bus. Nebijau to.
– Nuolat kartojate, kad jums gyvenime svarbiausia – šeima. Ar ji per visą „eurovizinę“ karštinę gavo pakankamai jūsų dėmesio?
– Su mama stengiuosi pasikalbėti kasdien. Nesvarbu – užsivertusi aš darbais ar ne. Nuo mažens negalėjau eiti miegoti, nepasakiusi mamai „labanakt“. Man įstrigę, kad kitaip negalima.
Su tėčiu rečiau pasiskambiname, bet tai normalu – jis konkretesnis žmogus, jam vieno pokalbio kelioms dienoms pakanka. (Juokiasi.) O su Mariumi mes nuolat kartu – dėmesio tikrai netrūksta. Gal tiesiog šiuo laikotarpiu buvo daugiau pokalbių telefonu, o mažiau akis į akį.
– Su kokio dydžio lagaminu keliavote į „Euroviziją“?
– Pasiėmiau tik vieną, ne keturis, kaip vežėsi Donatas Montvydas. (Juokiasi.)
Įsidėjau tris sukneles: sceninę, tą, kuri skirta „Eurovizijos“ atidarymo ceremonijai, ir laisvalaikiui. Šiek tiek daiktų, drabužių, pasiėmiau ir savo maldos karoliukus. Nelabai ko daugiau ir reikia.
– Nuolat šypsotės ir atrodo, kad jūsų niekas negali nuliūdinti. Ar tikrai už šypsenos nėra nerimo? Lietuva trokšta kuo geresnio rezultato.
– Tikrai negalvoju, neskaičiuoju, neprognozuoju, kurią vietą užimsiu. Tokių minčių mano galvoje nėra. Nežiūriu prognozių, nedėlioju strategijos, kaip patekti į finalą, kaip padaryti ką nors, ko kiti nedarys. Nors, žinoma, į finalą patekti norėčiau.
Man svarbiausia – kad prieš pasirodymą jausčiausi rami. Jei dainuosiu galvodama apie rezultatą, viskas sugrius. Nežinau, kaip bus, pamatysim. Mane daug kas vadina pilkuoju arkliuku. Maždaug – į finalą ji nepateks, bet palūkėkim su prognozėmis. Tai ir sakau – palaukime, gali būti visaip.
– Į jūsų išlydėtuves atvyko dvasinis mokytojas iš JAV. Daug kas nustebo, kodėl jam turėtų rūpėti „Eurovizija“.
– Man tai be galo daug reiškia. Svajojau, kad jis kada nors pamatytų mano koncertą. Paprašiau jo palaiminimo, kad galėčiau ramiai eiti į sceną, kad kojos nedrebėtų.
Jis labai laimingas, kad dalyvauju „Eurovizijoje“, kad dainos žinutė – apie meilę. Juk ir Vedose kalbama apie amžiną meilę.
Mokytojas sakė: atiduok visą save, bet žinok, kad rezultatas nuo tavęs nepriklauso. Vis dėlto jis trokšta, kad laimėčiau. (Juokiasi.) Man labai ramu, džiaugiuosi, kad jis mane palaiko.
Gal kas įsivaizduoja kunigus, dvasinius mokytojus kaip nuo žemės nuskridusius žmones, kurie nesidomi tokiais dalykais kaip popmuzika.
Bet jis džiaugiasi mano stilistika, tuo, ką darau. Per dainavimą perteikiu savo žinią, savo kelią.
Beje, pirmą sykį per mano išlydėtuvių koncertą sutiko nusifotografuoti jo žmona, kuri to nedaro. Buvau apstulbusi.
– Gal jie atvyks ir į Portugaliją?
– Ne, jie jau išskrido atgal į Ostiną Teksaso valstijoje, kur ir gyvena. Tiesa, tik porą mėnesių per metus, nes nuolat keliauja po pasaulį.
– Nuo režisierės iki kompozitoriaus ir grimuotojos – į Lisaboną su jumis atvyko bene gausiausia palaikomoji komanda per visą Lietuvos „eurovizinę“ istoriją. Artimieji irgi atvyks?
– Taip, bus ir tėtis su mama, tėčio brolis su žmona, geriausia draugė iš Maltos, dar keturi draugai iš Kauno. Pusė lėktuvo bus lietuvių – jie atvyks tiesiai į pusfinalį.
Man tai labai svarbu. Pavyzdžiui, labai smagu, kad kartu su žmona ir vaikais atvyko kompozitorius V.Bikus, – gal, radę laisvą valandą, ir kūryba kartu užsiimsime.
Džiaugiuosi, kad ir pritariančioji vokalistė A.Brūzgė galėjo atvykti ne viena, o su vyru Jurgiu Brūzga ir dukrele. Labai norėjau, kad visi vyktų kartu. Dar nežinojome, ar pavyks iš rėmėjų surinkti pakankamai pinigų, bet jau visiems pirkome bilietus.
Esu laiminga, nes jaučiuosi kaip namie. O tai yra svarbu.
– Ar yra dalykų, kurių bijote?
– Labiausiai bijau pasimesti visame renginio chaose, pradėti meluoti sau, perspausti – tiek pasirodyme, tiek interviu. Noriu išlikti savimi.
Nuo pirmojo išankstinio „eurovizininkų“ renginio mačiau, kaip dalyviai keičiasi, atsiranda netikrumas, perdėtai manieringas bendravimas.
Bijau, kad ir man taip nenutiktų. Laimė, Marius šalia. Jis neleidžia atitrūkti nuo žemės. (Juokiasi.)
– Laikotės griežtų mitybos taisyklių, valgote tik tam tikrą maistą. Teko į Portugaliją vežtis virtuvės reikmenis?
– Ne, netilpo į lagaminą. Bet čia suradau žmonių, kurie maitinasi taip pat, yra ir veganų restoranas, krišnaitų šventykla, kur galima gauti maisto. O rytais plakuosi vaisių kokteilius. Labai sveika, balso neužkimš. (Juokiasi.) Viskas – kur kas paprasčiau, nei kas galbūt įsivaizduoja.
– Ar vyras jau pasakė, kad po šios „Eurovizijos“ būtinai reikės ramių atostogų kartu?
– Ne, nieko neplanavau. Bet taip išėjo, kad mane pakvietė po „Eurovizijos“ keliauti į Turkiją – aštuonios dienos poilsio ir vienas koncertas. Prabėgus savaitei po „Eurovizijos“ keliausiu ten. Neplanuotas, bet geras dalykas, labai laiku.
– Koks didžiausias turtas, kurį iš šio konkurso jau gavote?
– Žmonių istorijos ir pasakojimai. Prieš išvykdama į Portugaliją koncertavau Klaipėdoje.
Viena moteris ten manęs laukė tris valandas. Ji patyrusi avariją, sunkiai vaikšto. Padovanojo man žaislinį drambliuką, susigraudino ir sako: žinai, tu mane įkvėpei gyventi, man labai nesiseka su meile, bet išgirdusi tavo dainą aš ja tikiu.
Klausiausi jos ir galvojau: ko dar galėčiau norėti? Jokie materialūs dalykai man to neatstos. O tokių istorijų aš išgirdau daugybę.
