Prieš dvejus metus Vidas nuvyko į Zarasus – koncertuoti festivalyje „Galapagai“. Prieš koncertą turėjo kelias laisvas valandas, tad išėjo pasivaikščioti po miestelį. Užsukęs į dėvėtų drabužių parduotuvę, nusipirko žalios ir rožinės spalvos sportinius batelius. O tada nutiko kai kas, kas netikėtai tapo jo vizitine kortele.
„Eidamas pamačiau automobilį, kuriame sėdėjo jaunuoliai, kramsnojo kebabus ir klausėsi klasikinės muzikos. Įdomus vaizdas. Vienas jų vilkėjo lygiai tokių pat spalvų treningą, kaip mano sportbačiai. Susižvalgiau su drauge, supratau, kad galvojame tą patį“, – šią savaitę užsukęs į portalo lrytas.lt konferenciją juokėsi Vidas.
Po kelių minučių jis su nepažįstamuoju jau derėjosi, kad šio treningas labai tiktų jo koncertui. Po kelių valandų, jį vilkėdamas, Vidas jau žengė į sceną. Ir vilki iki šiol.
„Tas žmogus man treningą tiesiog atidavė. Padovanojau jam savo albumų, kvietimų į koncertus ir dar, pasirodo, jis grojo kažkokioje grupėje. Sutarėme, kad kai jis norės, paskambins ir aš pakviesiu apšildyti savo koncerto. Kol kas nepaskambino. Bet aš nepamiršau“, – gūžtelėjo pečiais Vidas.
Tokių istorijų jis gali papasakoti ne vieną. Sykį, pristatydamas savo vaizdo klipą, jis po didelį Vilniaus prekybos centrą vaikščiojo pusnuogis. Prieš metus koncerte Vilniuje burtais išrinko ir vienam žiūrovui padovanojo savo automobilį – prieš tai ant jo pašokinėjęs ir aplamdęs.
Per koncertus jis scenoje dūksta taip, kad kartą, pasisvėręs prieš ir po pasirodymo, nustėro. Paaiškėjo, kad per koncertą Klaipėdoje jis prarado daugiau nei kilogramą svorio.
Ironiškos dainos ir klipai renka daugybę peržiūrų internete, bet netrūksta ir nusiteikusių skeptiškai. Viena priežasčių – solinės karjeros pradžioje kūręs kažką panašaus į gana liūdną ir jausmingą dainuojamąją poeziją, pastaruosius porą metų Vidas drastiškai pakeitė kryptį ir dabar kuria trankią muziką su tekstais, kurie daliai jo buvusių klausytojų atrodo, švelniai tariant, kvailoki.
Pats hitų „Babkės“, „Nervai“ ir „Pusvalanduko“ autorius dėl to nesuka galvos ir turi paprastą paaiškinimą.
„Mano tikslas – išlaisvinti susivaržiusius žmones, pažadinti viduje linksmą chuliganą. Namie esu kitoks, kartais dainuoju liūdnas dainas prie pianino. O tai, ką matote scenoje, yra lyg viena, linksmoji, mėnulio pusė“, – pasakojo Vidas.
Ir toliau kuria originalius projektus – pavyzdžiui, per prabėgusius keliolika mėnesių surengė net šimto koncertų turą per Lietuvą, aplankydamas ir miestelius, į kuriuos žinomi atlikėjai dažniausiai nė nekiša nosies.
Šį sekmadienį turą vainikuos koncertas Vilniuje, „Siemens“ arenoje. Jame, tikisi Vidas, susirinks per du tūkstančius žiūrovų, kurie pamatys „ekstremaliai sportišką“ pasirodymą – su akrobatais ir riedlentininkais. Net apšildančia grupe Vidas pasirinko Vilniaus „Ryto“ komandos šokėjas.
Specialiai jam ruošiama VB inicialų formos scena, o žinią apie koncertą Vidas skleidė visais įmanomais būdais, pavyzdžiui, reperiui Ironvytui, dainininkui Justinui Jaručiui ir kitiems žinomiems scenos veikėjams įteikdamas spalvingus treningus, kad šie žinotų, kaip pasipuošti einant į renginį.
„Viena draugė pasakė: įsijungiu televizorių, o ten Bareikis, radiją – o ten Bareikis, lygintuvo jau nebejungiu“, – nusijuokė Vidas.
Baigęs šimto koncertų turą jis ruošis kitam svarbiam įvykiui – sausio 25-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje kartu su Justinu Jankevičiumi ves muzikos apdovanojimus M.A.M.A.
Apsilankęs lrytas.lt konferencijoje, jis atsakė į skaitytojų klausimus – apie treningus, „Euroviziją“ ir ne tik.
– M.A.M.A. ceremonijoje jums pirmąsyk teks vedėjo vaidmuo. Koks jausmas dirbti duetu su J.Jankevičiumi?
– Pirmąsyk jį pamačiau, kai jis tik pradėjo karjerą. Jau tada pajutau, kad susitiksime kada nors vėliau.
Ruošdamiesi ceremonijai jau kelis sykius buvome susitikę, manau, mūsų duetas pasirinktas sąmoningai. Bandysiu išnaudoti pliusus, kuriuos turiu: muzikalumą, išradingumą, šou elementus.
Į vedėjo vaidmenį net nesiruošiu įsijausti, man iš Justino dar mokytis ir mokytis.
– Pats pretenduosite į du apdovanojimus – Metų atlikėjo ir Metų popmuzikos atlikėjo. Tikitės laimėti?
– Esu prieš kelerius metus laimėjęs Metų alternatyvios muzikos atlikėjo prizą. Kai pamačiau, kad priskyrė prie popmuzikos, juokas apėmė.
Šiaip džiugu, nes metai buvo sunkūs. To šimto koncertų iššūkio ėmiausi intuityviai ir avantiūristiškai. Ir tik įpusėjęs pajutau, kas yra šimtas koncertų, koks tai nuovargis, kaip reikia susiveržti, kai per 13 dienų koncertuoji 11 kartų skirtinguose miestuose. Bet įgijau begalę patirties, gavau naujų potyrių, išplėčiau sekėjų ratą.
Kad laimėsiu, nesitikiu, nes abiejose kategorijose turiu kitus favoritus. Pavyzdžiui, popmuzikoje – Saulius Prūsaitis, jo „39“ yra vienas klausomiausių kūrinių Lietuvoje šįmet. Nuomonių apie tą kūrinį gali būti įvairių, bet kai tiek žmonių tai sukuria teigiamą emociją, viskas gerai.
– Šimtas miestų Lietuvoje – ar buvo toks, apie kurį net nebuvote girdėjęs?
– Ne. Pažiūrėjau „Google“ – Lietuvoje oficialiai yra 103 miestai ir miesteliai. Vadinasi, į tris dar nenuvažiavome. (Juokiasi.) Bet buvo vietų, kur gerbėjai nustebino.
Pavyzdžiui, atvažiuoju per pietus į Radviliškį. Susitinku su mokiniais, o jie mane pasitinka, dainą „Pusvalanduko“ dainuodami. Trys šimtai žmonių salėje – ir visi dainuoja. Nei aš ten buvęs, nei grojęs, nei pažįstamų turėjęs. Paskui vakare koncertas – pirmos dvi eilės treningais apsirengę, visas dainas kartu dainuoja.
Manau, parodžiau ir kitiems atlikėjams, kad nereikia bijoti miestelių, apsiriboti keliais koncertais didmiesčiuose. Kai mažame miestelyje žiūrovai ateina, atneša šaltalankių uogienės dovanų ir dar pakviečia į svečius – tai ypatingos akimirkos.
– Kiek mažiausiai žmonių atėjo į koncertą?
– Viename miestelyje – 60. Kitur – dažniausiai nuo šimto iki dviejų, bet buvo ir kur kas daugiau.
– Vis dėlto – kodėl treningas?
– Kurdamas naujausią albumą „Katukavakare?“, paklausiau savęs, kaip man labiau patinka groti: ramiai gitara, pianinu ar taškytis, šėlti, daryti didelį šou ir lygiuotis į tokius atlikėjus kaip „The Prodigy“.
Supratau, kad labiau antras variantas. Pradėjau jį kurti nuo trankių aranžuočių ir tik tada rašiau tekstus. Prie tokios muzikos treningas tinka. Per koncertus daug judu, prakaituoju, tai patogiausias drabužis. Kiti – nepatogūs ir plyšta.
Bet didžiausias paradoksas – Lietuvoje dėl to treningo žmonės stebisi, o prieš savaitę koncertavau Berlyne, nuėjau į dėvėtų drabužų turgų, ten tokie treningai dabar – mados šauksmas. Nepatikėsite, bet tas Gariūnų dešimtojo dešimtmečio stilius dabar yra labai populiarus. Tik pas mus visa tai pavėluotai ateina.
– Yra žmonių, sakančių, kad kadaise atlikdavote visai normalią dainuojamąją poeziją, o dabar – nelabai.
– Negaliu prisirišti prie žanro. Laikai keičiasi, aš pats keičiuosi. Žanras – tik forma, kuri niekada nenugalės turinio. O turinys liko toks pat.
Ar ką nors keistų, jei „Pusvalanduko“ pagročiau su gitara Mokytojų namuose? Taip, mane pamatytų 60 žmonių, o ne tūkstantis. Kai pamato tūkstantis, natūralu, kad tarp jų atsiranda 80, kuriems nepatinka treningas ir šiaip viskas nepatinka.
Aš nesijaudinu dėl to, kad kam nors nepatinku. Tai žaidimo dalis. Kai daugėja sekėjų, daugėja ir tokių, kuriems nepatinki. Aš nežinau, koks bus mano kitas etapas. Gal vėl tapsiu ramesnis, prie pianino sėsiu. O gal ir ne.
– Su žmona dainininke Jurga Šeduikyte esate sudainavę kūrinį „Trys Kanados“, kuris daug kam patiko. Ar dar dainuosite kartu?
– Nemanau. Pirmiausia mūsų auditorijos skirtingos. Mano – gal kiek jaunesnė, jos – vyresnė, solidesnė. Esame bandę kurti kartu – išeina kaip šaltibarščiai su keksu. Atskirai – gardu, kartu – nelabai.
Mes savo idėjas namie pakankamai gerai maišome, scenoje to tikrai nereikia. Kai tai supratome, abiem palengvėjo. Bet Jurga man duoda patarimų, kaip ir aš jai. Esu jai dėkingas.
– Du sykius bandėte jėgas „Eurovizijos“ atrankoje. Tuoj ji vėl prasidės, bandysite vėl?
– Ne, jau registracija baigėsi. Šįkart nešokau į traukinį. Niekada nesakau „niekada“, bet, tiesą sakant, šįmet dalyvaudamas šiek tiek nusivyliau, nes žaidimas man pasirodė nešvarus – žmonės laisvai gali tam tikromis sumomis daryti įtaką telefoniniam balsavimui.
Yra atlikėjų, kurie nusiperka mobiliojo ryšio kortelių ir siunčia žinutes už save. Nedariau analizės, bet tai labai paprasta. Visi tai žino, bet niekas nešneka. Galima nusipirkti daug kortelių, kurios kainuoja nedaug, o lemia 50 procentų balsavimo.
Kita vertus, manau, kad tai vyksta ir pačioje „Eurovizijoje“, valstybiniu mastu. Kas trukdo daug pinigų turinčioms šalims kitose valstybėse suformuoti „gerbėjų“ grupeles, pripirkti kalnus kortelių ir siųsti žinutes? Niekas. Gal padėtis pasikeistų, jei iš vieno numerio būtų galima balsuoti tik kartą.
Nieko nesakau, jei nori pristatyti dainą, pasireklamuoti – atranka yra puiki galimybė. Bet aš dabar ir taip turiu ką veikti. Be to, abu sykius ėjau nusiteikęs laimėti, o tam reikia pasirengimo, papildomų lėšų, jų šįkart nesu numatęs.
– Didžiąją dalį jūsų klausytojų sudaro jauni žmonės. Kokią žinutę norite jiems perduoti savo kūryba?
– Noriu įkvėpti gyventi kitaip, atsisakyti standartų. Net ir mano treningas – savotiškas būdas priešintis mąstymui, kad rengtis galima tik vienaip ar kitaip.
Treningas siejamas su sportu, aš daug sportuoju. Noriu parodyti, kad žmogus gali būti ir sportiškas, ir intelektualus, nes Lietuvoje kažkodėl manoma kitaip. Mūsų galvose – daug stereotipų, kurių, beje, nėra didelėse valstybėse. Norisi tai keisti.
