Kad daug rimtų reikalų turintis, su verslo banginiais dirbantis vyras ilgam užsižais su muzika, atrodė neįtikėtina – čia ir apyvarta kitokia, ir romantikos, kelias valandas beldžiantis į koncertą klube, kuriame laukia koks šimtas žmonių, nėra tiek jau daug.
Tačiau štai – „The Station“ jau grojo M.A.M.A. apdovanojimų ceremonijoje, vėl yra joje nominuoti, dalyvavo ne viename dideliame festivalyje, o ant stalo – jau antrasis grupės albumas. Žaidimas užsitęsė, o gal tai – jau ir nebe žaidimas.
Jei pirmas grupės albumas „Išsišakojančių takelių miestas“ atrodė gana padrikas (Mykolas mintis jam kaupė nuo paauglystės), antrajame grupė atrodo labiau susitelkusi ir atsikračiusi dainų, kurios skirtos tik užimti vietai, kad albumas atrodytų ilgesnis.
Gal aiškesnę kryptį rasti grupei padėjo ir prodiuseris – žinomo elektroninės muzikos dueto „Happyendless“ narys Andrius Kauklys, nusipelnęs pagyrų – visų dainų aranžuotės čia skoningos, „kabinančios“ ir gerai apgalvotos.
Patys „The Station“ sako, kad šis albumas – knaisiojimasis po savo sielos užkaborius. Kitaip tariant – daug asmeniškų tekstų, nuo ironiškų pasvarstymų apie vidutinio amžiaus krizę ir persisotinimą gėrybėmis („Siluetas“) iki visiškos depresijos („Pusė keturių“).
„Elektroniniu roku“ šio albumo muziką pavadinę atlikėjai šįkart įkvėpimo semiasi iš praėjusio amžiaus pabaigos garsų. Čia yra ir energingo polėkio („Bėk“), ir su agresija sumišusios aistros („Tik tau“). Kartais „The Station“ primena „Depeche Mode“, kartais – gerokai mažiau žinomus elektroninės muzikos dievukus „Nitzer Ebb“, kartais, labiausiai dėl vokalo manieros, dešimtis slaviško roko herojų, o kartais – net latvius „Brainstorm“ (ypač – dainoje „Meilė ir vaistai“).
M.Katkus dažnai dainuoja žemu balsu, lyg gotikinio roko paniurėlis („Vaikas“), ir kur kas rečiau bando užplėšti dainą falcetu (tai vienas įkyriausių ir erzinančių dalykų „The Station“ muzikoje). Bet kai jau užplėšia, tai daro visą kūrinį, ir tada sunku susilaikyti nekikenus.
Ko „The Station“ tikrai netrūksta – fantazijos. Viename albume yra ir dainų, kurios kvepia elektronine popmuzika, ir tokių, kurios tiktų roko operoms („Naktis“, kurią M.Katkus dainuoja duetu su kita grupės vokaliste Justina Mykolaityte) ar kaip intarpas, pavyzdžiui, nuostabių britų „Placebo“ albume („Visi takai veda žemyn“).
Su albumo pavadinimu grupė pataikė – dramos šioje muzikoje pakanka. Idėjų – irgi. Dabar jai labiausiai trūksta vienos dainos, kurią pamėgtų pusė Lietuvos. Šiame albume, regis, tokios dar nėra. Bet M.Katkaus entuziazmas užkulisiuose sufleruoja, kad tų dainų jis dar prirašys daug. Ir gerai.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina „Saulė“:
