Andrew Hozier-Byrne augo dailininkės ir bankininko, vakarais grojančio būgnais bliuzo grupėje, šeimoje. Hozier pradėjo rašyti dainas dar ankstyvoje paauglystėje. Nebuvo net abejonės, kad vaikinas suks muzikos keliu – pamažu kuklusis dainius aksominiu balsu tapo Airijos pasididžiavimu.
Prieš šešerius metus internetą išvydo pirmasis Hozier singlas „Take Me To Church“, kuris greitai pradėjo skambėti visų ausinėse. Greitai įsisukęs į indie roko ir bliuzo muzikos traukinį, po metų jis išleido pirmąjį savo albumą „Hozier“, vėliau pažymėtu platinos ženklu ir užvaldė Europos ir Amerikos koncertų sales.
Viena pagrindinių Hozier kūrybos temų – socialinės problemos. Dainai „Take Me To Church“ pritaikęs klipą apie homoseksualių žmonių persekiojimą Rusijoje, jis tik pradėjo kelią socialinės teisybės link. Pernai išleistame antrajame albume „Wasteland, Baby!“ jis apdainuoja ne tik įsimylėjimą ar pasaulio pabaigą. Vienas pirmųjų singlų „Nina Cried Power“ talpina tokių artistų kaip Ninos Simonne, Bobo Dylano ir Mavis Staples kovą prieš ksenofobiją ir politinę bei socialinę neteisybę.
Apie savo kūrybą Hozier yra pasakęs: „Aš rašau sau. Rašau apie dalykus, kuriais mėgaujuosi, kurie man rūpi, ir kurie priverčia mane galvoti. Nerašau dainų kitiems, o sau, ir esu palaimintas, jei žmonėms tai patinka“ („Irish Times žurnalas“).
Jeigu būčiau norėjęs parašyti pop dainą, būčiau tai padaręs, sako jis, bet ir toliau kuria poeziją, kurią sudeda į dainas. Žodžius, kurie, tikriausiai, pergyvens mus visus.
Tokias dainas šeštadienio vakarą jis atnešė ir į sausakimšą „Palladium“ koncertų salę Varšuvos centre. Jau prieš daugiau nei pusę metų pilnai išparduotas koncertas sutraukė beveik du tūkstančius žiūrovų.
Hozier apšildyti vakarui pasirinko jauną dainų kūrėją David Keenan, kilusį iš gimtosios Airijos. Tik su gitara ir stipriu vokalu į sceną išėjęs vaikinas buvo šiltai sutiktas lenkiškos publikos.
Savo skambesiu primenantis Bob Dylan ir Jeff Buckley, jis kūrė bliuzo ir rokenrolo nuotaiką.
Pagrindinis vakaro atlikėjas nevėlavo nei minute ir koncertą pradėjo nuo „Would That I“. Iš senų koncertų programų buvo aišku, kad Hozier atliks beveik dvidešimt kūrinių, šį kartą skambėjo devyniolika.
Nebuvo užmiršti tokie hitai kaip „Someone New“, „From Eden“, „Take Me To Church“ ir net Stevie Wonder dainos koveris. Netikėtai atlikęs „Shrike“ iš naujojo albumo jis juokavo, kad reikia padėkoti vaikinui, užkalbinusiam jį gatvėje ir paprašiusiam šios dainos.
Scenoje pasirodęs kartu su septyniais muzikantais jis keitė gitaras po kiekvieno kūrinio. Stebint iš šono atrodė kad visas dainas jis atliko pirmą kartą – toks įsijautimas nustebino ir jį patį, kai sugrojęs „Cherry Wine“ ir „Work Song“ biso metu pats purtė galvą netikėdamas, ką vakaro metu sukūrė.
Galbūt dėl šios priežasties po koncerto jis daugiau nei valandą dalino autografus ir apkabinimus keliems šimtams fanų – neatrodė, kad tai priverstinė jo darbo dalis.
Atskirų plojimų verti Varšuvos melomanai, nes jeigu Hozier nebūtų išėjęs į sceną bisui, savo plojimais ir trepsėjimu jie būtų tikrai sugriovę „Palladium“ erdvę.
Lenkija jau seniai garsėja kaip gerų koncertų šalis, ir Hozier koncertas tą patvirtino – aktualus vardas buvo sutiktas lyg ilgai lauktas draugas. Tai muzika, kuri neužsilieka tik tarp keturių koncertų sienų. Tai melancholiška patirtis, pažymėta netuščiais dainų žodžiais.
