Atsikeliam rokerių „Bon Jovi“ dar sovietiniais metais išgarsintame Naujojo Džersio kaime. Čia vakar atkeliavome tamsoje, o štai ryte mūsų laukia siurprizas. Pasirodo, apsigyvenome ant upės kranto, o vidinis namo kiemas baigiasi vandenyje. Kitame upės krante – parkas, aplink laksto visokios voverės ir meškėnai.
Dėl tokios namo vietos Lietuvos gamtosaugininkai, ko gero, infarktą gautų. Jokio 100 metrų nuo vandens – koks košmaras ir skandalas! Šiuo atžvilgiu Amerikoje viskas paprasčiau. O kai sužinojau, kad šio namo nuomos kaina panaši į neblogo buto Vilniaus centre (beje, vietinių algos kur kas didesnės nei visiems vilniečiams žadėti 6,4 tūkst. litų), tai ir man negera pasidarė nuo pilkšvo pavydo.
Autobusu atvažiuojame į vidurinę Manhatano dalį. Laiko iki skrydžio – apstu, traukinys iki Niujorko oro uosto keliauja iš stotelės šalia buvusių dvynių bokštų, o pastarieji – žemutinėje salos dalyje. Bandome per kelias valandas iki jų iš savosios 42-osios gatvės nukulniuoti. Bet atstumai čia nelietuviški, ir po poros valandų pamatę, kad vargiai spėsime, šokam į metro.
Gal kada prie jų priprasiu, bet dabar be keiksmų sunku apie juos ką nors pasakyti. Normalių žemėlapių nėra, niekas nesugeba nieko paaiškinti, taigi vietoje Pasaulio prekybos centro nusitrenkiam iki Bruklino. Savo tikslą pasiekiame susivėlinę. Taigi moralas: čia ne Londonas, nejuokaukite su metro, jei kur skubėsite.
Išlydėjęs bendrakeleivę nutariu pasivaikščioti. Iš pradžių apžiūriu ugniagesių stotį, kuri įsikūrusi kitoje gatvės pusėje priešais nugriuvusius dangoraižius. Pirmoji pagalba tikrai nevėlavo, tik dalis gelbėtojų patys žuvo.
Prieinu įėjimą į „Ground zero“ memorialą. Pagal juostas matyti, kad pasiruošta žmonių minioms, tačiau saulė jau leidžiasi, tad eilių nėra. Iš vieno dėdulės gavęs leidimą keliauju vidun. Nepaisant to, kad bilietą gavau nemokamai, tenka jį kelis kartus parodyti kitiems prižiūrėtojams, negana to, jie patikrina ir asmeninius daiktus, nuskenuoja mane patį – kaip oro uoste. Tvarką prižiūri kelios dešimtys apsaugos darbuotojų ir policininkų.
Visa tai man kelia šypseną – na, koks kvailys bandytų ką blogo padaryti griuvėsiuose? Būtų nelogiška. Amerikiečiai vėl persistengia, nors puikiai suprantu, kokia šventa jiems yra ši vieta. Net tualetų visoje teritorijoje nėra (tai skelbia plakatai). Vis dėlto kad ir koks cinikas būčiau, viduje randu kažką tokio. Memorialo idėjos autoriui lenkiuosi iki žemės.
Vietoje sugriuvusių dvynių įrengti baseinai, jų viduryje į juodas skyles, lyg į nebūtį, suteka vanduo – tai simbolizuoja smengančius pastatus, iš jų krentančius žmones. Leidžiantis saulei visa tai atrodo net kažkiek šiurpiai. Rekomenduoju apsilankyti.
Beje, teritorijoje stovi medelis, išgyvenęs pastatų griūtį. O prie jo kamieno žmonės vis meta monetas. Klausiau kelių apsaugininkų, ką tai reiškia, kokia prasmė. Šie atsakė, kad patys nežino, nes ne norus prie šio fontano jie galvoja. Tiesiog žmonės tai daro, o jie kas vakarą surenka pinigus ir atiduoda labdarai.
Labiausiai stebina tai, kad tragedijos vieta nuoširdžiai kasdien lankoma paprastų žmonių. Kažkaip nejučia prisiminiau mūsų memorialą prie televizijos bokšto ir pačiam gėda pasidarė, kad ten esu buvęs tik kažkurią Sausio 13-ąją.
Dienos pabaigoje manęs laukia linksmesnis nutikimas. Metro stotis, užkalbina kažkoks jaunuolis, jis pasiūlo išbandyti savo ištvermę šalia esančioje savo būstinėje, prie staliukų su specialiais aparatais. Gerai, galvoju, rėkit ant manęs, gąsdinkit, Marytė nieko nesakys.
Prijungia mane prie aparato, sureguliuoja rodykles. Vaikinui po kelių angliškų su ryškiu kaimyninės šalies akcentu jo sakinių pasiūlau pereiti prie rusų kalbos.
Taigi jis visaip kaip bando mane kamantinėti, verčia galvoti apie man skaudžius ir sunkius dalykus, apie tai, ką norėčiau pakeisti gyvenime. Nuoširdžiai stengiuosi viską atlikti, net apie valdžią tėvynėje ir šildymo bei degalų kainas galvoju, nekalbant jau apie bjaurias merginas, sutiktas gyvenime. O ta rodyklė vos sukruta.
Po dešimties minučių vaikinas man ir sako: „No tebe že v žyzni vsio p...ui“(nenormatyvinė rusiška leksika verčiama maždaug taip: „Betgi tu gyvenime dėl nieko nesijaudini.“). Turiu sutikti, aparatas juk nemeluoja.
Vaikinas pagiria, kad esu toks pirmas sutiktas, net paspaudžia ranką ir knygos apie kovą su stresu nebesiūlo. Sako, kad man jos nereikia. Štai ir pasigyriau.
