Atvykusi į JAV atlikti stažuotės Viktorija dirbo fotografijos studijoje. Baigiantis kontraktui viename vakarėlyje Viktorija gavo pasiūlymą padirbėti madų šou, tik ne kaip fotografė, o kaip modelis. Po madų šou jai buvo pasiūlytas kontraktas modelių agentūroje „Thomson models“. Taip Viktorija ir liko mados pasaulyje.
Šiuo metu ji dirba su Ralfu Laurenu, Badgley Mischka, Christianu Louboutinu, Manolo Blahniku ir daugybe kitų garsenybių, bendradarbiauja su „Louis Vuitton“, Parsonso dizaino mokykla, kuri paruošė daug talentingų dizainerių, Aukštosios mados savaitės organizatoriais. Viktorija pati nesigyrė, tačiau teko girdėti, kad ji pradeda fotografuoti ir „Vogue“ mados žurnalui.
Dirbdama su pasaulinėmis garsenybėmis ši fotografė nepamiršta ir Lietuvos dizainerių: Ramunės Strazdaitės, Rūtos Kaupinytės, Seržo Gandžumiano. Verta paminėti, kad neseniai ji surengė 7 individualias ir 3 grupines parodas Niujorke, Vašingtone bei Lietuvoje.
Su Viktorija susitinkame tailandiečių kavinėje, kurioje ji pietauja su bičiuliu. Paragaujame daug gardėsių ir keliaujame toliau, pas kitą tautietę – Auriją Petraitytę. Šiek tiek pagirsiu ir ją, kad tie, kurie yra pavydūs ir pikti, neaiškintų, jog lietuviai užsienyje dirba tik žemiausios kvalifikacijos darbus ir yra nieko verti.
Prieš dešimt metų, dar būdama studentė, Aurija atvyko į JAV dirbti ir keliauti, tačiau jai buvo pasiūlyta tęsti mokslus Niujorke Mados technologijų institute. Baigusi mokslus ir trejus metus padirbusi samdoma dizainere rankines kuriančioje įmonėje su savo sužadėtiniu Aleksanderiu ėmėsi nuosavo verslo ir įkūrė prekinį ženklą „Figaro by Accessoir“.
Ko gero, neverta pasakoti, kad pradžia buvo išties nelengva, tačiau dabar pasiekti rezultatai verčia žavėtis. Per metus dizainerė sukuria apie 600 skirtingų modelių rankinių 4 kolekcijoms. Rankinės tiekiamos į maždaug 5 tūkst. parduotuvių bei prekybos tinklų – tiek JAV, tiek Kanadoje. Įspūdinga?
Jos rankinės nėra labai brangios, tačiau A. Petraitytė, norėdama, kad jos būtų ir labai kokybiškos, pati skrenda keliems mėnesiams į fabrikus Kinijoje, stebi gamybą, kontroliuoja kokybę. Kartais tyliai prisiglaudusi nuošaliame kamputyje ji gamyklose net lieka nakvoti.
Paklausta, kas labiausiai ją džiugina gyvenime, nesusimąsčiusi atsako: „Aš labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi kurdama prieinamos kainos rankines, nes nieko nėra maloniau, kai mergina, kuri domisi mada, bet neturi pakankamai pinigų, kad galėtų įsigyti labai brangią dizainerio rankinę, gali nusipirkti vieną iš mano kūrinių. Malonu, kad galiu padėti. Fantastiškas jausmas!“
Pakeliui pas šią šaunuolę, mes aplankome šuniukų darželį. Kam jie reikalingi? Tarkim, jūs turite uodeguotą keturkojį numylėtinį ir išeinant į darbą jums širdis neleidžia jo palikti vieno namuose. Tuomet reikia daryti taip: imti piniginę ir šunį, keliauti į tokį dienos darželį, atėjus ištrauki dvi kupiūras (20 ir 50 dolerių) ir jas paduoti kartu su savo augintiniu. Po to jūsų augintinis keliauja į kambarį, kur jo laukia penkiolika panašaus kalibro žaidimų partnerių ir viena tetulė, sėdinti ant sofos ir vis glostanti kurį nors „darželinuką“.
Visą vaizdą pro langą gali stebėti praeiviai. Bet mes ne to čia susirinkome, tad pasigrožėję šuniška idile keliaujame toliau – trukdyti fotografuoti Viktorijai Juodėnaitei.
Atkeliaujame į „rankinukų namą“. Tokių Niujorke du: vienas mažesnis, kiek pigesnis, kitas – didesnis ir brangesnis.
Mūsų jau laukia ir Aurija, makiažo specialistas, jauna ir labai perspektyvi drabužių bei aksesuarų dizainerė Angela Hao Chun Yang, atnešusi porą savo kurtų suknelių fotosesijai, na ir, žinoma, modelis – žavi tautietė, Niujorke studijuojanti teisę, – Vita Daukšaitė.
Makiažo specialistas imasi darbo, ir po valandėlės mūsų merginos nebeįmanoma atpažinti. Pirmoji suknelė fotografuojama Heroldo aikštėje, kurioje daug gėlių. Fotosesija trunka dešimt minučių. Aš irgi prisidedu prie kūrybinio proceso – laikau apšvietimo lempą.
Įdomus faktas – jei apšvietimo lempa laikoma rankose, fotosesija laikoma neprofesionalia. Jei lempa būtų padėta ant žemės, valdžios nuomone, ji būtų profesionali, o tada ir draudimą reikėtų nusipirkti, ir miestui sumokėti 10 tūkst. dolerių.
Nepaisant tokio mūsų gudravimo, prisistato pareigūnas ir mus išgrūda lauk. Be jokių kalbų ir derybų, neleidžia daugiau net poros kadrų padaryti. Merginos sakė, kad būtų galima bylinėtis, tačiau ar verta?
Grįžtame atgal į studiją persirengti, tada fotosesija tęsiama gatvėje, laiptinėje, koridoriuje – čia viskas legalu. Taip nejučia atslenka sutemos, laikas baigti darbus.
Man reikia važiuoti į kaimą, tačiau sulaukiu pasiūlymo apsistoti pas panelę Viktoriją, svečių kambaryje. Vakarą galima praleisti vietos bare bendraujant su merginų draugais. Nebereikia drebėti, kad bus pražiopsotas paskutinis autobusas.
Kaip viskas vyko, siūlau pažiūrėti nuotraukose. Taip pat pridėtos ir kelios Viktorijos Juodėnaitės darytos nuotraukos. Kad pajustumėte skirtumą.
