Be to, manęs nepriima į jachtą, nes vyks labai atsakingos varžybos, tad nevalia maišytis po kojomis ir burėmis. Todėl bandau susitarti dėl kokių nors vestuvių įamžinimo. Smalsu, kuo skiriasi amerikiečių tradicijos nuo mūsiškių.
Bandau ieškoti pagalbos ir kreipiuosi į dvi lietuves fotografes – viena neatsiliepia, o kita šiandien kaip tik darbų neturi. Paklausia, ar palauksiu kito šeštadienio, atsakau, kad jau po savaitės keliausiu namo.
Kaip kompensaciją gaunu darbą fotografuoti žavią, kiek pasipūtusią šokoladinės odos merginą – kažkokios bižuterijos reklamai. Visa tai trunka neilgai ir tenka ieškoti kitų pramogų.
Kokios galimybės? Muziejai Niujorke puikūs, bet nepigūs. Vašingtone dauguma muziejų – nemokami. Tačiau jei norisi meno, tai šį alkį kuo puikiausiai galima numalšinti Paryžiuje ar Londone.
Galima sėsti į vandens taksi ir plaukti aplink Manhatano salą ir išlipti patinkančioje vietoje. Tačiau šiandien per šalta (gal ir gerai, kad į jachtą nepaėmė) ir drebėti virš vandens nesinori.
Kas lieka ir ko norisi? Galima pasivaikščioti Penktąja aveniu, taip pat – po Centrinį parką, Harlemą bei senąsias kapines. Pradedu nuo Taimso aikštės, mėgstamiausios niujorkiečių Naujųjų metų sutikimo vietos.
Tai nedidelė aikštė, kurioje mirga reklamos, čia pardavinėjami bilietai į įvairiausius miuziklus (vos nesusigundau, bet...). Taip pat aikštėje stovi biuras, kuriame galima užsirašyti į kariuomenę. Bandau įsivaizduoti panašų vaizdą pas mus, tarkim, viduryje Lukiškių, ten, kur senelis Iljičius ranka rodė į konservatoriją, stovi skardinis vagonėlis apkabinėtas plakatais raginančiais užsirašyti į kunigaikštienės Birutės motorizuotajį pėstininkų batalioną. Žavu?
Netoliese piketą surengę turkai, kurie išsijuosę keikia armėnus, mat, anot protestuojančiųjų, tie armėnai tai baisiausi pasaulyje teroristai. O štai turkai armėnų praėjusio amžiaus pradžioje nė pirštu nelietė, jokio genocido nebuvo.
Šypsenų iki ausų ir per garsiai grojančios rytietiškos muzikos kokteilyje jų teiginiai bent jau manęs neįtikina.
Dalis Penktosios aveniu, kuri yra arčiau Centrinio parko, – prabangos zona. Čia puikuojasi madingiausi prekių ženklai, vaikšto labiausiai išsipusčiusios ponios, čia galima prisijungti prie vienos iš vargingesnių niujorkiečių pramogos – milijonierių stebėjimo.
Centrinis parkas – poilsio zona viduryje miesto, plotu tik šiek tiek nusileidžianti Vilniaus senamiesčiui. Parke – tūkstančiai žmonių, kurie susirenka čia įvairiai praleisti laisvalaikio.
Kas skaito, kas žaidžia beisbolą, bėgioja ar užsiiminėja kovos menais. Žinoma, čia gausu apribojimų, tačiau mačiau, kaip kinų studentai kamuoliu žaidė prie pat ženklo, draudžiančio tai daryti.
Parko dydis išties įspūdingas, ne veltui sakoma, kad jame labai nesunku paklysti. Tetulės čia net parko planus pardavinėja. Aplankau gal trečdalį parko, tačiau pabosta ir jau besiruošdamas keliauti į Harlemą netoliese išgirstu rusų kalbą.
Cha, žinau, kur važiuosiu – į Braitoną. Po valandos trunkančios kelionės atsiduriu Sovietų Sajungos, žydų bei rusų, ukrainiečių ir kitų socialistinių tautų apgyvendintame rajone.
Toks keistas jausmas, lyg būtum ne Amerikoje. Ir automobiliai „amerikoniški“, ir užrašai – anglų kalba, bet vis tiek jaučiasi „sovietinė tėvynė“. Užsuku į vietinį prekybos centrą ir nustembu.
Tiek pardavėjai, tiek pirkėjai, tiek asortimentas – specifinis. Besitaikant iš po skverno nufotografuoti viščiuką vitrinoje, pardavėja Rusijai būdingu lediniu prekybininkės balsu taria: „Maladoj čelovek, tam daže ne dveriach napisano, tčto fotografirovat nelzia“ (Jaunuoli, ten net ant durų parašyta, kad fotografuoti draudžiama).
Lentynose puikuojasi ir mūsų Klaipėdos aludarių produkcija, ir Vilniaus konditerininkų šokoladai, ir latvių saldainiai, „Vilniumi“ pavadinti.
Lietuviškų gėrybių, žinoma, neperku, nors ir esu pasiilgęs Rytų Europos maisto. Net pačiam keista. Pilnas maišelis šašlykų gabalėlių, baklažanų su riešutais ir kitų gėrybių, butelis žalios spalvos limonado – nuostabiausia vakarienė ant suoliuko prie jūros.
Beje, čia vienintelė vieta JAV, kur greta užrašų anglų ir ispanų kalbomis puikuojasi ir kirilica. Su pamokymais, ko vis dėlto negalima veikti ir kaip elgtis kultūringai.
Vakare dar užeinu į vieną užeigą Brukline. Užeiga prieš ketverius metus gavo apdovanojimą. Maisto skonis puikus. Marinuota kepta mėsa kartu su raugintais agurkais, pupelėmis, raugintais kopūstais.
Taip paprasta ir taip skanu. Aplinka – kaip stoties užkandinė, 1985-aisiais geriau atrodė. Maistas pateikiamas ant rudo popieriaus skiaučių. Alus – stiklainiuose. Patalpa ne itin švari, tačiau žmonių tiek, kad dažnai tenka valandą eilėje stovėti.
O pas mus, manau, higienistai tokį barą greitai uždarytų.
