Susitikimas numatytas ryte dešimtą valandą. Būdamas netoli susitikimo vietos sugebu taip pasiklysti, kad pavėluoju visą valandą. Nespėju nufotografuoti vaizdingų apylinkių, nes lekiu kaip išprotėjęs. Kuo toliau, tuo labiau keikiu kelių ženklinimą, nes tai išties kažkas baisaus.
Pavyzdžiui, važiuoju keliu, panašiu į greitkelį, tik automobilių beveik nesutinku. Nuvažiuoju kokias dvi dešimtis kilometrų ir nerandu nė vieno ženklo, kuris žymėtų kelio numerį. Tada išvilioju iš traktoriaus vieną ūkininką, ramiai sau dirbantį laukuose, ir teiraujuosi, koks gi čia kelias.
Pastarasis atsako, kad šis kelias numerio neturi, tiesiog tai kelias ir tiek, juo važiuodamas gali patekti į penkiasdešimtąjį kelią. Murmu sau po nosimi neverčiamus rusiškus žodžius.
Distilerijoje manęs jau laukia dviese. Kadangi pavėluoju, susitikimas sutrumpinamas. Aš ginčytis negaliu, turiu prisijungti prie ekskursijos kartu su kitais žmonėmis.
Šiek tiek istorijos. Seniai seniai, XIX a., gyveno toks berniukas vardu Jasperas Newtonas Danielsas. Augo jis pas globėją – Daną Callą, o sulaukęs keturiolikos metų pagamino pirmąjį savo viskį. 1866 metais jis oficialiai užregistravo savo verslą ir pradėjo prekiauti viskiu.
Net kai suaugo, šis jaunikaitis nevedė, nes merginos jį ir taip mylėjo. Pagal vieną iš versijų, skaičius „7“ ant nespalvotos kampuoto butelio etiketės reiškia, kiek tada vienu metu jis turėdavo merginų. Kita versija, kad tai – septintasis receptas, – skamba kur kas mažiau romantiškai.
Pirmiausia aplankome medienos deginimo cechą. Čia deginamos saldžiojo klevo medžio pliauskos – tam, kad būtų išgauta anglis, naudojama filtruojant gėrimą. Gaila, jau nebe ankstyvas rytas, todėl negalime pamatyti paties proceso, nes dienos metu per karšta tokiais reikalais užsiiminėti.
Toliau keliaujame pro grūdų malūną. Viskio gamybai malami trijų rūšių grūdai: miežiai, rugiai ir kukurūzai (pastarųjų dedama daugiausia). Po to miltai maišomi su vandeniu, kuris gaunamas iš vietos šaltinio, vadinamo tiesiog pavasariniu urvu. Šis vanduo pasižymi tuo, kad jame nėra geležies. Geležis panaikina skonį, taip teigia vietiniai.
Gauta misa kaitinama, ji fermentuojasi ir pasiekia maždaug aštuonių laipsnių stiprumą. Tada visa tai distiliuojama tol, kol gaunama maždaug 70 laipsnių „naminukė“. Taip, ir skonis, ir kvapas labai panašus į „dzūkų ašaras“.
Po distiliacijos spiritas net 3 paras leidžiamas per 3 m anglies stulpą ir taip išvalomas nuo visokių priemaišų, jam suteikiamas specifinis skonis. Beje, panaudotos anglys vėliau pardavinėjamos kaip anglys kepsniams.
Po to viskis keliauja į statines ir ten bręsta. Jei spiritas būtų nefiltruotas, tai būtų tiesiog burbonas, o dabar – pats tikriausias Tenesio viskis.
Statines Jackas Danielsas surenka pats – jam taip pat priklauso Kentukio valstijoje esanti statinių gamykla. Statinės naudojamos tik naujos, pagamintos iš baltojo ąžuolo, kurios prieš supilant viskį dar ir padeginamos liepsnose – taip medyje esantis cukrus „karamelizuojasi“.
Lynčburgo apylinkėse gan dideli temperatūros svyravimai, todėl bręsdamas viskis įsiskverbia į statinės sieneles ir įgauna ypatingo skonio – tai vienas iš daugelio „Jack“ ypatybių.
Pamatome visus gamybos etapus, tačiau daugumoje patalpų fotografuoti neleidžiama – atseit dėl saugumo, nes alkoholio garai nuo fotoaparato gali užsiliepsnoti. Tik kodėl tada ten šviečia elektros lemputės?...
Pasivaikščiojęs sulaukiu ir linksmosios dalies – degustacijos. Pirmiausia, ant stalo atsiduria du buteliai: viename jų – filtruotas, kitame – nefiltruotas viskis.
Skirtumas išties akivaizdus. Vėliau gilinamės į visų trijų viskių skonių niuansus: tradicinio „septintuko“, „Gentelman Jack“ ir labiausiai vertinamo „Single Barrel“, nemaišyto iš skirtingų statinių, o vienos, konkrečios statinės viskio, pasižyminčio konkrečiomis tos statinės skonio ypatybėmis.
Viskio skonis skiriasi nuo ąžuolo medienos, nuo to, kuriame sandėlio aukšte statinė buvo saugoma – pasirodo, apatinėse lentynose mažesni temperatūros svyravimai, todėl skonis skiriasi nuo viršutinių.
Skaniai padegustavę galime ir užkąsti. Viskas vyksta sename name, kuris priklausė vienai Jacko giminaitei. Ji sulaukė daugiau nei šimto metų, visą gyvenimą vertėsi kambarių nuoma ir svečių maitinimu. Jai numirus, vaikai nebenorėjo tęsti verslo ir planavo pastatą griauti, o jo vietoje įrengti, atrodo, mokamą stovėjimo aikštelę, tačiau distilerija nesutiko, ir dabar čia ruošiami pietūs.
Labai kaloringa ir gardu. O kai kurie patiekalai primena tėvynę. Bet ne visi, štai kepti obuoliai su viskio padažu – labai originalūs ir viliojantys.
Moro grafystė, kurioje stovi gamykla, priklauso sausojo įstatymo zonai. Čia negalima prekiauti alkoholiu. Tik gamykloje galima brangiai įsigyti tuščią butelį, kuris vėliau nemokamai pripildomas. Gan ironiška, kad pagrindinis vietos darbdavys negali legaliai pardavinėti savo produkcijos.
Vietos gyventojai apsipirkti važiuoja už grafystės ribų. Grafystės valdžia supranta, kiek pinigų praranda dėl kitur sumokamų mokesčių, tačiau dėl įstatyminės bazės painumo negali lengvai pakeisti šio įstatymo – miestelyje oficialiai gyvena tik 361 gyventojas, o norint pakeisti įstatymą reikia mažiausiai 500.
Palikęs gamyklą keliauju į rytus. Keliauju nedideliais kaimeliais, siaurais keliukais, o kraštovaizdis primena Aukštaitijos nacionalinį parką.
Kad miestelio vaikai autobusais galėtų keliauti namo, šerifas automobiliu užblokuoja gatvę. Kai seni geri geltoni autobusai miestelyje sustoja išleisti vaikų, niekam nevalia aplenkti autobuso, net „Stop“ ženklas iš autobuso šono išlenda.
Saugumas gerai, bet ar vėl neperlenkiama lazda?
Viename iš miestelių sutiktos karininkės paklausiu kelio į Čatanugą. Pasiteirauju, ar toli teks važiuoti. Atsako, kad pusantros valandos.
Švieslentėje virš greitkelio statistika keičiasi – šiandien valstijos keliuose žuvo 291 žmogus. Mano nuomonė apie vilkikų vairuotojus nesikeičia, atimčiau vairuotojo pažymėjimą iš kas antro tokio vairuotojo. Arba kartais kelias leisčiau ir tankistams pasivažinėti, kad vilkikų vairuotojai nebesijaustų kelio karaliais. Važiuoja jie išties baisiai ir nelabai protingai.
Prieš sustodamas miegoti pamatau pakelės stendą. Jis paprastas, be jokių paveikslėlių. Tik penki žodžiai: „We need to talk. GOD“ (liet. Mums reikia pasikalbėti. Dievas). Lauksiu. Sapnuose.
