Pakeliui – beveik lietuviškas peizažas, daug miškų ir karvių. Arba begaliniai vienaaukščiai miestai. Viename tokių miestų pamatęs nuorodą į Vyšnių iškyšulį susigundau, pasuku, tačiau manęs ten neįleidžia, sako, kad pamiršau ne tik uniformą, bet ir nusiskusti. Šmaikštus tas karinės oro bazės sargas.
Toliau – miesteliai prie vandens, kuriuose man silpna darosi nuo prišvartuotų pramoginių ir žvejybinių katerių kiekio. Jūrmalos, o gal net Nidos gerbėjams patiktų pajūrio gatvelės su nedidelėmis trobelėmis, kavinėmis, kuriose siūlomos jūros gėrybės ir bjaurybės.
Kai temperatūra pagal Farenheitą siekia beveik šimtą laipsnių, alkis slepiasi mašinos bagažinėje. Vieninteliai draugai – vanduo ir šalta arbata. Važiuojant tolyn link kelto kraštovaizdis keičiasi ir darosi panašus į Šilutės ar Kintų apylinkes: drėgni miškai, miškai pelkėse ar tiesiog pelkės ir tolumoje šviečianti smėlio juosta.
Namai irgi keičiasi, kai kurie prasideda nuo antro aukšto. Tačiau visai ne todėl, kad dėl vietinių prietarų skaičiaus „vienas“ (kaip kitose vietose „trylika“) nevartojamas, tiesiog taip statomi namai – vienas aukštas paliekamas laisvas, jei reiktų prišvartuoti valtį. Namai įvairūs: ant stulpų, ant polių – yra ir išradingesnių žmonių, šie savo trobą užkelia ant padėklų kaugės.
Keltą pasiekiu vėluodamas, kitas – tik ketvirtą valandą, taigi ekskursijos po apylinkes jau nebebus. Keltininkė flirtuodama paprašo penkiolikos dolerių už dviejų su puse valandos kelionę, kartu plukdant ir automobilį.
Jai pasigiriu, kad dar šią naktį planuoju pasiekti Niujorką. Sulaukiu žvilgsnio iš padilbų – nepatikliai žiūrėdama ji purto galvą ir sako: „Not possible (liet. Neįmanoma).“ Na, žiūrėsim, o dabar – į kelią.
Beje, kelte gausu išeivių iš Babtų. Tik dabar supratau, kodėl tėvynėje miestelis toks nedidelis, dauguma gyventojų emigravo ir pastatė šimtus babtistų bažnyčių.
Priplaukiame pirmąją salą, ji tobula net iš tolo. Išlipus – dar tobulesnė. Turėčiau skubėti, laikas spaudžia, tačiau nusiperku už pusę svaro svieste keptų krevečių ir tai mane sulaiko. Kavinėje išdidžiai vaikščioja ančių porelė.
Kelias į šiaurę – pro kopas, kurias pusto tiesiog ant kelio.
Štai ir antrasis keltas, į jį vos spėju. Keltininkas paprašo parodyti vairuoto pažymėjimą, patikrina bagažinę, paklausia, ką filmuoju, užsirašo mano duomenis. Įdomu, ar Amerikoje ir einant į kiną ar teatrą reikia pasą su savimi neštis ir raportuoti, kokiu tikslu eini į renginį: mokytis ar pramogauti?
Šiose salose prieglobstį buvo radęs baisiausias JAV rytinės pakrantės piratas – Juodabarzdis. Tiesa, tuo metu JAV dar nebuvo, tik britų kolonijos. Apie šį pilietį sklando visokių legendų, viena iš jų – kad prieš mūšį jis dalį plaukų sruogų išsitrindavo paraku, o per mūšį jas padegdavo, taip sukeldamas siaubą priešininkams.
Viena žymiausių šio vaikino operacijų – Čarlstono uosto blokada drauge su kitais piratų laivais ir išpirkos gavimas už blokados nutraukimą. Neilgai, bet galingai siautėjęs šis piratas žuvo mūšyje. Pasakojama, kad tuo metu jis su savo įgula šventė, nepastatė sargybos, todėl britų laivai sugebėjo arti priplaukti ir surengti kruviną mūšį.
Antroji mano lankoma sala – kiek mažiau apgyvendinta, siauresnė, o visi pastatai pakelti nuo žemės. Kaip suprantu, siaučiant rudens ir žiemos audroms vanduo ritasi kiaurai per visą salą. Norėčiau saloje per tokią audrą praleisti kelias dienas.
Toliau keliauju salomis, kurios su žemynu sujungtos ilgu tiltu. Ši salyno dalis labiau apgyvendinta, mažiau žavi, tačiau vis tiek verta dėmesio. Manau, kad kiekvienas aitvarų gerbėjas turėtų čia bent kartą apsilankyti.
Temsta, o manęs šiąnakt dar laukia beveik 1000 kilometrų kelias.
