Sename apleistame dvare Basanavičiaus gatvėje apsistoję vyrai per porą valandų žurnalistams papasakojo visą savo gyvenimo istoriją, nesibaigiančius nuotykius bei pasidalino ateities planais.
„Yra to darbo, problema tik ta, kad mes labiau išgerti mėgstame nei dirbti“, - savo ir brolio problemų net nebandė slėpti Aivaras.
Įsikūrę pačiame centre
Basanavičiaus gatvės 47 numeriu pažymėtame apleistame dvare dar prieš kelis metus buvo mėgiama į kurortą atsibasčiusių benamių vieta. Dabar pastato langai ir durys užkaltos, į vidų patekti niekas negali, tačiau nuojauta, kad šis pastatas iki šiol tampa benamių prieglauda mūsų neapleidžia.
Apžiūrime visas duris, langus. Ne, patekti į vidų jokių šansų. Užsikabarojame kopėčiomis į greta esančio mažesnio pastato viršų. Stogas nudegęs, perdangos sulūžę. Benamiai čia tikrai gyventi negali.
Nusprendžiame savo laimę pabandyti apeidami iš kitos pusės. Užsilipame ant vielinės tvoros ir šūktelim. Iš už pradarų garažo vartų išlenda vyriškio galva. Netrukus pasirodo ir pats žmogus. „Ar jūs čia sargu dirbate?“, - klausiu. „Taip“, - nutęsia jis ir maloniai pakviečia buvusio dvaro teritoriją apžiūrėti iš vidinio kiemo pusės.
Parodo ir vietą, kur galima perlįsti per tvorą. Netrukus jau šnekučiuojamės kieme. „Raimondas, o ten mano brolis sėdi“, - prisistato vyriškis ir mosteli ranka į kažkada buvusių garažų pusę. „Justinas, Asta“, - prisistatome ir mes bei smalsaujame, ar jie dažnai sulaukia tokių nekviestų svečių kaip mes.
„Ne. Jūs žurnalistai pirmi, vaikai tik čia užsuka, paslapčiomis nuo tėvų parūkyti“, - kalba Raimondas ir vedasi mus supažindinti su savo broliu.
Pasirodo jo iškištą galvą pirma ir pamatėme. „Broliui sakau, eik tu, tu drąsesnis. Jis ir nuėjo jūsų pasitikti“, - vėliau pasakys man Aivaras.
Viešnagė prasidėjo šokiais
Broliai į Palangą atvyko tik prieš tris dienas. Nors abu yra iš Rokiškio, iš jų pasakojimo galima suprasti, kad gimtajame mieste jie yra reti svečiai, daugiausia laiko praleidžia keliaudami iš miesto į miestą. Taip pakeleivingomis mašinomis pasiekė ir Palangą.
„Pabūsime čia iki rugpjūčio vidurio, o po to bus matyti, kur patrauksime, gal į Vilnių, gal į Kauną“, - svarsto vyrai.
Į Palangą jie atvyko, kaip patys sako, nors šiek tik užsidirbti. Renka kopose butelius, juos priduoda ir gavę šiek tiek pinigų juos čia pat prageria.
Dvare jie įsikūrė atsitiktinai. Užklydę prie šalia Palangos tilto esančios scenos vyrai kaip tik pataikė į šokių pamokas, ten susipažino su savo likimo draugu Kazimieru ir jis pasiūlė jiems įsikurti dvare. Pasistatė palapinę ir apsigyveno. „Trims smagiau“, - juokiasi vyrai ir niekaip negali pamiršti to pirmojo šokių vakaro Palangoje. „Visi šoka ir aš užsimaniau. Nuėjau ir pakviečiau kažkokią močiutę. Sakiau, padėk tu tuos ramentus, pašokime. Ir pašoko“, - gyvenimo pradžią prisiminė Raimondas.
Netrukus pasirodo ir pats teritorijos „šeimininkas“ - Kazimieras. Nešinas dviejų litrų alaus buteliu vyras, rodos, nei kiek nesupyksta savo valdose radęs du pašalinius asmenis. „Palaukite tuoj tuoj“, - sako jis pamatęs nukreiptą fotoaparato objektyvą ir išsitraukęs jūreivišką kepurę su užrašu „Kapitan“, atsisuka: „Dabar jau fotografuokite“.
Sukasi kaip sugeba
„Šiaip aš Danijoje gyvenu, čia aš atsitiktinai. Policininkai pasą atėmė, pasidariau kitą, netrukus atgal grįšiu“, - sako mums Kazimieras.
Ką Danijoje veikia, jis nepasako. „O ką galima Danijoje veikti?“, - atsako klausimu į klausimą. Jo tariamas gyvenimas Danijoje nors ir atrodo įtartinas, tačiau daugiau jo apie tai neklausinėjame. Mums smalsiau, ką jis veikia Palangoje.
„Tvarkau prie „Kalnapilio“ palapinės teritoriją, kai būna renginiai ir apsauginiu padirbu. Dvaro teritoriją prižiūriu, kad visokie čia nelandžiotų. Pinigų aš turiu, man užtenka“, - giriasi vyras ir pasiūlo mums pasivaišinti alumi.
„Nebijokit, mes niekuo nesergame. Jei norite stiklinę duosim“, - vaišingumu susirūpina ir Raimondas. Išgirdę atsakymą, kad stiklinės mums nereikia, visų trijų veiduose nušvinta dar platesnės šypsenos, o mes suprantame įgiję visišką jų pasitikėjimą.
„Iš Anykščių pėsčiomis atėjau“, - galiausiai prisipažįsta Kazimieras.
Teko ragauti ir kalėjimo duonos
Kazimieras daug neatvirauja. Jis mieliau pasakoja apie Palangą. Šiek tiek žino ir dvaro istoriją. Jo teigimu, šis dvaras pastatytas dar caro laikais, netoliese esančiame pastate, į kurį mes buvome įsilipę gyveno tarnai, o šalia kitame pastate buvo įrengta vyninė.
Garažai atsirado tik sovietiniais laikais, anksčiau jų patalpose buvo arklidės. „Atgavus nepriklausomybę dvaro rūmuose buvo įrengtas kazino, tačiau jame buvo daug žiaurių mirčių. Pastate vaidenasi, todėl jis ir stovi apleistas, niekas nenori į jį kraustytis“, - neaišku teisybę sako ar fantazuoja Kazimieras.
Kol Kazimieras pasakoja Palangos istoriją, broliai vienas kitą pertraukdami prisimena savo gyvenimo įspūdžius. Raimondas prisipažįsta, kad buvo teistas du kartus. Pirmą kartą dar jaunystėje už dviračių ir motociklų vagystes, antrą kartą – prieš kelis metus dėl kūno sužalojimo.
„Trenkė vienas mano septyniolikametei dukterėčiai, neištvėriau, po ranka pasipainiojo lenta, ja ir gavo“, - pasakojo Raimondas. Už šį nusikaltimą jis gavo pusketvirtų metų laisvės atėmimo. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, pradėjo klajoti po Lietuvą. Kartu su juo ir brolis Aivaras.
„Man 28 metai, broliui 36, Kazimieras metais jaunesnis už brolį. Susirasčiau aš darbą, bet brolio negaliu palikti“, - prisipažįsta Aivaras.
Sąžiningai atnešė grąžą
Bekalbant baigėsi ir Kazimiero atsineštas alus. „Einu iki parduotuvės“, - sako jis Raimondui ir Aivarui. Ištiesiu jam 10 litų. Nepatogu kažkaip prieš žmones, juk jie bedarbiai, benamiai mus vaišina.
Kazimieras pinigus paima, tačiau perspėja: „Negalvok blogai, aš irgi pinigų turiu“. Po kokių 15 minučių grįžta. Su dviem dviejų litų buteliais „Tauro“ alaus.
„Čia jums“, - padeda prie manęs ir tiesia man grąžą. Nustebau. Bandžiau pinigų atsisakyti, bet Kazimieras buvo nepalaužiamas: „Man nereikia, aš turiu. Nori atiduok Raimondui ir Aivarui, jiems labiau reikia“.
Bandau įsiūlyti pinigus Raimondui, bet ir tas jų kratosi. Neims ir viskas. „Po to jūs dar apie mus blogai pagalvosite“, - aiškina. Vis dėlto šiaip ne taip pinigus įsiūliau, tiksliau įdėjau jam juos į kišenę, kaip mažytę padėką už jų atvirumą, geranoriškumą ir už begalinę žmogišką šilumą.
Po keturių valandų bendravimo su šiais trimis, atrodytų likimo nuskriaustais žmonėmis su fotografu išėjome pakylėti. Tokio optimizmo, tokio požiūrio į gyvenimą, mokėjimo džiaugtis šia akimirka ir tuo, kas yra turima po ranka, šiems žmonėms galima tik pavydėti.
„Būkim biedni, bet teisingi. Mane mama taip auklėjo, kitaip nemoku gyventi“, - atsisveikinant ištarė mums Aivaras.
