Daugelis mano pažįstamų prieš kelionę piktai juokavo – Karakase didesnė tikimybė gauti kulką nei Irake.
Kai mamai pasakiau, kad vyksiu į Venesuelą, ji nenustebo, tik išlydėdama stipriai apkabino. Sugraudino, bet nestabdė ir nepriekaištavo. Ačiū jai už tai.
Kad kalbos apie sirgalių tykančius pavojus ir nusikalstamumą Venesueloje pagrįstos statistika, įsitikinome vos įsikūrę viešbutyje „Caracas Cumberland”.
Prie kelionės organizavimo daug prisidėjęs Giedrius Ivaška, kelerius metus gyvenęs Venesueloje, pasakė, kad per praėjusį savaitgalį vien Karakase užfiksuota per 70 žmogžudysčių.
Kažkas juokais mestelėjo, kad panašus ir mūsų, atvykusių palaikyti nacionalinės komandos, skaičius. Pamenu, šmėkštelėjo mintis: tai ką, savotiškas realybės šou „Išlikimas”?
Netrukus įsitikinome, kad Karakase zvimbia kulkos. Naktį netoli viešbučio buvo nušautas žmogus. Vietos gyventojai taip išsiaiškino santykius. Keli mūsų šalies aistruoliai pro savo kambario langus girdėjo tuos šūvius.
Bet ką reikėjo daryti – suglaudus ausis savaitę sėdėti viešbutyje?
Netoliese besidriekiantis pėsčiųjų bulvaras, kur dieną knibžda žmonių, atrodė saugus. Pradžioje vaikštinėjome grupėmis, o vieną rytą pasižvalgyti su drauge leidomės dviese.
Apsipirkome prekybos centre. Gatvėje niekas nesikabinėjo, tik palydėdavo žvilgsniais. Galbūt mums pasisekė, o gal saugumo jausmą sukūrė gerokai sustiprintos policijos pajėgos.
Dalis aistruolių, vakarais patraukusių pažinti naktinio gyvenimo, pasakojo, kad sutikti vietos gyventojai stebėjosi jų drąsa ir perspėjo laikytis arčiau viešbučio, o kai kuriuos net parlydėjo policininkai.
Artintis prie spalvingų lūšnų, kaip kregždžių lizdai sulipdytų kalnuose, manau, niekam nekilo minties. Pakanka pasižiūrėti iš tolo ir perbėga šiurpas. Sako, kad ten, kur klesti narkotikų verslas, policininkai ir dieną neina.
Šiuo metų laiku Venesueloje temsta šeštą valandą vakaro, ir gatvės kaipmat ima tuštėti. Žmonių kavinėse vakarais nedaug. Vietos gyventojai sėdi sulindę namuose ir, rodos, net pro langus, kurių daugelis su grotomis, nedrįsta žvilgtelėti.
Pamenu, pernai po čempioniško Lietuvos jaunimo (vaikinų iki 19 metų) žygio pasaulio pirmenybėse Latvijoje, kurioje audringai palaikomi mūsiškiai žaidė kaip namie, vienas Rusijos rinktinės atstovas pasiūlė kitą čempionatą rengti Afrikoje. Suprask, kad Lietuvos aistruoliai neatvažiuotų.
Tuomet sport.ru žurnalistas Vladimiras Spivakas jam atkirto: „Afrika, žinoma, ne Latvija, tačiau neabejoju, kad šie pakvaišę žmonės paskui krepšinį sektų ir į Juodąjį žemyną.”
Lietuvos krepšinio aistruoliai pasauliui iš tiesų atrodo lyg pakvaišę.
Birželio 30-osios paryčiais žmonių, pasiryžusių vykti ne į Afriką, o į Pietų Ameriką, Tarptautiniame Vilniaus oro uoste susirinko beveik 80. Daugelio nuostabai, šįsyk kaip niekada daug dailiosios lyties atstovių.
Vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, gyvenantys užsienyje, bet dėl krepšinio grįžę į gimtinę, kad galėtų prisidėti prie kelionės, kurią rengė aistruolių siela vadinamas vilnietis Tomas Balaišis-Sėkla.
Skrydis į Frankfurtą, po to daugiau nei 10 valandų išbandymas per Atlanto vandenyną – ir mes jau Karakaso oro uoste. Aplink pilna ginkluotų apsaugos darbuotojų, o lauke – kepinanti saulė, tvaikas, ant šaligatvio išgriuvę šunys ir trys autobusai, išnuomoti mūsų viešnagei Karakase.
Sveiki, atvykę į Venesuelą, tik nepamirškite pasukti laikrodžių septyniomis su puse valandos atgal!
Paskui Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę su margaspalve aistruolių grupe keliauju jau keletą metų. Į Europos pirmenybes Lenkijoje 2009-aisiais trise vykome automobiliu. Tąkart patys rūpinomės bilietais ir pastoge.
Kadangi rinktinė skaudžiai paslydo Lodzėje, o kišenėje turėjome bilietus į visas rungtynes, važiavome ir į Katovicus. Tiesiog pasižiūrėti krepšinio.
Per tą čempionatą susipažinau su keliais aistruoliais, keliaujančiais, kaip jie sako, su Sėkla.
Sirgaliams pradėjus planuoti kelionę į pasaulio pirmenybes Turkijoje iš vieno jų sulaukiau skambučio ir klausimo, ar nenorėčiau prisidėti. Dvejonių nekilo.
Taigi 2010-aisiais jau drauge šaukėme Stambule ir Izmyre, pernai vieningai skandavome Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, o šiemet pasiekėme Karakasą Pietų Amerikoje.
„Mes į Londoną keliausim ir pasaulį užkariausim!..” – šią akimirksniu sukurtą skanduotę iš širdies traukėme Karakaso arenoje, kai mūsų šalies krepšininkai parklupdė Dominikos Respublikos atstovus ir iškovojo teisę šeštą kartą iš eilės dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Prarėkę gerkles, tačiau beprotiškai laimingi ir pasiekę tikslą – tokie iš Venesuelos grįžome mes, būrys lietuvių, tikinčių savo rinktine.
Į Venesuelą vežėmės 12 būgnų, didžiąją trispalvę, Vytį, mažųjų vėliavų su krepšininkų pavardėmis, triukšmalazdžių ir savo balsus. Aišku, dar užsidegimą ir aprangą.
Kas specialiai siūtą suknelę, kelnes, širdžiai mielus marškinėlius, auskarus ar indėniškas plunksnas, veido dažus. Aprangos kodas svarbus tiek, kiek pulsuoja trispalvės spalvomis.
Žinojome, kokį triukšmą mokame sukelti, kokius šūkius skanduosime, kokie sirgaliai lydi kovingąsias Graikiją ir Rusiją, su kuriomis galėjome susigrumti.
Nežinia labiau kankino dėl Venesuelos aistruolių. Krepšinis Venesueloje populiarumu nusileidžia ir futbolui, ir beisbolui.
Kita vertus, žmonės ten karštakošiai, o turnyro šeimininkų rinktinė iš anksto neslėpė užmojų.
Į pirmas rungtynes vykome gerokai anksčiau, nei skelbė laikas ant bilietų. Norėjome ne tiktai apsižvalgyti, bet ir suspėti laiku – neįstrigti automobilių spūstyje, juolab kad eismas Karakase – chaotiškas.
Nesakyčiau, kad venesueliečiai gerai išmano krepšinį. Greičiau karštai reaguodavo į nepalankius teisėjų sprendimus, efektingas saviškių atakas ir... mūsų savos komandos palaikymą.
„Ant kalno mūrai...”, „Šiandien Lietuva laimės...” – per šias skanduotes arena, kurioje telpa 10 tūkstančių žiūrovų, primindavo bičių avilį. Venesueliečiams nepatikdavo dainuojanti žalia-geltona saujelė iš Lietuvos. Bet negi dėl to turėjome nutilti?
Kur kas labiau suglumome, kai prieš žūtbūtines ketvirtfinalio rungtynes su Puerto Riku apsikabinę giedojome himną, o arena švilpė taip, kad, rodos, savęs negirdėjome.
Mus erzina, kai turnyruose trumpinama „Tautiška giesmė”, todėl paskutinį posmą sugiedame nutilus muzikai. Aišku, jei ji skamba antra.
Priešingu atveju užsičiaupiame, vos pasigirsta pirmi varžovų himno akordai. Tačiau tąkart priešininkus palaikantiems žiūrovams viskas buvo nė motais. Su mumis jie kovojo nuo pat pradžių. Negarbingai, piktai, pilni įtūžio dėl neva specialiai pralaimėtų rungtynių Nigerijai, kurių rezultatas sudaužė Venesuelos rinktinės viltis žengti toliau.
Vyriausiasis rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra vėliau mums sakė: „Jūs matėte, kas darosi, girdėjote, kaip jie švilpia, bet svarbiausia, kad mes girdėjome jus, o jūs girdėjote mus.”
Beje, prieš pusfinalio dvikovą salė vėl baubė, tik ne taip garsiai, mat žiūrovai buvo paraginti gerbti nacionalinius himnus.
Apskritai kova su puertorikiečiais atėmė daug jėgų. Žemiau mūsų įsitaisę ištikimiausi jų sirgaliai daugiau laiko praleido atsisukę į mus nei žiūrėdami, kas dedasi aikštėje.
Daugybė vulgarių gestų, demonstratyvūs perbraukimai delnu sau per kaklą – vertimo, ką tai reiškia, mums nereikėjo. Svarbiausia buvo neatsakyti į provokacijas.
Kad situacija grėsminga, supratome ir per rungtynes aplinkui išsirikiavus apsaugai. Kai skleidžiant vėliavą su Vyčiu, kuri netilpo mūsų tribūnoje, pabandžiau prasmukti į gretimą, kad prilaikyčiau jos kraštą, apsaugininkai kaipmat sustabdė ir grąžino atgal.
Akylai buvome saugomi ir po pergalės – apsauga palydėjo iki autobusų.
Tuo, kad delnu mosuoti prie kaklo vietos gyventojai moka ne tik arenoje, įsitikinau indėnų turgelyje.
Kai apžiūrėdama žalias kelnes atsisukau paklausti kainos, tamsaus gymio pardavėjas nusišypsojo, parodė pirštu į trispalvę ant mano marškinėlių, pavadino „senjorita” ir brūkštelėjo sau ties gerkle.
Iškart žvilgsniu ėmiau ieškoti saviškių. Tos kelnės manęs nebedomino.
Beje, turguje laisvai galima derėtis, jeigu ant prekės nesipuikuoja prezidento Hugo Chavezo nuotrauka.
Kai sumanę nupirkti 7 puodelius su jo atvaizdu, kurių kiekvienas įvertintas 50 bolivarų (beveik 17 litų), pradėjome mušti kainą, pardavėja tik purtė galvą.
Galiausiai kainą nuleido vos keliais bolivarais. Teisindamasi, kad daugiau negali prekės nupiginti, ji pirštu bedė į prezidento nuotrauką.
Silikoninės krūtys ir specialūs korsetai-kelnaitės, kainuojančios 55 bolivarus (apie 18 litų), gerokai paryškinančios moteriškus apvalumus, stebino net ir mūsų kompanijos vyriškius.
Nors buvome skaitę, kad krūtų didinimo operacijos Venesueloje vienos populiariausių pasaulyje, susidūrimas su gausiais pavyzdžiais trikdė.
Rodos, dar visai mergaičiukės krepšinio arenos tualetuose per rungtynių pertraukas prieš veidrodį gėrėjosi savo patobulintomis grožybėmis ir fotografavosi mobiliaisiais telefonais.
Dirbtinio grožio procedūrų populiarumą nesunku paaiškinti: pasididinti krūtis Venesueloje nebrangu, be to, bankas teikia paskolas tokioms operacijoms. Tikras Monikos iš Emilio Vėlyvio filmo „Zero II” svajonių kraštas.
Mes švenčiame pergales. O kokios linksmybės be baro, kuriame iš širdies skambėtų „o ohohoho...”? Jau pirmą vakarą netoli viešbučio ispaniškame restorane „La Huerta” įkūrėme savotišką stovyklą.
„Į sveikatą”, „vaišinu” – padavėjai, o ypač mūsų pamėgtas Raulis, greitai mokėsi lietuviškų frazių, nešiojo alų, leido mūsų atsivežtas lietuviškas kompaktines plokšteles ir net šoko.
Padavėjai – prie staliukų, virėjai – prie keptuvių. Tikiu, kad jie mus pamėgo. Kaip ir mūsų „Tris milijonus”.
Į tą patį barą kitą vakarą po pergalingo pusfinalio atvyko ir keli mūsų krepšininkai. Drauge pasėdėjome, o trenerio K.Kemzūros asistentas Robertas Kuncaitis su visų mylimu masažuotoju Juozuku net padainavo.
Turistai. Taip mus vadina dalis internautų, anot kurių, nieko daugiau nemokame, tik mušti būgnus, kartoti tas pačias skanduotes, krėsti nesąmones, gerti ir „daryti gėdą Lietuvai”.
Ar verta ginčytis? Taip, vykdami palaikyti rinktinės mes norime gauti kuo daugiau. Pažinti šalį, pasisemti įspūdžių. Venesuela buvo ne išimtis. Tikėjomės nukakti prie jūros (kelionė į vieną pusę truko 5 valandas), pasikaitinti saulėje, pakilti į kalnus.
Ir išties kelias dienas praleidome prie Karibų jūros, kur išstypusios palmės, pėdas deginantis baltas smėlis, žydras vanduo, bangos, kaitri saulė, plieskianti tiesiai į pakaušį, šalti kokteiliai „Cuba libre” ar saldi sangrija.
O kur dar serpantinai, vienus verčiantys užsimerkti, kitus išsprogdinus akis prisispausti prie lango, kai atsiveria tarpeklis ar išnyra krioklys.
Tuo metu žviegia autobuso stabdžiai, pro šalį lekia motociklininkai ar automobilių vairuotojai, posūkyje matantys progą aplenkti, o garso kolonėlės plyšta nuo Celine Dion dainos iš filmo „Titanikas” ispaniškos versijos.
Karakaso nacionaliniame parke kilome į dviejų kilometrų aukštį, kad nuo kalno viršaus pažvelgtume į skruzdėlyną primenantį miestą.
Keliaudami prie jūros stabtelėjome kaimeliuose, kur liepos 5-ąją, Venesuelos nepriklausomybės dieną, negriaudėja pompastiški paradai. Kur pilna šiukšlių, o gyventojai smalsauja, ką jų krašte veikia žmonės, atkakę iš kito žemyno. Išgirdę, kad mes čia dėl krepšinio, jie kraipė galvas ir stebėjosi.
Ar brangu keliauti su Sėkla?
Daug kas klausia, kiek atsieina keliauti paskui rinktinę su T.Balaišiu-Sėkla (nuotr.). Taip, tai kainuoja, bet gerokai pigiau nei vykstant su agentūromis, siūlančiomis tokias paslaugas. Pavyzdžiui, šįsyk už kelionės paketą mokėjome po 4 tūkst. litų. Kiek išleis maistui, gėrimams ar pramogoms, kiekvienas sprendžia pats. Kaina priklauso ir nuo šalies, kiek joje užtruksime, ką norime pamatyti.
Kelionės organizavimu užsiimantys žmonės iš anksto ieško pigesnių skrydžių bilietų, viešbučių. Jie rūpinasi viskuo, o mums lieka tik laiku susimokėti pinigus ir draugiškai nusiteikus sirgti už rinktinę, nes tokioje bendruomenėje svarbios teigiamos emocijos. Mes nesitikime gyventi prabangiausiuose viešbučiuose. Svarbiausia, kad būtų saugus stogas virš galvos ir kur nusiprausti.
Venesueloje pilną baką benzino galima prisipilti vos už kelis JAV dolerius. Doleris (2,8 lito) už tai, kad įpila, kitas – už nuplautus langus. Nenuostabu, kad autobusai su paleistu varikliu ten gali stovėti valandą, o gatvėse daug itin prastos kokybės automobilių.
35 bolivarai (apie 12 litų) už „Pepsi” skardinę išsinešti iš viešbučio baro. Prie staliuko už tą patį gėrimą sumokėjau 15 bolivarų (apie 5 litus). Pasitikslinti kainos meniu negalėjau, nes ji neįrašyta.
Man padavus šimtinę trys barmenai atidarę kasą ir išsitraukę savo pinigines ėmė dievagotis neturį grąžos. Nors kasoje kupiūrų ir monetų įvairovė sakė ką kita, nusprendžiau palaukti. Galiausiai trijulė sukrapštė 15 bolivarų ir ištiesė į saują.
Kai priminiau davusi ne 50 bolivarų, jie susižvalgė ir iš kasos nenoriai ištraukė dar 50. Įpykusi, kad mulkina jau pirmą dieną, išeidama burbtelėjau apie blogą darbą. Į kasos stalčių įsirėmęs barmenas kreivai šyptelėjo ir pamerkė akį.
Butelis romo prekybos centre kainuoja 70–100 bolivarų (22–33 litai), bare – 400 (apie 130 litų). Nedidelis butelis šviesiojo alaus – 6–8 bolivarus (2–3 litus), bare – 15–20 (5–7 litus).
Komentatorius taikliai apibūdino šalį
Prastas interneto ryšys, kalbos barjeras, problemos mėginant nusipirkti telefono kortelę ir prisiskambinti artimiesiems, purvinos gatvės, kuriose laksto žiurkės, – kelionė į Venesuelą turėjo ir tokią spalvą.
Vienas rinktinės lyderių Šarūnas Jasikevičius duodamas interviu juokavo, kad žaisdamas aikštėje televizoriaus nežiūri. Sirgdami tribūnose mes jo taip pat nežiūrime, tad apie Lino Kunigėlio, per „Lietuvos ryto” TV komentavusio rungtynes, „linkėjimus” Venesuelai išgirdau gerokai vėliau, o žodis žodin išklausiau tik grįžusi į Lietuvą.
Ir vis dėlto žodis „krušti” su tam tikrais priešdėliais Venesuelai man pasirodė tinkamas. Tiesa, kitomis reikšmėmis. Paaiškinsiu kodėl. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) antra žodžio „krušti” reikšmė – mušti, daužti, o didžiajame žodyne (LKŽ) „sukrušti” – ir užmušti. (Numetė pačią nuo stogo ir sukrušo.) Kad Venesueloje verta pasisaugoti, nesikartosiu.
Dar ten nepamatuotai didelės patiekalų porcijos. Kaip su drauge juokavome, užsisakyti valgius išmokome toli gražu ne iškart. Jautienos didkepsniai, kalnai salotų, maistinga jūrų gėrybių sriuba, picos, ant kurių pagrindo išlydyta gal kilogramas sūrio, ir tikras kalorijų užtaisas kokosada. Kur lenkiu?
„Krušti” DLKŽ – ir godžiai valgyti, kimšti. (Aš sukrušau tris obuolius ir nenoriu valgyt.) Kad sudorotum kepsnį, reikia ne tik tribūnoje kelias valandas prieš tai rėkti ar mušti būgną, bet ir gerą pusdienį į maistą apskritai nežiūrėti. Arba padirbėti su treniruokliais, kurių radome sumontuotų tiesiog gatvėje. Beje, arenoje prekystaliai taip pat lūžo nuo tortų ir kitokių gardumynų.
Ir dar – prekybininkai ir Venesueloje yra prekybininkai. Net jei vakar delnu tau mojavo aplink gerklę, kitą dieną jie šypsodamiesi bando įpiršti, pavyzdžiui, austą rankinę. (Galų gale iškrušau (pardaviau) tą savo kumelę; LKŽ.)
