„Tualetas - du litai“, - praeinant pro netoli Palangos gelbėjimo stoties pastatytas „būdeles“ tarsteli man šalia atsisėdęs vyras. Garbės žodis, pamaniau, kad juokauja.
Tik po to pasižiūrėjau, kad juokų čia nėra – net ant pačių tualetų kabo ranka parašytas lapelis, kuriame nurodyta kaina, kaip ir sakė – du litai.
„Aš visiškai jums pritariu, kad jie turi būti nemokami“, - į mano repliką, kad kaina ne du, o penki litai, sako tualetų kasininkas ir kažkodėl net neklausiamas pradeda aiškinti, kad jis nežino, kas yra jo darbdaviai. „Aš net nežinau kam dirbu. Atvažiavau į Palangą, radau skelbimą, kad reikia darbuotojų, paskambinau ir dirbu“, - pasakojo iš Telšių į kurortą atvykęs vaikinas.
Jaunuolis tikina, kad jis Palangoje yra vos porą savaičių. Darbas jam nepatinka, todėl netrukus grįš atgal į gimtąjį miestą. „Niekas nenori mokėti, nelabai suprantu, ką aš čia veikiu“, - kalbėjo jis.
Ir tikrai, kiek stebėjome, klientai nėra nusiteikę geranoriškai mokėti. Ateina, atsidaro duris, atlieka savo reikalus ir nė žodžio netarę nueina savais keliais. Susimoka vos vienas iš dešimties.
Kadangi niekas mokėti nenori, todėl ir tualetai atidaryti ne visi. Ant dviejų, pastatytų prie gelbėjimo stoties, kabo spynos.
