Atrodo, kad priemiesčiuose įsikūrę sodai apsuko istorijos ratą ir grįžo į pradinį tašką. Kolektyvinis sodas sovietų laikais buvo vienas gerovės rodiklių, greta automobilio „Žiguliai“, spalvoto televizoriaus „Tauras“ ir boloninės striukės.
Šešių (kai kur devynių) arų sklypelis formaliai nekainavo nieko, faktiškai – 100 rublių (dabar būtų apie 1 tūkst. litų) ir du buteliai Leningrado (Sankt Peterburgo) pilstymo armėniško konjako profsąjungos pirmininkui įmonės, kurioje dirbai.
Kyšių įkainiai laikui bėgant keitėsi, bet kolektyvinių sodų paskirtis liko tokia pati: tai vieta po sunkaus darbo gamykloje ar kontoroje lenkti nugarą žemės sklypelyje. Poreikis turėti savo darže užaugintų daržovių ir vaisių buvo ne mažesnis kaip ir dabar, kai konkuruojančios įmonės suka galvas vartotojams, gąsdindamos genetiškai modifikuotais ar chemijos prikimštais produktais.
Ne ekonominiais sumetimais sovietinis žmogus liejo prakaitą augindamas savo agurkus ir braškes – tada parduotuvėse šios gėrybės kainavo menkus grašius.
Keista, bet šiais laikais sovietmečiu užaugusi karta savo vaikams meluoja į akis sakydama, esą prie sovietų maistas buvo natūralus, ekologiškas. Žemės ūkio produktai kolchozuose augo ant chemikalų krūvos, laukai iš lėktuvų būdavo purškiami pesticidais ir herbacidais.
Rovė lauk burokus, sėjo žolę
Po nepriklausomybės atkūrimo ir kolektyviniai sodai patyrė pirmuosius pokyčius. Vietoj medinių būdelių dygo mūrai, vilniečiai ir kauniečiai iš daugiabučių knibždėlyno kėlėsi į sodus gyventi nuolat, „arčiau gamtos“.
Standartiniai šešių arų sklypai didėjo, prisijungiant iš kaimynų nusipirktas žemes.
Apie 2000-uosius atrodė, kad sodai visiškai pakeis savo veidą: užaugo tikrųjų lietuvių miestiečių karta, nutraukusi ryšį su žeme. Bulvės ir burokai buvo užariami, sklypai užsodinami žole, gėlėmis - atrodė, kad sodai taps išimtinai poilsio zonomis.
Tačiau maisto produktų kainų šuolis, krizė, sveiko maisto kultas miestietį iš dangoraižio nuleido ant juodos žemės. Vilniaus miesto savivaldybės ribose esančioje „Dvarčionių“ sodų bendrijoje penktadienį apsilankę žurnalistai pasijuto tarsi laiko mašina persikėlę į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį.
Aplinkui žydėjo bulvės ir ramunės, raudonavo burokai ir vyšnios, trūko tik keliukais slankiojančių jaunuolių su „VEF“ ant peties.
Žydi bulvės, veisiasi triušiai
„Dvarčionių“ sodų bendrijos pirmininkas Robertas Ščerbavičius sakė, kad iš 200 sklypų tik 2 ar 3 savininkai įsirengę vien poilsio vietas. Kitos valdos – didesni ar mažesni ūkeliai. Ne vienas kalbintas sodininkas teigė išnuomojęs savo butą mieste ir ilgam įsikūręs arti gamtos, namą šildo malkomis, valgo savo užaugintas daržoves, jam nelabai rūpi brangstančios dujos ir panika dėl genetiškai modifikuotų produktų.
Sodininkystės judėjimo veteranas, nuo 1967 metų savo sklypelį puoselėjantis buvęs autobuso vairuotojas Stasys Barisevičius pavertė jį miniatiūrine ferma su išpuoselėtu gėlynu.
Jis jau senokai išsikraustė iš savo niūraus blokinio daugiabučio Vilniuje ir nė kiek nesigaili.
S. Barisevičius su žmona Teresa prasimano ne tik savo užaugintų daržovių, bet ir kiaušinių, triušienos. Mažame tvartelyje – pulkelis vištų ir gaidys, per 10 triušių. Senasis sodo namelis paverstas dirbtuvėmis, čia S. Barisevičius sukonstravo vėjo roges, dabar palengva, iš detalių, montuoja traktorių.
„Vieną traktorių jau pagaminau, bet brolis iškaulijo, dabar naują pasidarysiu“, – puikavosi nagingas meistras.
Agrastų skonio serbentai
Beveik nuo pat įsikūrimo pradžios „Dvarčionių“ bendrijoje gyvenantys Galina ir Pavelas Jesenai visą laiką buvo ištikimi miesto ūkininkų principams, nepasidavė vienu metu užplūdusiai madai atsisakyti braškių ir bulvių, viską užsodinti žole ir gėlėmis. Ilgus metus tręštoje Jesenų žemėje dabar užauga beveik kumščio dydžio česnakai.
Paklausta, ar vaikai padeda triūsti sode, Galina Jesen juokaudama atsakė: „Kai derlius nuimtas ir sukrautas, išsivežti padeda.“
Sodininkai augina ne tik tradicinius valgomus ir nevalgomus augalus. Čia matėme ir nokstančius graikinius riešutus, retai sutinkamus uogakrūmius – juodųjų serbentų ir agrastų hibridus.
Lenktynės siaurose gatvelėse
Pavilnės sodai būtų rojus, bet atidžiau pasižvalgius matyti ir pragaro elementų. Vienas jų – vakarais beprotišku greičiu siauromis, duobėtomis žvyruotomis gatvelėmis automobiliais lakstantys vietiniai jaunuoliai ir jų svečiai. Vėlesniu metu vasaromis vaikščioti sodininkų miestelį išraizgiusiais keliukais tampa pavojinga.
„Aš tiesiog išeinu į gatvę ir stabdau lakstūnus, duodu jiems pylos. Gatvelėse reikėtų įkurdinti „gulinčius policininkus“, gal tada būtų tvarka“, – svarstė „Dvarčionių“ sodų bendrijos pirmininkas R. Ščerbavičius.
Išlyginti ir asfaltuoti gatveles sodininkams, kurių dauguma socialinės hierarchijos skalėje yra vidutiniokai – kol kas neįmanoma. Sutvarkyti, asfaltuoti vieną gatvelės kvadratą kainuoja 30 Lt vienam asmeniui.
Iki „Dvarčionių“ sodų nuo Antakalnio gatvės galo – ne daugiau 10 minučių kelio automobiliu, miestas po ranka, bet sklypų kainos nėra kosminės. R. Ščerbavičiaus teigimu, standartinis 6 arų sklypas brangiausiai kainuoja 80 tūkst. Lt, todėl čia noriai nuolat gyventi kuriasi jaunos šeimos, keičiančios ir sodų, kaip pensininkų buveinės, įvaizdį.
Vaizdą gadina apsileidėliai
Nuolatinį gyvenimą soduose apsunkina dar silpnoka infrastruktūra. Pavyzdžiui, iki „Dvarčionių“ bendrijos nuo keramikos gamyklos apie kilometrą vingiuoja duobėtas žvyrkelis, kuriuo turėtų rūpintis Vilniaus miesto savivaldybė, bet vietiniai nepuoselėja vilčių, kad jis greitu laiku bus tvarkomas, asfaltuojamas.
Pastaruoju metu sustiprėjo įstatymų bazė, leidžianti sodų bendrijoms tapti visavertėmis gyvenvietėmis, bet daug problemų dar neišspręsta. Bendrijos pirmininkas R. Ščerbavičius parodė apleistą sklypą ir statinio griuvėsius: bendrijai gerokai įsiskolinęs savininkas išvyko į Airiją, ir papūsk tu jam į uodegą.
Nieko negalima padaryti ir išpuoselėtą kaimynų aplinkos vaizdą gadinančių apleistų, piktžolėmis užžėlusių sklypų savininkams.
Ramybės ištroškusius sodininkus savaitgaliais kartais trikdo ir į pokyliams nuomojamą pirtį susirenkančios kompanijos.
Kaimas laimėjo prieš miestą
R. Ščerbavičius pasidžiaugė, kad pastaruoju metu sumažėjo vagysčių, nors dar atsibasto narkomanų, ieškančių aguonų ar ką nors nugvelbti. Šių metų pradžioje buvo ir didesnis įvykis: iš teisėsaugos struktūrų darbuotojo namo pavogti ginklai.
Vis tik „Dvarčionių“ bendrijoje nuolat gyvenantiems ar tik vasarojantiems vilniečiams pavyko išsaugoti kaimo dvasią. Neseniai užsidarė langus gaminusi įmonė, bankrutavo dviaukščius kotedžus stačiusi bendrovė. Pastatai vaiduokliai stūkso sodų bendrijos pakraštyje, kaip simbolis nevykusio bandymo perkeisti kaimietišką lietuvio miestelėno prigimtį.
