Tačiau pyktelėję ir dėl kokio nors menkniekio susivaidiję gruzinai užsiliepsnoja. Kad tik nebūtų kaip toje dainoje: „Kas pikta mums linki, te kinžalas smenga tiesiai į širdį“... Tą kovingą tautos būdą, aistrą, laukinę energiją spinduliuoja kalnų gilumose gimę temperamentingi liaudies šokiai ir iš amžių glūdumos atvilnijusi daugiabalsė muzika.
Visą jausmų gamą teko patirti jau patį pirmą viešnagės Tbilisyje vakarą – per garsių ansamblių pasirodymus kasmetiniame festivalyje „Art Gene“. Aštuoniasdešimtmečiai senukai trypė ir kratėsi kaip ristūnai pačiame jėgų žydėjime.
Nuskilo mums, kad apie miesto aukštumose miško prieigose vykstančią gruzinų tradicinių šokių ir dainų šventę, savo idėja panašią į mūsų „Skamba skamba kanklės“, užsiminė bohemiškos sielos hostelio šeimininkas, klajūnas Raufas.
Apskritai Gruzijoje informacija ir rekomendacijos sklinda be formalumų, iš lūpų į lūpas. Žmonės mielai dalijasi turimomis naujienomis ir nešykšti patarimų, yra atsipalaidavę, pasitiki atvykėliais, pinigų už paslaugą dažniausiai avansu neima, o jei patinkate, tai dar ir nuolaidą arba malonią staigmeną padaro kaip investiciją į tolimesnį bendradarbiavimą.
Čionykščių svetingumas gali papirkti net palepusius „eurokeliautojus“, kuriuos gatvėse tvyranti azijietiškos prigimties netvarka veikiau erzina nei daro kokį nors įspūdį, o komedijos „Mimino“ skulptūros veikiau kelia juoką, nei žadina nostalgiją.
Taigi, jau oro uoste pasitinkantis šūkis „Tbilisi loves you!“, priešingai nei reklamai įprasta, nemeluoja.
Miestas, tirštas istorijos
Jau po pirmos gruziniškos vakarienės nepaleido pojūtis, kad miestas, turintis beveik pusantro milijono gyventojų, toks pat stiprus kaip brendžio tipo gėrimas čača, tirštas kaip charčio ar raudonųjų pupelių sriuba, vadinama lobio, ir taip išsipūtęs kaip vietoje gaminami riebūs čeburekai, ar khinkaliais vadinami koldūnai, įdaryti šviežia kalendra ir peletrūnu pagardinta mėsa. Kol neatsikandi, neįsivaizduoji, koks skonis viduje, ir nežinai, kas iš ten ištekės.
Kalnuotasis Tbilisis, kurio pavadinimas kilo iš gruzinų k. žodžio „tpili“ („karštas“), prikimštas nuo sovietų laikų užsilikusiomis senienomis, tokiomis kaip vos tratantys žiguliai ir aprūkusios volgos, apkrautas kreivais, trūnijančiais statiniais ir smengančiomis lūšnomis.
Atnaujinimui parengtose gatvėse kertami seni medžiai, o tai šią vasarą sulaukė gyventojų protestų. Miestas vietomis aršiai perraustas ir perknistas. Statybų ir automobilių ūžesys ten rungiasi nebent su masiniu cikadų cirpimu.
Bet galų gale Tbilisis apdovanoja sveiko sotumo jausmu. Štai vertingas atradimas – netikėtai pamaloninanti gamta. Jos duoklė miestui – vandens telkiniai, kurių žymiausias – jūra vadinamas dirbtinis Tbilisio ežeras, tiesa, dabar daug kur apšnerkštais paplūdimiais.
O tarp Taboro ir Sololaki kalnų keterų įsispraudusiame botanikos sode, į kurį dėl šiuo metu vykstančių triukšmingų, dulkių debesis keliančių restauravimo darbų retai kas teužklysta, nuo skardžio leidžiasi krioklys. Po juo dažniausiai turškiasi tik vaikai. Tikra prabanga atsigaivinti kaitraus miesto gilumoje nuo gatvės burzgesio ir nešvaros besislepiančiu tyru šaltinio vandeniu.
Virš jo pasitinka kalnų išraižytas sostinės horizontas. Pusė kilometro ir daugiau virš jūros lygio iškilusiame Tbilisyje – daugybė vietų, nuo kurių dukart už Vilnių didesnio ir nepaliaujamai augančio miesto lopinėliai matomi lyg iš paukščio skrydžio.
Nuo žaliuojančių viršūnių atsiveriantys panoraminiai vaizdai, paauksuoti tvankaus vakaro saulės, pamalonina romantikos ir jaukumo pojūčiu. Palikus žemai, ant gatvės grindinio besivoliojantį chaosą, patiriamas visa apimantis, per amžius brendęs Tbilisio grožis.
Žvilgsnis aprėpia spalvingas senamiesčio krypenas, ant kalnų prismaigstytų cerkvių ir sinagogų stogus, minaretų smailes. O tokia maldos namų įvairovė išduoda istorinius kultūrų susitikimus.
Apima jausmas, kad Gruzija – tarsi kamuolys, ritinėtas į skirtingas pasaulio šalis ir galų gale aplipęs kaimyninių bei tolimesnių Azijos tautų įtaka. Tai vienas iš tokių miestų, kuriuos būtų sunku priskirti konkrečiai vienam regionui.
Juk balkono į Europą epitetą pelniusi kalnuotoji šalis – paribys, ir geografiškai, ir kultūriškai skiriantis arba jungiantis Vakarų ir Rytų pasaulius, bet nei vienam iš jų iki galo nepriklausantis. Tai liudija ir istorija.
Tbilisį, kurio vietoje buvo nedidelė gyvenvietė, V a. įkūrė karalius Vachtangas I Gorgasalis. VI-VII a. Tbilisis buvo Kartlijos karalystės sostinė. VII a. jį užvaldė tuo metu sustiprėję arabai musulmonai ir buvo įkurtas Tbilisio emyratas.
Strategiškai svarbų, prekybai tarp Azijos ir Senojo žemyno tarnavusį miestą XI a. perėmė turkai seldžiukai. O XII a. Tbilisis karaliaus Dovydo Statytojo dėka tapo klestinčia sostine, tačiau XIII a. atsidūrė po stipruolių mongolų padu. XVI a. miestą jau kontroliavo persai...
1801-aisiais gruzinų Kartlija atiteko carinei Rusijai. Tbilisis sostine vėl tapo sovietų siausmo laikais, o atgimė kartu su Gruzijos nepriklausomybe 1991 m.
Taigi, nežiūrint to, kad gruzinai, kurių dauguma krikščionys pravoslavai, miestu dalijasi su kitų tautų ir religijų žmonėmis, tarp jų trinties nejusti. Ir vienas iš mus po šalį vežiojusių vairuotojų, pats laisvalaikiu daug keliaujantis, vardu Spartakas, patvirtino, kad susipriešinimo tarp vietos gyventojų nėra.
„Visi vadinamės Gruzijos piliečiais, bet taip pat pabrėžiame savo kilmę. Gruzijoje kitos tautos gerbiamos, neniekinamos. Daug blogesniu dalyku laikoma, jei čia gyvendamas atsižadi savo tautybės ir šaknų“, – sklandžia rusų kalba dėstė mūsų simpatijas pelnęs armėnų kilmės vairuotojas Spartakas.
Horizonte – ir politinės batalijos
Sykį, mėgaujantis vakarėjančio Tbilisio paveikslu nuo šalia velnio rato įkurtos apžvalgos aikštelės, akys pagavo beveik toje pačioje linijoje lyg ir simboliškai vieną priešais kitą stūksančius rūmus – dabartinio Gruzijos respublikos prezidento Michailo Saakašvilio rezidenciją su sidabro spalvos kupolu ir pramonės kompleksą primenantį turtingiausio gruzino pasaulyje Bidzinos Ivanišvilio gyvenamąjį namą. Šio japonų suprojektuoto būsto su taku privačiam lėktuvui nusileisti vertė – 50 mln. JAV dolerių.
B. Ivanišvilis, Rusijoje gavęs Boriso vardą, – rimtas konkurentas M. Saakašviliui, dalies gyventojų pasitikėjimą praradusiam per Pietų Osetijoje kilusį karą.
Su Rusija draugaujantis milijardierius B. Ivanišvilis yra pasiūlęs Gruzijos prezidentui, kurį vadina tiesiog Miša, atsistatydinti, kaltina jį visišku valdžios monopolizavimu ir klaidingais sprendimais užsienio politikoje.
Verslus Rusijoje ir Prancūzijoje sukūręs turtuolis į valdžią ketina su trenksmu žengti šį rudenį per parlamento rinkimus ir žada artimoje ateityje gaivinti Gruzijos ekonomiką savo paties milijonais, pavyzdžiui, nupirkti stambias žiniasklaidos priemones keliskart brangiau nei jų rinkos kaina, o paskui jas savininkams grąžinti beveik veltui.
Pavargusių paprastų žmonių palankumą B. Ivanišvilis mėgina pelnyti dosnumu – remia valstybines ligonines, darželius, mokyklas, yra įmerkęs pinigų į miestelių renovacijos ir statybos projektus. Sklinda kalbos, kad dosnusis dėdė ir alkstančiuosius pamaitina, ir globoja pavienes skurstančias šeimas.
Užtat kai kurie piliečiai įsitikinę, jog atsidūręs valdžioje filantropas B. Ivanišvilis „tarnaus žmonėms“. Tiki naujuoju Gruzijos išganytoju ir mus apsukti mėginęs vairuotojas Rezo.
„Pardavėja geriausiu atveju per dieną uždirba 10 larių, ne daugiau. Kaimuose trūksta medienos, nėra kuo pakūrenti namus žiemą, dėl to kalnų gyventojai iškirto net persikų medžius. Statybininkams valdžia už darbą neatsiskaito. Tai už ką mums mylėti tą M. Saakašvilį? O B. Ivanišvilis – mūsų viltis“, – traukdamas cigaretės dūmą, politikavo Rezo.
Jis pritaria proamerikietiškos politikos Gruzijoje kritikams, jog konfliktas Kaukaze 2008 m. galėjo būti išprovokuotas specialiai, kad per kruvinus susirėmimus Amerika įgytų gelbėtojos vaidmenį ir galėtų kovotojams tiekti ginklus bei silpninti Rusijos įtaką šios užpakaliniame kieme.
„Ką mes galime galvoti apie karą, jei patys jį ir pradėjome? Šešiolikmečiams tiesiog į rankas buvo įbrukti ginklai. M. Saakašvilis to neturėjo prileisti, bet Amerikai tai labai naudinga“, – nervingai rankomis skeryčiodamas aiškino Rezo.
Apie tai kalbėjome ir su Spartaku. „Žiūrėkime realiai. Gruzija vis tiek jau parduota Amerikai, nieko nebegalime padaryti. Jei dabar sugadintume santykius su JAV, karas vėl užprogramuotas. Rusai per B. Ivanišvilį norėtų susigrąžinti įtaką. Tai reiškia, kad amerikiečiai iš čia būtų išstuminėjami. O jie tikrai gražiuoju nesitrauktų“, – svarstė Spartakas.
Hostelio šeimininkas azerbaidžanietis Raufas, Tbilisyje gyvenantis beveik aštuonerius metus, sakė, kad prie M. Saakašvilio tapo „bent jau ramiau“. Anot jo, dar niekad Gruzijoje nebuvo taip saugu.
„Prieš kokius šešis metus dar nebūtumėte gatvėmis vaikštinėję tokie atsipūtę. M. Saakašvilis per palyginti trumpą laiko tarpą apvalė teisėsaugą nuo korupcijos, ypač sustiprino bausmes nusikaltėliams: apsivogei, nužudei – sėdi už grotų, ir jokių nuolaidų ar išpirkimų“, – pastebėjo dar vienu mūsų kelionės bičiuliu tapęs barzdočius Raufas.
Tad kol virsta būgštavimai ir kunkuliuoja ginčai dėl permainų Gruzijos politiniame gyvenime, Tbilisis intensyviai persitvarko. Taip saugusis Pietų Kaukazo šalies miestas pareiškia, kad yra pasirengęs priimti vis didesnius turistų srautus.
O mes nuo karštojo Tbilisio pasuksime link dar mažiau atvykėlių pramintų kelių, tinkamų ne tik akistatai su praeitimi, bet ir religiniam piligrimažui.
