Šis ruduo Rafailui Karpiui bus ypatingas, pagaliau įgyvendinta jo sena svajonė – įrašyti ir išleisti žydų dainų, atliekamų jidiš kalba, kompaktinę plokštelę. Ištaikę laisvą valandėlę kalbiname jį apie jam taip artimas žydų dainas, kūrybinį įkvėpimą, vasarą ir keliones.
– Rafailai, visi vasarą atostogauja, o jūs – dirbate. Papasakok, ką dabar veikiate?
– Ši vasara man tikrai darbinga, koncertavau įvairiuose festivaliuose, atostogų turiu mažai. Vasaros pradžioje dalyvavau Briuselyje vykusiame Lietuvos žydų kultūros dienų programos uždaryme, kur su pianistu Dariumi Mažintu pristatėme jidiš dainų kompaktinę plokštelę „Laiškas iš praeities“. Puikiai ten pasisekė. Vietinė Briuselio žydų bendruomenė labai šiltai mus priėmė.
– Kaip įdomu. Apie šitą kompaktinę plokštelę sklinda patys puikiausi atsiliepimai jai dar net nepasirodžius. Papasakokite apie ją daugiau.
– Esame įrašę ir išleidę kompaktinę plokštelę, kurią pristatysime spalio mėnesį. Po pristatymo ją bus galima įsigyti internete, kol kas prekyboje jos dar nėra. Esame net specialų internetinį puslapį sukūrę (thejewishsongs.com), kad galėtume pateikti informaciją apie šį projektą bei jame skambėsiančias jidiš dainas ir jų autorius.
Visi kūriniai, išskyrus žymųjį Maurice'o Ravelio kūrinį „Kaddish“, skamba jidiš kalba. Didžioji dalis dainų yra litvakų paveldas, susijęs su prieškario Lietuvos žydų bendruomene. Atliekame kompozitoriaus Gabrielio Grado dainų ciklą, kurio natos 1921 metais buvo išleistos Rietave. Dainų tekstų autoriai – žymūs poetai litvakai. Plokštelėje taip pat skambės žymus kompozitoriaus Alexanderio Olshanetskio kūrinys „Vilne“ apie Vilnių, kadaise vadiną Šiaurės Jeruzale. Dainos apima ir liūdnąją Lietuvos žydų istorijos dalį – viena iš jų buvo sukurta Šiaulių gete, jos autorė – Ch. Chaytin, o aranžavo šį kūrinį „Ąžuoliuko“ choro meno vadovas profesorius Vytautas Miškinis. Man tai labai svarbu, juk savo muzikinį kelią aš pradėjau berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“ bei „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje.
– O kaip kilo mintis įrašyti plokštelę?
– Mano repertuare per ilgą laiką susidarė nemaža dalis žydiškų dainų, kurios man labai artimos. Šias dainas girdėjau nuo vaikystės, jas man dainuodavo močiutė. Lietuvos žydų bendruomenės istorija yra mano protėvių istorija, tai mano šaknys. Todėl labai įdomu prie to prisiliesti. Tuometė žydų diaspora turėjo nemažą vaidmenį bendroje Lietuvos istorijoje - tiek valstybės kūrimesi, tiek kultūroje.
Tiesiog man atrodė, kad tokia kompaktinė plokštelė turi egzistuoti, kad įamžintų bendruomenę, kurios mažai telikę, ir ypač jidiš kalbą. Mūsų proseneliai bendravo ja kiekviename miestelyje, o dabar jos lengvai neišgirsi. Pamenu, kaip lopšinės, dainuojamos jidiš kalba, man būdavo tokia mistika. Dar atsimenu, kaip abidvi mano močiutės šnekėdavo virtuvėje neaiškia, negirdėta kalba. Man buvo labai įdomu. Tikriausiai todėl ir norėjau prisidėti prie tos kalbos, kurioje jau šiek tiek prakutau, palaikymo.
– Esate ne kartą buvęs Izraelyje. Tikriausiai turėjote daug galimybių prisiliesti, pažinti šią šalį ir jos kultūrą. Kaip jautėtės pirmąkart ten nuvykęs?
– Izraelyje buvau tris kartus. Pirmą kartą 1994 metais, kai man buvo 11 metų. Skridau su tėčiu aplankyti giminių. Tai viena pirmųjų mano kelionių kažkur toliau. Atrodė, patekau į kažkokį kosmosą, į kitą pasaulį. Oro uostas atrodė kaip ištisas miestas. Žmonės labai skirtingi. Didžiausią įspūdį išlipus iš lėktuvo tuomet man padarė palmės, nes niekada nebuvau jų matęs gyvai. Vaiko akimis tai buvo labai egzotiška.
Atvykęs susitikau su giminėmis, kurių visai nepažinojau. Buvo ganėtinai įdomu sužinoti, kad štai čia tavo artimas giminaitis, kurio nuo gimimo nesi matęs, net nežinojai, kad toks egzistuoja. Mat sovietmetyje, tarpusavyje nebendravome, apie gimines neturėjome jokių žinių. Po 1990 metų kovo 11 dienos jie patys mus susirado. Įsivaizduokite, mano tėtis susipažino su savo pusseserėmis ir pusbroliais būdamas 45 metų.
Tik tada jis sužinojo turįs artimų giminių, apie kurių egzistavimą net nebuvo įtaręs. Be to, susitikome ir su senais draugais, kurie buvo išvykę į Izraelį dar prieš Lietuvos nepriklausomybę. Aš tuomet dar nesuvokiau, bet dabar man atrodo, kad tada jie net nesitikėjo vienas kitą pamatyti. Juk iki tol mes gyvenome uždarame pasaulyje, todėl tai buvo didžiulis įvykis.
Man, vaikui, ta kelionė buvo be galo smagi pramoga - matyti kardinaliai skirtingą, visai kitokią šalį, sutikti kitokius žmones, kurie labai šiltai bendrauja. Karštis, augmenija, jūros – tai buvo smagiausios mano vaikystės atostogos. 1994 metais juk ne daug dar tegalėjai būti apkeliavęs.
Antrą kartą vykau 2000 metais, kai jau buvau sąmoningesnis, tad daugiau atsimenu. Per tą kelionę apvažiavau didelę dalį Izraelio. O paskutinį kartą Izraelyje buvau su nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklio „Salomėja“ gastrolėmis.
– Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie savo keliones po tą legendomis apaugusią šalį? Kur teko lankytis?
– Teko dalyvauti įdomioje kelionių programoje po didelę dalį Izraelio, kurios metu daug sužinojau apie istorinius dalykus, buvau vežiojamas po antikinius griuvėsius. Įspūdis buvo nuostabus.
Labai įdomu, kad tokioje mažoje pagal teritoriją šalyje yra tiek daug skirtingų ir įvairių istorinių palikimų, kultūrinių reiškinių. Be galo įvairi šalis. Gamta yra labai įdomi, labai skirtinga. Pietuose yra Judėjos dykuma. Šiaurėje – Golano aukštumos. Vienu ir tuo pačiu metu pietuose gali nardyti, o šiaurėje – slidinėti! Izraelis „prieina“ ir prie Raudonosios, ir prie Viduržemio jūros. Dar turi unikalų reiškinį – Negyvąją jūrą. O dar Izraelio šiaurėje esantis Kinereto ežeras arba kitaip – Galilėjos jūra, kuria esą ėjęs Jėzus. Tai didžiausias gėlo vandens ežeras Izraelyje - pagrindinis šalies vandentiekio šaltinis. Labai graži lankytina vieta su nuostabia gamta. Taip kad labai daug skirtingos gamtos yra tame mažame žemės lopinėlyje – ir kalnai, ir dykuma, ir jūros. – O kaip jums patinka Tel Avivas? Koks įspūdis buvo atvykus į tą miestą? Ar galėtumėte paminėti savo mėgstamiausias vietas?
– Iš tikrųjų Tel Avivas labai skiriasi nuo viso Izraelio. Tai daugiakultūrinė sostinė. Miestas visą laiką ūžia, ten labai smagi atmosfera. Viskas labai gyva, be galo aktyvu.
Viduržemio jūros pakrantėje yra labai smagus rajonas su žymiąja Ben Yehuda gatve, kurioje yra nuostabus turgus. Paskutinįkart, kai buvau Izraelyje, rytais eidavome į tą turgų pirkti įvairiausių vaisių, trykštančių vitaminais. Ten gali rasti šviežių vaisių bet kuriuo metų laiku.
Kiekvieną dieną eidavau maudytis. Vietiniai draugai sakė, kad aš išprotėjau. O juk ten lapkričio mėnesį vanduo jūroje siekia 22 laipsnių šilumos. Praktiškai ten visada karšta, tik nuo lapkričio iki balandžio ar kovo pliaupia lietūs.
Tel Avive yra nuostabus priemiestis Jafa. Senasis miestas. Uostas. Tai tarsi Tel Avivo senamiestis. Ten labai smagu pasivaikščioti. Labai gražu. Atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą. Aišku, ten daugiau toks kultūrinis pasivaikščiojimas, veiksmas vyksta pačiame Tel Avive vakare.
– Papasakokite apie kultūrinį gyvenimą Tel Avive. Juk ten labai stiprus teatras, šokis, puiki opera, vyksta daug parodų.
– Tel Avive iš tikrųjų vyksta labai daug parodų, spektaklių. Įdomu tai, kad operos teatras ten - gastrolinis, ne repertuarinis. Surenka tam tikram pastatymui atlikėjus iš viso pasaulio, pakviečia įvairių trupių, gerų režisierių. Todėl teatras labai stiprus. Beje, Lietuvos ambasada yra netoli teatro.
Koks muzikinis gyvenimas verda Tel Avive? Juk yra net juokas, kad visi Izraelio orkestrai ir chorai yra sudaryti iš solistų, išvažiavusių iš Rytų Europos – labai aukštas profesinis lygis…
Taip, Izraelyje labai nemažai atvykėlių iš buvusios Sovietų Sąjungos, tarp jų yra daug muzikantų ir menininkų. Juokaujama, jei naujakurys išlipa iš lėktuvo ir nesineša su savimi smuiko, vadinasi, jis - pianistas.
– Ar Tel Avive vyksta smarkus naktinis gyvenimas? Ką žmonės veikia vakarais ir savaitgaliais?
– Per daug nesimėgavau naktiniu gyvenimu. Tačiau miestas tai tikrai nemiega. Yra daug vietų, kur naktį gali pasibūti. Ypač vasarą, kai labai karšta. Temsta ten anksti. Kuo arčiau pusiaujo, tuo anksčiau temsta. Net nepastebi, kai aplink jau naktis.
– Gal radote savo mėgstamą restoraną? Kodėl jis jums patiko? Koks maistas Izraelyje?
– Jafoje buvome labai smagiame žuvies restoranėlyje. Šiaip maistas labai įvairus, paveiktas daugelio tradicijų per tuos ilgus šimtmečius, kai žydų bendruomenė buvo išsibarsčiusi po daug šalių. Dabartinė izraeliečių virtuvė ypatinga tuo, kad turi ne tik europinės, bet ir Vidurinės Azijos įtakos. Jie turi iš avinžirnių gaminamą kremą humusą. Maistas daug aštresnis nei mūsų. Turi duoną pitą, į kurią daug ką vynioja. Labai gerai gamina mėsą. Izraelyje daug tradicinės žydų virtuvės restoranų.
O maistas Europos žydų bendruomenėse ir pačiame Izraelyje skiriasi. Iš tikrųjų ne per daugiausia man tas maistas rūpėdavo, neįsiminiau.
– Kai vėl grįšite į Tel Avivą, ką pirmiausia padarysite ar kur nueisite? Ką užklydęs ten žmogus galėtų pamatyti?
– Aš nežinau, ką daryčiau... Maudyčiausi jūroje, sėdėčiau ant jūros kranto ir žiūrėčiau į ją. Eičiau į turgų vaisių pirkti.
– O Jeruzalė? Koks jausmas vaikštant po tūkstantmečius skaičiuojančias legendines vietas, kur šalia egzistuoja ir judaizmas, ir krikščionybė, ir arabų kultūra?
– Jeruzalė yra atskiras dalykas Izraelyje. Visa ko pradžių pradžia. Visų abraomiškų religijų švenčiausias miestas – judėjų, krikščionių ir musulmonų. Mūsų visų tikėjimai remiasi Abraomu - jis pirmas suprato, kad yra vienas Viešpats.
Žodžiais nusakyti neįmanoma, bet atvykus apima toks jausmas... toks keistas ir dvasingas pojūtis...
Senoji Jeruzalė yra suskirstyta į keturis kvartalus, kurie yra susiformavę per labai ilgą laiką – musulmonų, krikščionių, armėnų ir žydų. Pats Jeruzalės senamiestis labai skiriasi nuo kitų miestų. Jis labai labai senas, ten yra išlikusios visų religijų švenčiausios vietos. Žydams svarbiausias artefaktas – Raudų siena, viena iš gynybinių žydų šventyklos sienų. Žydų šventykla buvo švenčiausia žydų vieta, kurioje buvo laikomi Mozės surašyti 10 Dievo įsakymų. Tačiau ji buvo dukart sugriauta – pirmą kartą 586 m. prieš Kristų, o antrą kartą 70 metais po Kristaus. Niekas nežino, kur tie artefaktai yra dingę, ar jie yra išlikę.
Šalia Raudų sienos yra musulmonų trečioji pagal šventumą Uolos šventykla, Al Aksos mečetė, nuo kurios esą dangun nužengęs Mohametas. O krikščionims švenčiausia Jeruzalėje vieta – Kryžiaus kelias Via Dolorosa, kuriame sužymėtos visos Kristaus stotelės. Ir yra Kristaus kapo bažnyčia, kurioje glaudžiasi visų krikščioniškų konfesijų atstovai.
Pati Jeruzalė yra daug didesnė nei tie keturi kvartalai. Gyvenimas ten vyksta, kaip bet kuriame kitame mieste. Tik senoji Jeruzalė yra sakralinis miestas, į kurį vyksta daug piligrimų, ieškančių dvasinės satisfakcijos.
Jeruzalėje yra labai įdomių rajonų, pavyzdžiui, žydų ortodoksų Me'a She'arim rajonas. Ten viskas ganėtinai griežta: reikia būti tinkamai apsirengus, vyrai turi dėvėti kepures, moterys negali dėvėti kelnių. Labai savotiška. Atrodo, kad ten sustojęs laikas. Vaizdas, kaip iš kokio XX amžiaus pradžios prieškario žydų bendruomenių nuotraukų. Labai gražu. Labai archajiška.
Dar Jeruzalėje man patiko labai gražus senas malūnas, pastatytas žymaus filantropo anglų sero Montefiore, kuris, beje, 1846 metais buvo atkeliavęs ir į Vilnių.
– Gal galite papasakoti apie Negyvąją jūrą – kas tai? Papasakokite apie purvo vonias šalia jūros, juk tas purvas labiausiai vertinamas pasaulinėje kosmetikoje ir grožio pramonėje.
– Negyvoji jūra yra unikalus reiškinys. Tai žemiausia sausumos vieta pasaulyje. Ten važiuojant labai užgula ausis. Trečdalis jūros vandens – druska. Tai vienintelė pasaulyje vieta, kur gali maudydamasis gulėti ant vandens ir ramiai skaityti laikraštį arba net gerti kavą dainuojant si bemolį (juokiasi). Druskos kiekis vandenyje tave tiesiog išlaiko nesvarumo būklėje.
Buvau Ein Gedi – kibuce - žydų „kolūkyje“. Prieš įsikuriant Izraelio valstybei, daugelis jau ten kūrėsi, gyveno bendruomenėse ir kartu dirbo. Į darbą buvo žiūrima kaip į patriotinę pareigą. Žmonės, kurie dirbdavo kibucuose, pastatė Izraelį ant kojų, jie rūpinosi žemės gerove, nors sąlygos ūkiui labai sudėtingos. Dabar ten yra spa centrai, daug mineralinių baseinų, gydyklų, nuostabūs vandens kriokliai – karaliaus Dovydo šaltiniai. Ten labai įdomi augmenija, yra įrengti botanikos sodai, kuriuose auga daugiau nei tūkstantis skirtingų augalų.
– Gal keliavote po Galilėją?
– Buvau ten, prie Galilėjos jūros. Ten labai įspūdinga gamta. Markas Twainas yra aprašęs tą gamtą kaip laukinę, į kurią žmogaus koja nėra žengusi. O dabar tai yra labai gražiai sutvarkytas žemės kampelis. Mes buvome naujakurių kapinėse, kur ant kas antro ar trečio kapo yra pavaizduotas uodas. Pasirodo, ten žmonės, bandydami pritaikyti tą žemę gyvenimui, susidūrė su maliarija, tiksliau uodais, kurie užkrėsdavo maliarija. Kiek žmonių ten paaukojo gyvybę, kad paverstų tą žemę gyvenama vieta ateinančioms kartoms... Toks pasiaukojimas palieka įspūdį.
– Gal teko pabuvoti prie Raudonosios jūros Eilate?
– Neprivažiavome iki ten. Tik girdėjau, kad ten unikali vieta. Kad jūra šaltesnė, visai kitokia, daug egzotinių žuvų ir koralų, galima nardyti, o pakeliui į Eilatą reikia pravažiuoti visą Negevo dykumą. Ten rengiamos gražios ekskursijos, supažindinančios su Raudonosios jūros fauna, yra daug muziejų. Tikiuosi, kad ateity dar nuvažiuosiu.
– Gal galėtumėte papasakoti truputį apie pačius izraeliečius?
– Tie, su kuriais man teko bendrauti, buvo labai draugiški, labai komunikabilūs, geranoriški. Jie tokie betarpiški žmonės, maloniai bendrauja.
– Kas jums Izraelyje buvo neįprasta? Kas labiausiai nustebino, kas labiausiai patiko jų gyvenimo būde?
– Aš nebuvau pripratęs, bet man savotiškai patiko, kad žmonės yra labai temperamentingi. Gatvėje prie tavęs drąsiai gali pribėgti niekučių pardavėjas ir prikibti pusvalandžiui. Arba dieną, jei nori pailsėti viešbutyje, turi užsidaryti langus, nes iš gatvės sklinda baisus triukšmas. Žmonės ten labai aktyviai reiškiasi.
– O kas Izraelyje labiausiai nepatiko?
– Nebuvo tokio dalyko. Man, kaip ir kiekvienam žmogui, tiesiog labai liūdna ir gaila, kad dėl to mažo žemės lopinėlio nuolat vyksta tokios aršios kovos. Neteko niekad nieko matyti, jokių incidentų. Klausiau vietinių žmonių, kaip jie reaguoja į visa tai. Jie sako, kad viską mato tik per žinias, patys tiesiogiai to nejaučia. Didžiausias skausmas, kad abi konfliktuojančios pusės daro ir klaidų, ir kažką teisingai. Ir vieni, ir kiti yra teisūs, ir kartu klysta. Tai labai senas konfliktas. Labai norėčiau, kad kada nors būtų rastas sprendimas ir abi pusės būtų sutaikytos. Žmogus tam sutvertas, kad gražiai sugyventų su savo kaimynais ir pažintų juos, o ne stengtųsi pakenkti. Neimsiu teigti, kas teisus, kas ne, tiesiog tai yra situacija, dėl kurios labai liūdna.
