Latvių puslapis apie Akmenės kraštą
Į interneto paiešką įvedus raktinius žodžius „Akmenė, lankytini objektai“, pirmas rezultatas – latvių portalas, antras ir trečias – taip pat. Tiesa, informacija šiame portale pateikta ir lietuvių kalba. Keista tik, kad Lietuvą reklamuoja latvių portalai... Kita vertus, gal ir geriau, nes čia pateikta gana glausta informacija su iliustracijomis. Retai kur tai galima rasti lietuviškame puslapyje. Čia yra netgi abiejų Akmenių žemėlapiai. Tik jau latviai čia buvo egoistiški: nėra ko jų versti į lietuvių kalbą - tegu mokosi patys arba išsiverčia. Bet panašu, kad pas mus žemėlapių išversti į protėvių kalbą nelabai yra kam.
Turint laiko ir pasiknaisiojus po kompiuterio dėžutės interneto šiukšlyną dar galima aptikti Ventos regioninio parko puslapį. Jis nepatenka į pirmuosius paieškos sistemos rezultatus. Panašu, kad „Google“ žino, ką ir kaip reitinguoti. Taip. Regioninio parko tinklalapyje išvardyti lankytini objektai. Bet vaizdas nekoks. Panašu, kad bent jau tinklalapio kūrimo ir dizaino darbus atliko uždarbiaujantis paauglys ar studentas. Kai išgėrė alaus, nukopijavo iš „Vikipedijos“ tekstą, o dar po kelinto bokalo nusprendė sudėti nuotraukas (jeigu jas galima taip pavadinti).
Atsiprašau, jeigu ką nors įžeidžiau, bet šį darbą tikrai reikia taisyti. Na, nebent puslapio tikslas - atbaidyti turistus. Tačiau bendras Akmenės krašto informacijos pateikimo internete įvertinimas visai neblogas. Galima net septynetą parašyti.
Mistinė Papartynės atodanga
Nors internetinėje erdvėje Ventos regioniniam parkui trūksta gerų rankų, bet drožiant nuorodas – tikrai ne. Šioje vietoje reikėtų nulenkti galvą prieš medinių nuorodų statytojus. Jeigu ne jos – šiose apylinkėse būtume pamatę daug mažiau ir klaidžioję daug ilgiau. Vienintelis nuorodų minusas – mažas ir sunkiai įskaitomas šriftas. Kai jos esti šalia pagrindinio kelio, tenka stabdyti, išvažiuoti į priešingą eismo juostą ir tada perskaityti, kas parašyta. Bet nereikia norėti per daug...
Viena iš pirmųjų tokių rodyklių mus nukreipė į Papartynės vandens malūną ir dirbtinę juros periodo atodangą. Šalia rodyklių stovėjo stendas su žemėlapiu. Tačiau net nepriėjęs jau žinojau, kokia liga jis serga. Tokio tipo turistiniuose žemėlapiuose sunku ką nors suprasti net patyrusiam keliautojui, o ką jau kalbėti apie GPS imtuvų užliūliuotus dabartinius lietuvius. Šis žemėlapis nebuvo išimtis.
Kelias suko rodyklių kryptimi. Viskas gražu ir tvarkinga. Tik gal mūsų automobilis galėjo pasikeikti, kai bandė nuokalnėje išvengti liūčių išplauto griovio viduryje kelio. Labai tvarkingai rodyklės nukreipia poilsio vietos ir atodangos link. Per daug tvarkingai. Aš net nusistebiu, kad per gerai čia. Šiek tiek per anksti.
Sustojam prie pavėsinės ir dar vieno stendo. Kitoje Ventos pusėje matyti malūnas, graži užtvanka. Bet jie kiek vėliau, o kol kas norisi susirasti atodangą. Pasižiūrėti, kur tas jūros periodas gyvena. Neatrodo, kad tai turėtų būti sunku – pagal nuorodas atodanga vos už trisdešimt metrų nuo mūsų. Ir ką... pusvalandį braidžioję po pakrantę, jos taip ir neradome. Būčiau buvęs vienas, galima spėti, kad kas užlipo ant smegenų... Na, visiems pasitaiko, vieni gimsta protingesni, kiti gražesni, o aš ... Bet kartu esantis Saulius daugiau kaip trisdešimt metų naršo Lietuvos ir užsienio užkampius. Matęs šilto ir šalto, vis dėlto Ventos parkui pavyko apgauti ir tokį seną vilką.
Tiesą pasakius, net ir dabar nežinau, kur ir kas negerai. Nepavyko niekur aptikti Papartynės atodangos nuotraukos: nei stende, nei internete. Sako, ją buvo radę geologai, ir visai neseniai. Mes tam turbūt neturėjom pakankamo išsilavinimo.
Keisti kryžiai malūno sienoje ir tilto spąstai
Papilės, arba Rudikių, vandens malūnas – kultūros paveldo objektas. Panašu, kad dar šiek tiek gyvas. Aptvarkytas - regis, net veikiantis. Turėtų būti mėgstamas jaunavedžių ceremonijų. Net pavėsinė stikliukui išlenkti yra. Žiūriu ir matau, kad tiltas, jungiantis Ventos krantus, būtų visai tinkamas mūsų „mašiniukei“ pervažiuoti. Aš jau irgi sergu ta liga, kuri vadinasi „kuo arčiau“. Tačiau vidury tilto – užraktas ir improvizuotas užkardas. Tiek to, nesibrausim.
Vėliau supratom, kad šis užkardas turbūt ne veltui. Paėjus toliau matyti, kad viena tilto akmeninė atrama paplauta, o tilto dalis laikosi tik ant metalinio karkaso. Vargas tam, kuris bandys per tiltą važiuoti kiek sunkesniu automobiliu. Tuomet vietos spaudos fotografai turės neblogų nuotraukų gelbėjimo tema.
Malūnas statytas XIX a. antroje pusėje. Geriau įsižiūrėjus matyti senojo kelio likučiai. Kelio, kuriuo važiuodavo kaimiečiai malti savo derliaus. Nežinia, kuriuo periodu ant medinės malūno dalies atsirado du keisti kryžiai. Sunku pasakyti net apskritai ar tai kryžiai. Vienas prikaltas ant sienos, o antras – tartum išvirkščias, padarytas iš dviejų lentučių. Keista vien dėl to, kad paprastai niekas nekaldavo kryžių ant malūno sienos. Jeigu jau reikėdavo, pastatydavo šalia kelio, vedančio į jį.
Malūno pastatas nėra kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis - vegetuojantis: nei per daug nykstantis, nei tvarkomas. Pajuokaujam, kad bent tokio lygio paveldas galėtų likti Lietuvoje. Jis dar turi šansų išgyventi iki geresnių laikų, kai valstybė susipras ir ims skirti dėmesį ne tik politinėms batalijoms.
Sterili tvarka žudo kelionės džiaugsmą
Papilė – nedidelis, bet senas miestelis. Toks, kokių Lietuvoje daug. Tai nereiškia, kad jie dėl to neįdomūs. Papilėje kaip iš gausybės rago liejasi lankytini objektai. Miestelio bažnyčia, Simono Daukanto muziejus, paminklas ir kapas, du piliakalniai, penkiolikakamienė liepa, garsioji Papilės atodanga...
O sako, kad Akmenės krašte – dykuma. Taip sakyti gali tik tie, kurie ten nėra buvę. Antra vertus, tai akmenukas į savivaldybės daržą. Formuoti krašto įvaizdį ir keisti nusistovėjusius stereotipus yra būtent jos jurisdikcija, ir čia tik vienas nedidelis miestelis.
Vaikštau po miestelį ir nesuvokiu, kas negerai. Štai bažnyčia, šalia gražiai sutvarkytas S.Daukanto muziejus. Nuo jo - akmeninis keliukas žemyn, Ventos link. Čia - naujai įrengiamas medinis takas pakrante link piliakalnio. Viskas gražu, tvarkinga, aišku. Rodyklės tau rodo kelią, nusako atstumą - jokių klaidžiojimų. Visur daugiau ar mažiau informatyvūs stendai... Štai penkiolikakamienė liepa, ant piliakalnio esančiose kapinėse - S. Daukanto kapas, dar vienos kapinės, dar vienas piliakalnis...
Kuo daugiau vaikštau, tuo labiau ima nerimas. Nerimas dėl prieštaravimo sau pačiam. Visuomet teigiau, kad turi būti tvarka, grožis, aiškūs ir informatyvūs stendai, tinkamose vietose sustatytos rodyklės. Ir staiga, kai tai pamatau tikrovėje – suprantu, kad vis dėl to man nereikia tos išblizgintos tikrovės. Vaikštai po miestelį, dėliojiesi paukščiukus prie lankytinų objektų sąrašo... aplankiau... brūkšt.... aplankiau... brūkšt... aplankiau....
Neliko jokios nežinomybės, neliko nuotykių kvapo, neliko pokalbių su vietiniais klausiant kelio, neliko užklimpusio automobilio, neliko džiaugsmo atradus ilgai ieškotą akmenį ar kalną... Dabar pradedu mąstyti, kad būtent mūsų taip trokštami turizmo stereotipai lėtai žudo kelionės džiaugsmą. Nedrįstu kalbėti už kitus savo bendrakeleivius ar juolab tradicinius turistus. Tai daugiau mano nuomonė ir pamąstymai.
Ir niekas man Papilėje nepadarė tokio įspūdžio kaip prasidėjęs vasaros lietus. Lietus, per kurį ėjau Papilės atodangos link. Net nesiskundžiau, kad ji už puskilometrio ir, švelniai tariant, nyki. Arba turbūt mano lūkesčiai buvo pernelyg dideli. Atodangą aš iki šiol įsivaizdavau kaip didelį upės skardį – Vilnelės, Merkio, Ūlos atodangos... Tai, ką pamačiau, buvo visiškai priešinga tai didybei, apie kurią teko skaityti.
Pasakymas, kad tai viena vos iš kelių tokio tipo atodangų Europoje, sukelia įspūdingus vaizdinius. Realiai man, eiliniam turistui, ta pavėsinė ir po ja esantys keli nedideli akmenys nepadarė jokio įspūdžio. Nepamačiau nė vienos fosilijos, nė vieno suakmenėjusio gyvio. Nesakau, kad jų ten nebuvo. Gal tik neradau. Bet mano vaizduotė buvo lakesnė už tikrovės vaizdą. Ir vis vien džiaugiausi, nes... lijo. Papilė – gražus, tvarkingas ir įdomus miestelis. Tačiau tokių yra daug. Norint išsiskirti iš kitų, pritraukti turistų, reikėtų truputį daugiau pasistengti ir jam suteikti veidą.
