Miestai-vienuolynai kalnuose
Kalnuotose, akmeningose vietovėse religiniai centrai, nepriklausomai nuo tikėjimo, daug kur buvo kuriami panašiais principais ir iš esmės atlikdavo tas pačias funkcijas.
Galima sakyti, jog šventyklos buvo ne statomos, o tiesiog išdygdavusios iš žemės arba su ja susilydydavusios. Mat kai kuriems pastatams nė pamatų statyti nereikėjo – juos atstojo natūralūs, per tūkstantmečius susiformavę gamtos dariniai – patvaresni už bet kokias moderniausias technologijas: tinkama vieta užsikonservuoti pašvęstųjų puoselėjamoms tradicijoms.
Didieji vienuolynai įsikurdavo toliau nuo miestų triukšmo, sunkiau pasiekiamose vietovėse. Išskaptuotose nišose būdavo patalpinami kulto objektai, atnašavimui skirti altorėliai, skliautuose paišomi religinių pasakojimų personažai.
Gyvenamosios ir ritualinės paskirties patalpas, celes skyrė arba jungė per erozijas susidarę plyšiai ir specialiai iškirsti tuneliai.
Atsiskyrėlių urvai labiausiai nutolę nuo centrinės komplekso dalies, o jo prieigos – pačios pasaulietiškiausios: paprastai būdavo skirtos maldininkų sueigoms ir turgums, kur vykdavo prekyba maistu bei ritualinės paskirties atributais.
David Garedži paribiai
Kakheti regione, ant vis dar ginčijamo Gruzijos ir Azerbaidžano paribio, pusdykumės laukymėje boluojantys David Garedži akmeniniai bokšteliai – panašūs į pilis-tvirtoves. Jie tarnauja apžvalgai į plyną lauką, bet taip pat yra tarsi kelio ženklas, orientyras skurdžioje, tuščioje kalnų dykynėje ieškantiems dvasinio prieglobsčio.
Vienuolynas buvo įkurtas VI a. vienuolio iš Sirijos Davido iniciatyva. Amžiams tekant jis vis plėtėsi, atlaikė mongolų ir persų išpuolius, net komunistų ideologijos invaziją.
O Garedži kalnų papėdėje, uolų sienoje iškirstos celės – tik įžanga, tik pati šiuo metu veikiančio milžiniško religinio kaimo pradžia. Norint savo akimis aprėpti visą jo paveikslą, reikia kabarotis stačiai viršun siauru takeliu, kur laiptus ir turėklus atstoja akmenys ir vieniši pikti krūmai.
Laimė, nėra jokių turistų spūsčių. Didelė tikimybė, kad jų išvis nesutiksite arba tik vieną kitą, tokį pat užsispyrėlį keliautoją iš Rytų Europos kaip jūs pats. Kur kas dažnesni pakeleiviai – driežai ir po kojomis besimaišančios gyvatės.
Valanda kita ir jūs – jau pačioje aukštumoje. Taške, nuo kurio dairantis, vienoje pusėje atsiveria rytinis krikščioniškosios Gruzijos pakraštys, kitoje – iš rusvų kalnų nulietos musulmoniškojo Azerbaidžano platybės. Patiriamai būsenai apibūdinti tinka populiarus posakis „gniaužia kvapą“.
Kvapą gniaužia ne tik apačioje į didžius tolius išsitęsęs dramatiškas peizažas, bet ir alinantis karštis, stipriai spiginanti saulė. Tada praktiškai suvoki, kodėl vienuolynai ir net ištisi miestai senovėje kurdavosi uolose: ten vasarą vėsu kaip rūsyje, o įsisiautėjus nuožmesnėms už patį žmogų stichijoms, urvai tapdavo patikimu stogu ir apsauga nuo prašvilpiančių vėjo gūsių ar net vėtrų, audrų sukeliamų riedulių griūčių.
Taigi, kelionė viršūne tęsiasi palei pat stataus kalno kraštą. Viename šone žioji bedugnė į Azerbaidžaną, kitame driekiasi eilė urvų su spalvotomis, bet laiko jau nublukintomis freskomis. Kristaus ir jo mokinių, šventųjų atvaizdai, prie sienų esančios pakylos, kurios kadaise tarnavo kaip altoriai, nebyliai pasakoja apie ten kadaise aktyviai virusį religinį gyvenimą.
Dabar veiksmas vis dar vyksta toliau nuo urvų stūksančioje cerkvėje. Čia minimos tradicinės stačiatikių šventės, čia nuolat lankosi maldininkai. Ir lankytojams visiškai netrukdo prie maldos namų ant suoliuko sau su šautuvais rankose sėdintys ir mažumėlę nuobodžiaujantys vyrukai.
„Šiandien azerbaidžaniečių pareigūnai čia neužlipo. Gal dėl to, kad patingėjo, nes labai karšta“, – leidosi kalbinami ginkluoti gruzinai.
Jų pareiga – stebėti kaip ant delno išsidėsčiusio Azerbaidžano panoramos pusę ir link jos vingiuojančius į siūlą panašius keliukus, o apie paklydėlius ar nuklydėlius informuoti apačioje įsikūrusį pasienio punktą.
David Garedži vienuolyno teritorija Azerbaidžanas ir Gruzija iki šiol nepasidalija, ją savinasi ir vieni, ir kiti. Bet tarp šalių buvo pasiektas susitarimas, kad taikiems turistams ir tikintiesiems nebus kliudoma po ją laisvai maklinėti.
Ten pabuvus, apima euforijos lydimas nuovargis. To tikėtis iš tiesų ir buvo galima, tai jokia staigmena, jei ir iki tol nepaleido nuojauta, kad valstybių, regionų pakraščiuose visada glūdi įspūdingi kultūrų slėpiniai.
Vardžios ir Uplistsikhe staigmenos
Paslapčių sočiai – ir didžiausiame Gruzijoje uolose pastatytame Vardžios mieste-vienuolyne. Savo architektūriniais sprendimais ir panoraminiu vaizdu jis panašus ir į kai kuriuos Kapadokijos fragmentus Turkijoje, ir Petrą Jordanijoje, ir net budistinius Longmen grotus Kinijoje.
Artėjant prie Vardžios kalnų serpantinais, jau iš tolo matyti, kad į kelią žiūri uolos juodomis akimis – specialiai padarytomis angomis arba įėjimui, arba langams. Tarp jų įsispraudusi cerkvė, kurią galima atpažinti tik dėl iš akmeninio masyvo vizualiai išsiskiriančių varpų.
XII a. valdant karalienei Tamarai, Pietų Gruzijos gilumoje, Erušeti kalno šlaituose įkurtas vienuolynas tarnavo kaip buveinė, tinkama pasislėpti nuo tuo metu į Aziją ir Europą slenkančių mongolų. Gyvenvietė išsilaikė ir nukentėjusi nuo žemės drebėjimo XIII a.
Stačiai aukštai iškilęs miestas buvo visiškai pritaikytas pilnavertiškai gyventi – pasirūpinta, kad vietomis vidun patektų šviesa, taip pat sukurta drėkinimo sistema, naudota laistyti terasomis išdėstytus dirbamus žemės lopinėlius.
Puskilometrio ilgio uolų eilėje buvo iškaltos trylikos aukštų patalpos. Jų priskaičiuojama iki šešių tūkstančių. Kai kurias iš išorės jungia tokie siauri tiltukai ir statesni už kopėčias laiptai ar tik kokie nors iškilimai, kad šiandien jais išdrįstų pasinaudoti nebent įgudę alpinistai ir uolų laipiotojai.
O viduje, prilygstančiame požemių ir tamsos karalystei, kambariai ir salės sueina per koridorius, persipynusius į milžinišką labirintą. Klaidžiodami be kelią gerai išmanančio žmogaus, užsitikrintumėte mistiniams trileriams būdingą scenarijų, kai smalsūs ieškotojai blaškosi klaustrofobiškuose urvų tuneliuose, nerasdami nei išėjimo, nei bent menkiausio šviesos šaltinio...
Ir šiandien visus praėjimus ir plyšius žino nebent čia nuolat reziduojantys keturi vienuoliai. Jų celėse jau dega lempos – elektra įvesta. Ir privažiavimas prie uolų yra. Bet tam tikrais atvejais maistą, siuntinius jie pasiima vis dar tradiciniu būdu – traukiama virve, kuri vienuolyną jungia su apačioje likusiu žemišku pasauliu.
Į jį nusileidus, grįžta ir malonūs prisiminimai iš ką tik aplankytam kompleksui giminingo, tik šiandien jau negyvenamo ir, vertinant šiuolaikinės turistės akimis, ne tokio ekstremalaus Uplistsikhe urvų miesto apžvalgos.
Tai yra viena seniausių gyvenviečių Gruzijoje ir turi kelis istorinius sluoksnius. Iš pradžių ji priklausė pagonims bei aukurams, IV a. čia juos pamažu išstūmė pirmosios krikščionybės apraiškos. Aštuonių hektarų plotą apimančio uolų miesto, kuriame daugiausia gyveno pasauliečiai, viršūnėje stūkso bazilika, pastatyta, kaip spėjama, X arba XI a.
Uplistsikhe gyvenimas prislopo po arabų antpuolių VIII-IX a., o įsiveržus į regioną mongolams, XIV a. miestas ištuštėjo ir toliau tarnavo tik kaip laikini nakvynės namai perėjūnams ir įsibrovėliams iš kitų kraštų. Šiandien ant jo akmenų pritupiantys pavieniai keliautojai.
Jei nemėgstate maltis žmonių minioje ir tarp kitų bastūnų laukti savo eilės nusipaveiksluoti istorinių įdomybių fone, tuomet paskubėkite į Gruziją – atvykėliai smalsuoliai jos masiškai dar neužtvindė, bet šalies ateitis neabejotinai priklauso ir turistams.
