22 Rusijos kazokai auksaspalviais Dono veislės žirgais leidosi kartoti istorijos ir populiarinti nykstančios veislės žirgų. Tokios pat mintys sukosi verslininko Giedriaus Klimkevičiaus galvoje, kai užpernai jis pirmąkart subūrė raitelius žygiui žemaitukais Vytauto Didžiojo keliais.
Minėdami pergalės prieš Napoleoną 200-ąsias metines raiti kazokai įpusėjus rugpjūčiui leidosi generolo Matvejaus Platovo maršrutu Maskva–Paryžius. Su savo būriu generolas šiuo keliu persekiojo 1812–1814 m. karą pralaimėjusią Prancūzijos imperatoriaus kariuomenę.
Rusijos kazokų maršrute – ir Lietuva, kurioje kaimyninės šalies raitelius svetingai sutiko du žygius žirgais atlaikę lietuviai.
„Kazokų kelionė kitokia nei mūsų: jie turi didesnį biudžetą, didesnę komandą, – aplankęs Lietuvoje stabtelėjusius raitelius sakė žygių „2000 km istorijos” ir „Meilės keliu” sumanytojas G. Klimkevičius. – Bet ir kazokų, ir mūsų žygių idėja ta pati – pagarsinti pasauliui nykstančius žirgus ir prisiminti istoriją.”
Žygis istorijos pėdsakais
Kai užpernai lietuviai raiteliai pasiryžo 2000 kilometrų pragaro – nuolatiniam nuovargiui, miego stygiui, šalčiui ir kaitrai balne – jie tiktai nujautė, kas jų laukia keliaujant iš Senųjų Trakų iki Juodosios jūros.
Šiuo keliu didysis kunigaikštis Vytautas traukdavo tikrinti savo valdų.
Tuo metu ir atsirado legenda apie sūrų jūros vandenį gėrusius jo žirgus, kurie, kaip spėjama, buvo žemaitukų veislės.
Lietuviai legendą patvirtino. Kad tuo įsitikintų, žirgai ir žmonės turėjo murdytis purve, šlapti lietuje, kepti saulėje, balnus ir drabužius džiovinti prie laužo.
Paakinti pirmojo žygio sėkmės pernai lietuviai leidosi valdovų Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą. Šiuo keliu, tik iš Krokuvos, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis pėsčiomis ir raitas lydėjo mylimos žmonos palaikus.
Kazokai 3500 km iš Maskvos į Paryžių keliauja per Rusiją, Baltarusiją, Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, stabtelėdami prie kritusių kareivių kapų ir pagerbdami jų atminimą. Su kazokais į žygį leidosi ir popas.
Tekdavo griebtis rykštės
Kai prieš porą metų Rusijos kazokams kilo mintis apie žygį, šią idėją palaikė ir tuometis premjeras Vladimiras Putinas. Kai kazokai pradėjo rengtis žygiui, jie jau turėjo solidų biudžetą, kuris per visą daugiau kaip du mėnesius truksiančią kelionę sieks 2,8 mln. litų.
Pamaskvio žirgyne kazokai žygiui rengėsi metus.
„Tai buvo tarsi karinė stovykla – ne visi atlaikė. Vaikinai atvykdavo, pabūdavo ir vėl išvykdavo – kai kurie ilgėjosi namų, šeimos, kai kurie neatlaikė fiziškai, nes pasirengimo žygiui sąlygos buvo išties sunkios: gyvenome kareivinėse, laikėmės griežto režimo”, – pasakojo vienas Rusijos kazokų žygio savanorių 29 metų Viktoras Kuznecovas.
Ir rengiantis, ir prasidėjus kelionei kazokų stovykloje galioja griežtos taisyklės. Raiteliams vadovauja reiklus atamanas 55 metų Aleksandras Kaliakinas.
„Neslėpsiu, esu griebęsis rykštės. Paguldydavau, kelis kartus suplakdavau ir sakydavau: „Taip elgtis negalima, turi daryti taip, kaip aš sakau.” Po tokios bausmės kazokas turi nulenkti galvą ir pasakyti: „Ačiū, tėveli, už pamokymą.” Už ką plakiau? Pas mus – sausasis įstatymas, o vienas raitelis kartą pasirodė su alumi. Teko pamokyti. Iš žmonių nesityčiojame, tačiau kazokų taisyklių reikalaujama laikytis”, – sakė A. Kaliakinas.
Populiarina mėgstamą veislę
Būrio atamanas – V. Kuznecovo jojimo treneris. Buvęs Rostovo malūnsparnių gamyklos inžinierius-technologas būtent iš A.Kaliakino išgirdo apie idėją leistis M.Platovo būrio maršrutu. Viktorui patiko istorinė idėja, bet dar labiau jam patiko tai, kad kazokai panoro joti nykstančios Dono veislės žirgais.
Būtent M. Platovas prie Dono prieš porą šimtų metų įsteigė pirmąjį žirgyną, kuriame augino auksaspalvius žirgus. Dono žirgų spalva išskirtinė: trumpas jų plaukas žvilga, atrodo lyg apibarstytas aukso dulkėmis.
„Daug kas sakė, kad neįstengsime Dono veislės žirgais joti, neva jie žvėrys – spardo, kandžioja žmones, bet juk patys matote, kad nieko panašaus nėra”, – aiškino atamanas A. Kaliakinas.
Vienas lietuvių tikslų irgi buvo parodyti pasauliui, kokie nuostabūs nykstantys vienintelės lietuviškos veislės žirgai.
Jeigu tikėsime legendomis, sovietmečiu Lietuvoje buvo likę vos trys šios veislės eržilai ir viena kumelė.
Žemaitukai iki šiol irgi laikomi kone laukiniais – agresyviais ir šeimininko nurodymams nepaklūstančiais žirgais. Bet kelionėse iki Juodosios jūros ir iki Krokuvos jie įrodė esantys draugiški, prieraišūs, ištvermingi.
Lietuviai vėl nori joti
Kazokų ir lietuvių žygiai labiausiai skiriasi dėl komforto sąlygų. 22 raitelius kazokus lydi antra tiek pagalbininkų – greitosios pagalbos ekipažas, žurnalistai, aptarnaujantis personalas. Kazokai nakvoja kaimo sodybose ar viešbučiuose, nakčiai žirgus stato į arklides.
„Mums nėra sunku, – nesiginčijo A. Kaliakinas. – Nakčiai gauname stogą virš galvos, prausiamės šiltu vandeniu, valgome skanų maistą.”
Rusijos kazokai negena žirgų ir neskubriai keliauja žingine.
„Su vyrais pakalbėjome, kad jei būtume taip joję, Juodosios jūros būtume niekada neprijoję, – kvatojo karštakraujis dzūkas Algirdas Motiejūnas, žygių „2000 km istorijos” ir „Meilės keliu” dalyvis. – Bet kazokų toks jojimo stilius – žingine.”
Lietuvių raiteliai iš Seirijų palydėjo Rusijos kazokus iki sienos su Lenkija. Tačiau jų žemaitukai, matyt, neilgai stovės dyki. Sklinda gandas, kad lietuviai raiteliai planuoja dar vieną žygį.
