Ne šiaip sau Gruzija laikoma šventa krikščionių žeme, net vadinama antrąja Jeruzale. Tai viena pirmųjų valstybių, priėmusių Kristaus mokymą. Jo pasekėjai čia bažnyčią įkūrė IV a. Šiandien tai liudija po šalį pasklidusios relikvijomis pripažintos šventybės, jas saugančios cerkvės ir vienuolynai.
Paskui šventąją
Gruzijos krikštytoja laikoma apaštalams prilyginama šventoji Nina, svetimtaučių dar vadinama Kristijona, kilusi iš kaimyninės Turkijos, Kapadokijos. Nepaprastų galių turėjusios ir esą tarp žemės ir Kristaus tarpininkavusios mergaitės istoriją gaubia stebuklinės pasakos, o jos vardas iki šiol sklando virš sakralių Gruzijos vietų.
Antai sekant pasakojimų apie šv. Niną šešėlius, nepralenkiamas dailus Signagio miestelis, kurį iki šiol vietomis saugo XVIII a. pastatyta tvirtovė. Šalia jo į tolumoje besidriekiantį garsųjį Alazani vyno slėnį žvelgia Bodbe moterų vienuolynas. Jame apsilankę žmonės skuba apsiplauti šventu laikomu šaltinio vandeniu.
Greta šv. Ninai skirtos koplytėlės tenka valandą ar dvi laukti eilėje prie pirtį primenančios uždaros prausyklos. Kiekvienam pasiryžusiam šalto vandens procedūrai lankytojui duodamas baltas į paklodę panašus medžiaginis apsiaustas.
Patariama jį užsivilkti ant nuogo kūno ir nerti į apsiprausimui skirtą baseinėlį, o paskui parsivežti namo ir laikyti jį. Juk gyvenime gali užklupti liga, kuriai įveikti bus reikalingas apdaras, kadaise persisunkęs gydomųjų galių turinčio vandens...
Tiesa, jei jūsų tikėjimas svyruoja, o pagalvojus, kiek šimtų žmonių per dieną mynė prausyklos slenkstį basomis ir ten plovė savo atviras žaizdas bei vijo iš kūno visokius virusus, higienos klausimas jaudina labiau nei negalavimai, verčiau vandeniu, kuris vertinamas kaip ypatingas sveikatos ir jėgų šaltinis, nė nesišlakstyti – sakoma, kad nerimtas požiūris gali atsirūgti nelaimėmis.
Relikvijų beieškant
Bet Bodbe vienuolynas – tik vienas iš daugybės stačiatikybės svarbą pietų Kaukaze liudijančių objektų. Į krikščionybės Gruzijoje ištakas nuveda ir pažintis su senąja šalies sostine Mtskheta.
Kalnų apglėbtas miestelis įsikūręs apie 20 km nuo Tbilisio. Būtent ten, Aragvio ir Kuros upių santakoje, 317 m. krikščionybė paskelbta valstybine religija.
Be to, su šiuo ypatingo istorinio likimo miesteliu siejamas per amžius simboliais ir metaforomis apaustas vienuogienojo kryžius. Juo esą atvykėlė Nina darė neregėtus stebuklus. Matyt, iki 544 m. kryžius ir buvo patalpintas Mtkhetoje.
Vėliau, blaškomas krikščionių nesutarimų su kitų religijų atstovais, jis keliavo ir buvo saugomas kitose Kaukazo vietovėse, Armėnijoje, Rusijoje, kol galiausiai XIX a. pradžioje grįžo į Gruziją ir buvo įkurdintas Tbilisio Siono katedroje.
O Mtskheta iki šiol išlikusi religiniu šalies centru. Čia gyvena visos Gruzijos patriarchas katolikosas Ilja II.
UNESCO paveldo objektais paskelbtais istoriniais bei religiniais paminklais garsėjančio miestelio širdis – Svetitskhoveli katedra. Joje laikoma ir itin svarbi Gruzijai bei visai krikščionybės istorijai relikvija – Kristaus mantija. Manoma, kad čia apsiaustą iš Jeruzalės atgabeno žydai.
Paisant išminčių patarimų, buvo pasirūpinta, kad mantija nebūtų daloma, plėšoma, o išliktų vientisa. Ji paskelbta šventa ir yra tapusi gruzinų tautos vienybės Kristuje simboliu.
Tad šiandien Gruzijos piligrimai, nė neabejodami istorijos tikrumu, plūsta į Mtskhetą pamatyti katedroje po stiklu saugomą šventybę ir prie jos priklaupus karštai pasimelsti.
O virš į dangų šaunančios katedros, ant stačios kalvos, stūkso Džvario (pažodžiui – Kryžiaus) vienuolynas ir cerkvė, išlikusi nuo VI a.
Ir tai – tik vienas iš daugybės religinės paskirties objektų Gruzijoje, kurių gyvastį palaiko konservatyvieji ortodoksai dvasininkai ir pamaldieji pasauliečiai. Jau vien dėl peizažo į maršrutą verta įtraukti ir VI bei XI a. kilusį Alaverdi vienuolyną.
Bet nuo šalies religinės kultūros neatsiejami ir kalnuose besislepiantys, uolose prieš tūkstantį ar pusantro tūkstančio metų iškalti miestai-šventyklos. Jie ir baigs kelionę po stačiatikių Gruziją.
